Kodėl regos sistema, gavusi nedaug informacijos, visuomet linkusi klaidinti, kad moteris yra dailesnė nei iš tiesų, o ne atvirkščiai? Naujausi moksliniai tyrimai, pateikiantys nestandartinius atsakymus į visus šiuos klausimus, vis tvirčiau įrodo, kad parterio pasirinkimas ir santykių su juo sėkmė didele dalimi nuo mūsų nepriklauso. Kokia išeitis? Ogi pasirinkti teisingai.
DELFI pateikia ištrauką iš leidyklos „Tyto Alba“ išleistos Davido Eaglemano provokuojančios knygos „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“, kurioje amerikiečių neuromokslininkas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes, versdamas suabejoti teiginiais, kurie atrodo neginčijami.
Dar kartą prisiminkite dailiausią, kokį tik esate matę, žmogų. Puikių proporcijų, stoto, be pastangų palieka malonų įspūdį, spinduliuoja patrauklumą. Mūsų smegenys subtiliai išlavintos jausti prielankumą tokiai išvaizdai. Dėl paprasčiausių simetrijos ir tam tikrų sudėjimo ypatumų šis žmogus įgyja daugiau populiarumo, sparčiau kopia karjeros laiptais, jam geriau sekasi kitose srityse.
Nebenustebinsiu pasakęs, kad mūsų jaučiamas potraukis nėra kažin kas nežemiška, ką deramai aprašyti gebėtų tik poeto plunksna, – atvirkščiai – jis kyla dėl specifinių signalų, kurie, tarsi į spyną įkištas raktas, suaktyvina tam tikras neuronų grandinių programas.
Tai, ką žmonės laiko grožio ypatybėmis, iš tiesų pirmiausia yra vaisingumo požymiai, kuriuos lemia hormonų pokyčiai. Iki lytinės brandos berniukų ir mergaičių veidas bei kūno formos būna panašios. Tarkim, dėl padidėjusio estrogenų kiekio lytiškai subrendusių merginų lūpos tampa storesnės, o dėl testosterono padidėja vaikinų smakras, nosis, žandikauliai. Dėl estrogenų išauga krūtys ir padidėja klubai, o testosteronas paskatina raumenų augimą ir platesnių pečių formavimąsi. Taigi, putnios moterų lūpos, platūs klubai ir siauras juosmuo signalizuoja aiškią žinią: „Esu kupina estrogenų ir vaisinga!“ Panašiai signalizuoja stambūs vyrų žandikauliai, želianti barzda ir plati krūtinė. Esame užprogramuoti taip, kad mums tai gražu. Žmogaus išvaizda turi aiškią paskirtį.
Šios mūsų paveldėtos programos yra taip giliai įsirėžusios į smegenis, kad mūsų polinkiai skiriasi labai nedaug. Mokslininkai (o ir pornografijos platintojai) išsiaiškino, kad moteriškųjų proporcijų, kurios vyrams atrodytų patraukliausios, įvairovė stebinamai nedidelė: tobulas juosmens ir klubų apimties santykis paprastai svyruoja nuo 0,67 iki 0,8. Žurnalo „Playboy“ vidurinio atvarto nuotraukose šis santykis visą laiką išlikdavo apie 0,7, net kai ten vaizduojamų merginų vidutinis svoris sumažėjo. Moterys, kurių juosmens ir klubų apimties santykis išsitenka šiose ribose, vyrams atrodo ne tik patrauklesnės, bet ir sveikesnės, linksmesnės, protingesnės. Moterims senstant, jų kūno formos kinta ir tolsta nuo šių proporcijų. Liemuo storėja, lūpos plonėja, krūtys nukąra ir t. t., ir visa tai signalizuoja paprastą dalyką – jų vaisingumo pikas jau praėjo. Net nieko apie biologiją nenutuokiantis paauglys senesnei moteriai jaus mažesnį potraukį negu jaunai. Jo neuronų grandinės turi aiškią užduotį (reprodukcija), nors sąmonę pasiekia tik vienintelė jam reikalinga žinutė („Ji patraukli, siek jos!“), ir nieko daugiau.
Slapta veikiančios neuronų programos aptinka ne tik vaisingumo požymius. Ne visos vaisingos moterys yra vienodai sveikos, todėl ne visos atrodo ir vienodai patrauklios. Neuromokslininkas Vilayanuras Ramachandranas yra pajuokavęs, jog dažnuose sąmojuose apie tai, kad vyrams labiau patinka blondinės, biologiškai žvelgiant, gali slypėti ir grūdelis teisybės: šviesesnio gymio moterų ligų požymiai pastebimi lengviau, o štai kuo juodbruvos moterys tamsesnės, tuo joms paprasčiau nuslėpti savo trūkumus. Pasak mokslininko, turint daugiau informacijos apie sveikatą, priimami teisingesni sprendimai – o juk šitai ir turėtų labiau patikti!
Vyrus išvaizda dažnai traukia labiau nei moteris, bet ir jas veikia tos pačios vidinės jėgos, t. y. vilioja akiai malonios ypatybės, kurios išryškina brandą ir vyriškumą. Įdomu tai, kad moters preferencijos gali skirtis priklausomai nuo mėnesio laiko: vykstant ovuliacijai jai labiau patiks vyriškumu spinduliuojantys vyrai, tačiau ovuliacijai pasibaigus ją kur kas labiau trauks švelnesni bruožai – aiškiau signalizuojantys apie socialumą ir rūpinimąsi.
Gundymo ir viliojimo mechanizmai veikia daugiausia sąmonės lygmeniu, ir šio žaidimo tikslas visiškai akivaizdus. Štai kodėl tūkstančiai turtingesnių šalių gyventojų išleidžia beprotiškas sumas pinigų plastinėms veido operacijoms, pilvo korekcijoms, implantams, riebalų pertekliaus nusiurbimui ar botulino injekcijoms. Šitaip jie stengiasi išlaikyti svertus, skirtus suaktyvinti reikiamoms programoms kitų žmonių smegenyse.
Nenuostabu, kad mes beveik nedarome tiesioginės įtakos savo potraukių mechanikai. Matomas vaizdas suaktyvina nuo senovės iš kartos į kartą perduodamus tam tikrus neuronų modulius, kurie ir nulemia mūsų elgseną. Dar kartą prisiminkime pirmame šios knygos skyriuje aprašytą eksperimentą: vertinant moterų veidų nuotraukas, vyriškiams gražesnės atrodė tos moterys, kurių akių vyzdžiai išsiplėtę, nes tai signalizuoja apie lytinį potraukį. Tačiau tyrime dalyvavę vyrai to visiškai nežinojo ir atitinkamai pasirinkdavo tiesiog savaime.
Mano laboratorijoje atliekamo tyrimo metu tiriamiesiems buvo trumpai parodomos vyrų ir moterų nuotraukos ir jie paprašomi įvertinti pavaizduotų žmonių patrauklumą. Vėliau tiriamųjų paprašyta įvertinti tas pačias nuotraukas, kurias jau matė, tik šįsyk į kiekvieną atvaizdą žiūrėti jie galėjo tiek laiko, kiek patys norėjo. Prie kokių išvadų prieita? Žmonės, į kuriuos vos spėta žvilgtelėti, atrodo dailesni. Kitaip tariant, trumpai pamačius žmogų, kuris netrukus pradingsta už kampo arba pravažiuoja pro šalį, mūsų suvokimo sistema laiko jį gražesniu, nei laikytų, jei spėtume geriau įsižiūrėti.
Vyrai šitaip apsigauna dažniau negu moterys – turbūt taip yra todėl, kad regimieji požymiai juos apskritai labiau veikia. Šitoks „vos mesto žvilgsnio poveikis“ pasireiškia kasdien: spėjęs tik trumpai pamatyti vieną ar kitą nepažįstamą moterį, vyriškis pamano, kad ji įstabiai graži, tačiau nuskubėjęs iš paskos ir prisivijęs jis įsitikina klydęs. Šis poveikis akivaizdus, nors tai, kas už jo slypi, vis dėlto reikalauja paaiškinimo. Kodėl regos sistema, gavusi nedaug informacijos, visuomet linkusi klaidinti, kad moteris yra dailesnė nei iš tiesų, o ne atvirkščiai? Kodėl nesant užtektinai duomenų vyriškių suvokimo sistema tiesiog netaiko į vidurkį ir nenusprendžia, kad vos spėta pamatyti moteris yra vidutiniškai ar net mažiau nei vidutiniškai graži?
Atsakymas glaudžiai sietinas su reprodukcijos poreikiu. Jei vos spėta pamatyti nepatraukli moteris vyriškiui atrodo daili, tai šiai klaidingai nuomonei pakeisti jam tereikia pamatyti ją antrą kartą ir geriau įsižiūrėti – didelio vargo šitai nepareikalaus. Kur kas kebliau būtų, jei patrauklią galimą partnerę iš pradžių jis palaikytų nepatrauklia, – tada jam beliktų ištarti „sudie“ šviesiai galimų savo palikuonių genetinei ateičiai. Vadinasi, suvokimo sistemos pakišamas melas, kad trumpai tematytas asmuo buvo patrauklus, yra naudingas. Kaip ir kitų aptartų pavyzdžių atveju, mūsų sąmonė sužino tik tiek, kad ką tik prasilenkėme su priešinga kryptimi automobiliu važiuojančia gražuole, ir nė nepastebi šį įsitikinimą suformavusios nervų sistemos mašinerijos ar natūraliosios atrankos spaudimo.
Tai, kas patirta ar išmokta, taip pat gali prisitaikyti prie šių smegenyse automatiškai suveikiančių potraukio mechanizmų. Neseniai atlikti tyrimai, kurių metu mokslininkai siekė išsiaiškinti, ar žmogui pateiktas, tik jo sąmonės nespėtas užfiksuoti alkoholio vaizdinys kelia asociacijų (irgi nesąmoningai) su tokiais su alkoholiu dažnai siejamais dalykais, kaip seksas ir lytinis potraukis. Vyriškiams ekrane buvo rodomi žodžiai, tarkim, alus arba pupelės, – tik šie užrašai blykstelėdavo pernelyg trumpai, kad juos būtų įmanoma suvokti. Tuo pat metu tiriamieji turėjo įvertinti fotografijose jiems rodomų moterų patrauklumą. „Įrašius“ į pasąmonę alkoholį reiškiančias sąvokas (pavyzdžiui, alus), moterys nuotraukose atrodydavo patrauklesnės. Stipriausiai tai paveikdavo tuos vyriškius, kurių įsitikinimas, kad alkoholis didina lytinį potraukį, buvo tvirtesnis.
Patrauklumas nebūna visą laiką toks pat, atvirkščiai – jis prisitaiko pagal aplinkybes. Pažvelkime, tarkim, į vadinamąjį rujojimą. Beveik visų žinduolių patelės rodo aiškius signalus, kai būna pasirengusios poruotis. Babuinų patelių pasturgaliai tokiu metu pasidaro skaisčiai rožiniai, o tai akivaizdus ir neatsispiriamas ženklas laimingajam babuinui patinui. Kita vertus, žmonių giminės atstovės turi unikalią savybę – jos poruojasi ištisus metus. Todėl jos neturi jokių išorinių požymių, pranešančių, kad yra pasirengusios pastoti.
Tik ar tikrai? Pasirodo, moteris gražiausia laikoma kaip tik savo vaisingumo piko metu – likus maždaug dešimčiai dienų iki mėnesinių. Šitai galioja nepriklausomai, ar jos grožį vertina vyrai, ar kitos moterys, be to, jos elgsena tokiam vertinimui neturi jokios įtakos – tą patį pripažįsta net tie, kurie žvelgia vien į moters nuotraukas. Taigi, apie pasirengimą pastoti signalizuoja šauni moters išvaizda. Tai kur kas subtiliau nei babuinų patelių pasturgalio spalva, tačiau svarbiausia, kad šie jos siunčiami signalai yra pakankamai aiškūs specialiai tam skirtai vyriškių pasąmonės mašinerijai. Jei signalai pasiekia reikiamas neuronų grandines, vadinasi, jie savo paskirtį atlieka.
Negana to, šie signalai pasiekia ir kitų moterų neuronų grandines: dailiosios lyties atstovės yra gana jautrios kitų moterų mėnesinių ciklui – veikiausiai šitai joms leidžia įvertinti savo konkurentes varžantis dėl galimo partnerio. Kol kas nėra iki galo aišku, kokie tiksliai bruožai signalizuoja apie ovuliaciją, – tai gali būti ir tam tikros odos savybės (per ovuliaciją oda įgauna šviesesnį atspalvį), ir tai, kad moterų ausys ir krūtys tuo metu tampa simetriškesnės. Šiaip ar taip, kad ir koks šitokių signalų derinys būtų, mūsų smegenys užprogramuotos taip, kad tai perprastų, net jei sąmonė ir paliekama nuošalyje. Jos funkcija yra tiktai pajusti galingą ir nepaaiškinamą geismo pliūpsnį.
Grožio ir ovuliacijos sąveika pamatuojama ne vien laboratorijose, – tą patį galima atlikti ir realiame gyvenime. Neseniai mokslininkai Naujosios Meksikos valstijoje ėmėsi tyrimo, kuriuo siekė apskaičiuoti, kiek vietinių striptizo klubų šokėjos gauna arbatpinigių, ir nustatyti, koks to santykis su šokėjų mėnesinių ciklais. Vaisingumo piko metu šokėjos per valandą susižerdavo vidutiniškai 68 dolerius. Menstruacijų metu per valandą jos gaudavo maždaug 35 dolerius. Esant kitoms ciklo fazėms vidutinė per valandą jų susirenkamų arbatpinigių suma siekdavo 52 dolerius. Ir nors šios moterys nuolat atlieka karštų flirtuotojų vaidmenį, nepriklausomai nuo savo ciklo fazės, informaciją apie ovuliaciją susižavėjusio kliento pasąmonei perduoda pakitęs jų kūno kvapas, odos atspalvis, juosmens ir klubų apimties santykis, o tikėtina, kad ir padidėjęs jų pasitikėjimas savimi.
Įdomu tai, kad kontraceptikus vartojančių šokėjų kūno kalba jokių aiškių ženklų apie ovuliaciją nerodė ir per mėnesį valandinis jų gaunamų arbatpinigių vidurkis buvo 37 doleriai (palyginti su vidutiniu 53 dolerių valandiniu uždarbiu tų šokėjų, kurios kontraceptikų nevartojo). Matyt, taip yra, nes geriant kontraceptinius vaistus vyksta tam tikri hormonų pokyčiai (o sykiu pakinta ir kūno kalba siunčiami ženklai), kurie šiaip jau būdingi nėštumo pradžiai, todėl į tokius klubus sugužėjusiems kazanovoms šios šokėjos atrodo mažiau viliojančios.
Kokias išvadas remdamiesi šiuo tyrimu galime padaryti? Pirmiausia, kad norinčios daugiau užsidirbti striptizo šokėjos turėtų negerti kontraceptikų ir prieš ovuliaciją susitarti dėl daugiau darbo valandų. Na, o šnekant rimtai, gauti duomenys aiškiai parodo, kad merginos (ar vyriškio) grožis turi iš anksto numatytą funkciją nervų sistemoje. Mūsų sąmonė atitinkamų programų nekontroliuoja, todėl informaciją apie jas galime susirinkti tiktai atlikdami nuodugnias studijas. Pažymėtina, kad smegenys visai puikiai pajunta subtilius su vaisingumu susijusius ženklus.
Dar kartą prisiminkite dailiausią savo matytą žmogų ir mintyse pamėginkite išmatuoti atstumą tarp jo akių, nosies ilgį, lūpų storį, smakro formą ir t. t. Jei palyginsite šiuos duomenis su ne tokio patrauklaus žmogaus duomenimis, pamatysite, kad skirtumai gana nežymūs. Ateiviui iš kosmoso ar vokiečių aviganiui šie du žmonės bus vienodai patrauklūs (ar nepatrauklūs), lygiai kaip ir jums iš esmės vienodi atrodytų skirtingi ateiviai iš kosmoso ar vokiečių aviganiai. Vis dėlto šitokie nežymūs skirtumai tarp mūsų pačių rūšies atstovų mūsų smegenims yra akivaizdūs. Pavyzdžiui, daliai žmonių moters su trumpais šortais vaizdas yra kuo mieliausias, o štai vyrų su trumpais šortais – atgrasus, nors iš geometrinės perspektyvos žvelgiant abu šie vaizdai beveik nesiskiria. Mūsų gebėjimas pastebėti tokius subtilius skirtumus yra puikiai ištobulintas – smegenys vykdo aiškiai nustatytas partnerio atrankos ir siekimo užduotis. Ir visa tai funkcionuoja savaime, nesąmoningai, o mums belieka tik mėgautis maloniais jausmais, kai šie pražysta.
Potraukį kitam žmogui lemia ne tik mūsų regėjimo sistema, bet ir uoslė. Kvapas perduoda gausybę informacijos, pavyzdžiui, apie galimo partnerio amžių, lytį, vaisingumą, asmenybę, emocijas ir sveikatą. Šiuos duomenis perneša ištisa oru sklindančių molekulių flotilė. Kaip tik tai beveik visiškai ir nulemia daugelio rūšių gyvūnų elgseną. Žmonėms tokio pobūdžio informacija dažnai prasprūsta pro sąmoningo suvokimo radarus, tačiau, nepaisant to, vis tiek daro įtaką elgesiui.
Įsivaizduokite, kad pelei patelei iš būrio patinėlių leidžiame pasirinkti, su kuriuo poruotis. Patelės pasirinkimas bus toli gražu ne atsitiktinis, o grįstas jos ir jos „gerbėjų“ genetinių ypatybių sąveika. Tačiau kokiu būdu ji sugeba perprasti šią užslėptą informaciją? Visi žinduoliai turi genų rinkinį, vadinamą pagrindiniu histologinio suderinamumo kompleksu (toliau – MHC). Šie genai nulemia mūsų imuninę sistemą. Turėdama galimybę, pelė pasirinks tokį partnerį, kurio MHC genai yra kitokie nei jos. Biologijoje genofondo sumaišymas beveik visais atvejais yra teigiamas dalykas: tai minimizuoja genetinių defektų tikimybę ir suteikia sąlygas palankiai genų sąveikai, vadinamajai heterozei (kai pirmosios kartos palikuonių gyvybingumas padidėja). Tad susirasti genetiškai tolimą partnerį yra naudinga. Bet kaip pelės, kurių regėjimas gana silpnas, sugeba taip taikliai pasirinkti? Ogi iš kvapo. Jų nosies viduje esantis padargas atpažįsta feromonus, gyvūnų išskiriamus cheminius junginius, kurie oru perduoda signalus apie, tarkim, pavojų, maistą, pasirengimą sueičiai ir – atitinkamai – genetinį panašumą arba skirtingumą.
Ar žmonės junta feromonus ir reaguoja į juos taip pat kaip pelės? Niekas to tiksliai nežino, tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad žmogaus nosies ertmės gleivinėje esama tokių pat receptorių, kaip ir tie, kuriais feromonų signalus priima pelės. Neaišku, ar šie mūsų receptoriai išties veikia, nes elgsenos tyrimų rezultatai gana dviprasmiški. Berno universitete atlikto eksperimento metu mokslininkai ištyrė ir įvertino grupės abiejų lyčių studentų MHC genus. Vyrukams buvo duoti apsivilkti medvilnės marškinėliai ir per dieną į juos įsigėrė jų prakaito. Vėliau laboratorijoje merginos turėjo pauostyti grąžintų marškinėlių pažastis ir pasakyti, kuriam prakaito kvapui jos teiktų pirmenybę. Ir kas gi paaiškėjo? Lygiai kaip ir pelės, jos pasirinko kvapą tų galimų partnerių, kurių MHC genai labiau skyrėsi nuo jų. Vadinasi, mūsų uoslė irgi daro įtaką renkantis partnerį, ir šis reprodukcijai užtikrinti reikalingas uždavinys taip pat išsprendžiamas sąmonei siunčiant netiesioginius signalus.
Vis dėlto, nors feromonai aiškiai perduoda signalus, kokio tiksliai masto yra jų įtaka žmogaus elgesiui, nėra žinoma. Mūsų gebėjimas pažinti yra toks daugiasluoksnis, kad šių signalų vaidmuo smarkiai sumažėjo. Kad ir kokie svarbūs būtų feromonai, pats jų egzistavimas primena, kad smegenys nuolatos vystosi: šios molekulės yra aiškus seniau mus veikusios, o dabar pasenusios „programinės įrangos“ pėdsakas.
