Susimąstyti apie tai verčia barikados Ukrainoje, nejučiomis primenančios tai, ką Baltijos šalys išgyveno prieš daugiau nei 20 metų.
Nors Rytų partnerystės politika įrodo, kad teiginiai apie vien ekonominį išskaičiavimą nėra pagrįsti, akivaizdu, jog pavienių politikų apsilankymų Maidane ir socialinių akcijų nepakanka tam, kad būtų atsverti kitos pusės vykdomi prekybiniai ribojimai, energetinių išteklių tiekimo manipuliacijos.
Siekiant realios alternatyvos, turime Ukrainai ir kitoms valstybėms pasiūlyti konkretų tikslą – narystės ES perspektyvą, kad ir kokia tolima ji atrodytų šiandien.
Tokių šalių kaip Juodkalnija pavyzdžiai rodo, kad tai tampa didele paskata įgyvendinant trumpuoju laikotarpiu nemažai kaštų reikalaujančias reformas. Šia kryptimi Lietuva dirba ranka rankon su Lenkija ir įrodo, kad geba bendradarbiauti siekiant esminių regioninių strateginių tikslų įgyvendinimo.
Tuo pačiu turėtume stiprinti esminį atspirties tašką – Rytų partnerystės politiką, kuri, nors Viršūnių susitikime Vilniuje nepasiekė svarbiausio lūžio, turi būti tęsiama. Tam pirmiausia reikia atsižvelgti į specifinę kiekvienos Rytų partnerystės šalies politinę konjunktūrą, ekonomiką.
Atradus nišas, atsirastų galimybė pasiekti teigiamų rezultatų, kurie vėliau persilietų į kitus sektorius. Viena galimų krypčių – partnerių šalių energetika bei transporto politika. Jau artimiausioje finansinėje perspektyvoje turėtų būti siekiama įtraukti Rytų Partnerystės šalis į Europos infrastruktūros tinklų priemonių programą, kuri numatytų konkrečiomis ekonominėmis priemonėmis modernizuoti energetikos tinklus, gerinti infrastruktūrą, užtikrinti saugumo reikalavimų laikymąsi.
Tokiu būdu ne tik būtų sustiprinama šalių integracija į bendrą ES rinką, bet ir prisidedama prie ES valstybių siekio diversifikuoti energetikos šaltinius ir užtikrinti stabilų jų tiekimą.
Be to, turėtų būti numatyta galimybė bent jau ankstyvosiose Rytų partnerystės politikos sprendimų priėmimo fazėse įtraukti į procesą pačias šalis partneres.
Šiuo metu Rytų partnerystės valstybės neturi beveik jokios įtakos formuojant politikos gaires, tačiau tokia atskirtis kuria nepasitikėjimą bei kliudo deramai suvokti būsimą integracijos naudą. Būdų toli žvalgytis nereikia: pradžioje toks modelis galėtų būti diegiamas Europos ekonominės erdvės – giliausio integracijos iki narystės modelio – normų įgyvendinimo procese.
Galiausiai strateginiuose svarstymuose negalime užsidaryti ties Ukraina: šie metai yra kertiniai Gruzijai ir Moldovai, kurios planuoja pasirašyti Asociacijų susitarimus. Siekiant išvengti pernykštės situacijos pasikartojimo, turime prioritetizuoti šias šalis bei dėti visas pastangas, kad nebūtų įkrentama į duobę prieš pat finišą.
Todėl tolesnė strateginė ES veikimo kryptys turėtų būti dvejopa: pirmiausia, užtikrinama, jog Ukraina – septinta pagal gyventojų skaičių valstybė Europoje – ir kitos Rytų Partnerystės šalys matytų politinėmis deklaracijomis įtvirtintą visateisės narystės ES viziją, nes tai yra būtina sąlyga siekiant šių šalių integracijos.
Antra, konstatuojant būtinybę adaptuoti Rytų partnerystės politiką kintančioms aplinkybėms, įgyvendinti konkrečias priemones, padėsiančias stiprinti dialogą bei pasitikėjimą. Žengdama tokiu keliu ES įrodytų, jog geba prisitaikyti ir efektyviais, demokratiškais, teisiniais būdais spręsti esminius geopolitinius klausimus.
