Vieni, pasiklydę raudonų širdelių, saldainių ir kitų gėrybių jūroj, praranda viltį mylimajam surasti ką nors originalaus, kiti, vienišiai ar nepavykusių santykių žaizdas besigydantys, garsiai skelbia, kaip nekenčia šios dienos, desperatiškai ieško draugijos ar tiesiog įnirtingai rūpinasi, kad būtų kaip ir kur skandinti liūdesį.
Panašu, kad per galvas besiverčiantys įsimylėjėliai ir nuskriaustieji jau net nebesigilina į klausimą, „kas ta meilė“, kuris kankino ištisų epochų žmones. Rankas nuleidę ir mokslininkai. Vis dėlto nereikia didelio įžvalgumo pastebėti, jog visos didžiausius romantikus įkvėpusios meilės istorijos toli gražu nesibaigė „ilgai ir laimingai“.
Pasakai vietos nebėra
VU universiteto filologijos fakulteto profesorė Regina Rudaitytė pastebi, kad dauguma rimtosios literatūros kūrinių baigiasi tragiškai. Anot jos, pasakai pasaulyje vietos jau seniai nebeliko, todėl „ilgai ir laimingai“ šiandien egzistuoja tik muilo operose ir bestseleriuose.
„Pasaka ir yra pasaka, kad turėtų laimingą pabaigą. Bet šiuolaikiniame pasaulyje iš pasakos nieko nebeliko. Pavyzdžiui, anglų rašytoja Angela Carter perrašinėjo pasakas ir sukurdavo pasakai visai kitokią pabaigą. Anaiptol, ne „gyveno ilgai ir laimingai“. Jos pasaka baigėsi tragiškai. Šiuolaikiniame pasaulyje pasakoms vietos nėra. Buvo senajam pasaulyje, kai viskas buvo labai gražu,“ - aiškina R. Rudaitytė.
Ji teigia, kad šviesiomis spalvomis meilės paveikslas buvo tapomas XVIII amžiuje, Švietimo visuomenėje, kai buvo tikima, kad žmonija vystosi pažangos kryptimi, į gerąją pusę. Deja, XX amžiuje rašytojai modernistai sukritikavo šią optimistinę švietėjišką pasaulėjautą ir tragizmas literatūroje itin išryškėjo. Paklausta, kodėl XX amžiaus rašytojai rinkosi tokį tragizmą, R. Rudaitytė teigia, kad jie taip matė pasaulį. Anot jos, kitaip ir negalėjo būti.
„Todėl, kad kitokios (meilės - DELFI) nėra šiam pasaulyje, todėl, kad XX amžiaus rašytojai nebuvo naivuoliai, jie puikiai matė tragišką realybę. XX amžiaus pirmosios pusės meilės istorijos turbūt nepranoktos iki šiol, nes po to pasaulis tik judėjo cinizmo link, pasaulyje iš viso nebeliko meilei vietos.“
Žmogui būdingas mirties troškimas
Didelę įtaką tragiškai XX amžiaus pasaulėjautai padarė Zigmundo Froido psichoanalizės teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimą reguliuoja pasąmoniniai instinktai. „Viską valdo pasąmonė, tad jeigu kalbėsime apie meilę ir mirtį, tai reikėtų kalbėti apie eros ir thanatos, tai yra libido, seksualinį instinktą ir mirties troškimą,“ - pasakoja R. Rudaitytė.
Ji pastebi, kad praktiškai visuose XX amžiaus kūriniuose nagrinėjama meilės ir mirties tema, nors mirtis ir ne visur yra užaštrinta. „Imkime E. Hemingvėjaus, E. M. Remarko kūrybą, būtent tą prarastosios kartos XX amžiaus pradžioje, imkime E. S. Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“. Meilė baigiasi tragiškai, todėl kad žmogui būdingas ir mirties troškimas,“ - nelaimingos meilės istorijas vardija literatūros tyrinėtoja.
Vis dėlto psichoterapeutas Olegas Lapinas tragišką meilės matymą linkęs sieti su XIX amžiaus romantikais. Anot jo, mirties akivaizdoje meilė tik sustiprėdavo, nes žmonės suprasdavo, kad tai laikina, kad reikia spėti pasidžiaugti. Tokia meilė, anot O. Lapino, išsikerojo sandūroje su kliūtimis ir ypač ryškiai sužibo V. Gėtės romane „Jaunojo Verterio kančios“.
„Pavyzdžiui, kliūtis gali būti santuoka. Meilė tarp ištekėjusios moters ir vyro buvo laikoma padoriu, bet labai retai pasitaikančiu dalyku. Žmonės tuokdavosi iš apskaičiavimo, o meilė tam trukdydavo. Ir ta įtampa, kai įsimylėdavo neturtingąjį, ypač paaštrėdavo. Jei mylimasis mirdavo, visos viltys būti su juo žlugdavo, ir meilė tik sustiprėdavo, jis jausdavosi aplinkybių auka,“ - situaciją aiškina O. Lapinas.
Uždrausta meilė – savižudiška
Filologijos fakulteto profesorė R. Rudaitytė kaip vieną įspūdingiausių XX amžiaus meilės istorijų išskiria F. Scotto Fitzgeraldo romaną „Didysis Getsbis“. Anot pašnekovės, rašytojas per tragiškos meilės temą atskleidžia žmogaus kovos su laiku problemą. Romane Getsbis bando susigrąžinti savo jaunystės meilę Deizę, kuri jau susikūrė savo gyvenimą, tačiau jam nepavyksta, jis tragiškai žūsta.
„Kodėl nepavyko? Todėl, kad svajones, anot Fitzgeraldo, galima įgyvendinti tik jaunystėje. O jaunystė, anot jo, baigiasi su 30-aisias gyvenimo metais. Ir štai Getsbiui jau 33, Kristaus amžiaus vyras, vadinasi, jo svajonė jau egzistuoja paskolinto laiko sąskaita. Dėl to jam ir nepavyko susigrąžinti Deizės ir ta graži meilės istorija pasmerkta tragiškam finalui.“
Anot literatūrologės, Getsbio meilę iš dalies galima vadinti savižudiška, kadangi pagrindinis herojus suprasdamas, jog tokie jausmai niekur neveda, vistiek bandė kovoti ir siekti. Kaip sako R. Rudaitytė, vadovavosi iliuzija ir buvo naivus.
Tokių istorijų, kai renkamasis komplikuotas kelias į meilę, tiek istorijoje, tiek literatūroje galima rasti ne vieną ir ne dvi. Psichoterapeutas O. Lapinas teigia, kad kartais žmonės pasąmoningai renkasi komplikuotus santykius, kartodami tėvų klaidas, patvirtindami šeimoje buvusias nuostatas. Kita vertus, anot O. Lapino, iš tiesų yra žmonių, kuriems reikia tragiškos meilės: „Yra žmonių ir situacijų žmogaus gyvenime, kada tų emocijų pritrūksta, o mirtis, baigtinumas priduoda meilei tokio maišto, iššūkio atspalvį.“
Meilė – liga?
Nors tragizmo nuotaikomis persmelkti XIX ir XX amžiai, tragiškos meilės užuomazgų būta ir Antikoje. Meilė Antikos epochoje buvo suprantama kitaip nei šiuolaikinio žmogaus. Tuomet meilė glaudžiai siejosi su seksualumu. Vis dėlto jau tada pastebėta, kad šis jausmas individui atneša stiprius išgyvenimus, veikia jo fizinę ir psichinę savijautą. Graikai meilę vertino kaip labai prieštaringą jausmą, kuris gali būti išgyvenamas kaip aukščiausias malonumas arba kaip pavojus prarasti save, ligos būsena.
Net ir šiandien psichoterapeutas O. Lapinas pabrėžia, kad meile galima sirgti. Anot jo, yra įvairių meilės rūšių, tačiau ta, kurią mes vadiname „aistringa meile“, iš tiesų gali priminti ligą, esą žmogus, išgyvenantis tokią meilę, prastai miega, praranda apetitą, sulysta, dažnai prakaituoja, rausta, jam būna širdies permušimai ir dėl to atrodo ligotas.
„Ji iš tikrųjų nesitęsia daugiau negu keletą metų, nes kitaip žmogus neatlaikytų. Dažnai buvo kalbama, kad meile persergama, ji pasibaigia, bet tai nėra ta meilė, kurios pagrindu žmonės galėtų ilgai gyventi vienas su kitu ir jos pagrindu niekada nebuvo kuriamos santuokos.“ - pabrėžia psichoterapeutas.
Antikoje su meilės aistra ir jausmais siejamas Erotas. Buvo tikima, kad būtent jis žmogų priveda prie didžiausių kraštutinumų: aukščiausios palaimos arba didžiausios kančios. Graikai, kalbėdami apie meilę, dažnai pabrėždavo ją lydintį naikinantį skausmą. Dėl šios priežasties tiek graikai, tiek romėnai stengdavosi atsiriboti nuo emocinio prieraišumo, nes jis esą buvo pavojingas. Anot romėnų, meilė galėjo vyrą išvesti iš proto, priversti jį švaistyti pinigus, o kraštutiniu atveju, įsibrovus į svetimą šeimą, netgi atnešdavo mirtį. Nors požiūris į meilę keitėsi atėjus krikščionybei, Eroto simbolis, kuris romėnų mitologijoje virto Kupidonu arba Amūru, išliko iki šių dienų. Jo vaizdavimas su meilės strėlėmis tarsi sako, kad kiekvienas žmogus paliestas meilės dievo yra sužeistas, užprogramuoja mylinčiųjų skausmą, tačiau vis tiek puošia milijonus Šv. Valentino dienos atvirukų.
Būtent Antikoje meilė pareikalavo ir pirmųjų aukų. Viena žinomiausių ir tragiškiausių meilės istorijų – tai Kleoptaros ir Marko Antonijaus meilė. Ši meilės istorija turi nemažai versijų, tačiau beveik visų pasakojimų pabaigoje įsimylėjusieji pasirenka mirtį, pakelia ranką prieš save.
Švęsti ar gedėti?
Tragiškumo netrūksta ir paties Valentino istorijoje. Nors istorikai iki šiandien nesutaria dėl jo gyvenimo detalių, Romos katalikų bažnyčia pripažįsta, jog Šv. Valentinas buvo realus asmuo, nukankintas maždaug 270 metais.
Visgi viena populiariausių legendų apie Šv. Valentiną pasakoja apie kunigą, gyvenusį imperatoriaus Klaudijaus II laikais. Imperatorius įsakė nukirsti kunigui galvą už tai, kad šis slapčia tuokdavo krikščionių poras, nors tai buvo uždrausta. Tai, kad kunigas paaukoja savo gyvybę dėl meilės, suteikia tik dar daugiau dramatizmo vasario 14-ajai.
Šios populiariosios legendos negalima priimti už gryną pinigą, nes iki šių dienų ginčijimasi dėl Šv. Valentino tapatybės, mat Valentinas buvo ir Ternio vyskupas, kuris buvo nukankintas netoli Romos Klaudijaus II įsakymu. Valentino tapatybės nustatymą sunkina ir tai, kad tuo metu šis vardas buvo ypač populiarus. Oficialiame Romos katalikų bažnyčios šventųjų sąraše yra daugiau nei dešimt Valentinų. Ir nors iki galo neaišku, kuris Valentinas paklojo kelią įsimylėjėlių šventei, fakto, kad visi pretendentai buvo žiauriai nužudyti, tai nekeičia.
Meilė trunka 3 metus
Prieš švenčiant Šv. Valentino dieną užklysta gąsdinanti mintis, kad meilė trunka trejus metus. Dar baisiau – tai ne mitas. Psichoterapeutas O. Lapinas teigia, kad idėja kurti santuoką iš įsimylėjimo – prasta idėja, nes tokia meilė tęsiasi tik kelis metus. Jis pastebi, kad meilė kaip prisirišimas ilgą laiką buvo nuvertinama, vadinama kančia ar net kalėjimu.
„Kai vaikai sako, kad mano tėvai yra laimingi, jie nesako to apie tėvus, kurie yra aistringos meilės būsenoje, įsimylėję vienas kitą, paprastai vaikai sako „mūsų tėvai myli vienas kitą“ turėdami omeny būtent tą prieraišiąją meilę.“
Vis dėlto šiuolaikinis žmogus dažniau linkęs rinktis aistringąją meilę, kuri atneša daugiau emocijų. O. Lapinas tikina, jog taip yra, nes šiuolaikinis žmogus gyvena kultūroje, kuri orientuota į poreikių tenkinimą ir tokioje aplinkoje jam trūksta dramatizmo bei aštrių išgyvenimų. „Yra žmonių, kurie kitokios meilės nepripažįsta, nenori, ji jiems yra neįdomi ir tada jie bando ją laikyt savyje, išgyventi kasdienybėje,“ - teigia psichoterapeutas.
Tokie psichoterapeuto pamąstymai skatina prisiminti žodžius ne kartą skambėjusius V. Bareikio spektaklyje „Nematomi monstrai“: „Mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, keisk mane, perrenk mane, aš pasikeisiu savo lytį, pakeisiu savo išvaizdą, drabužius, tikėjimą, tik mylėk mane.“
Desperatiškas meilės ieškojimas jei nepažįstamas kiekvienam iš mūsų, tai bent jau jo šešėlis tikrai šmėkštelėjo pro šalį. Klausimas lieka tik vienas, kodėl kuriame santykius, kurie neturi ateities ir skaudina? O. Lapinas atsako: „Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vaikai šoka nuo garažo stogo, nors tai irgi skaudina. Arba bėga ant ledo važinėti, nors pargriuvus irgi skauda. Todėl, kad skausmo galimybė paaštrina pojūčius, suteikia tam, ką darai, didesnę vertę. Lygiai taip pat lošėjas stato didelę pinigų sumą nors labai skausminga yra pralošti, bet tai padidina azartą.“
