aA
Inteligentai ir Sąjūdžio kūrėjai paskelbė reikalavimą iš valdžios pašalinti lenkų frakciją, tačiau daugelis šį reikalavimą pasirašiusių inteligentų remia Tėvynės Sąjungos – konservatorių, tarp jų – ir Sąjūdžio kūrėjų, vaisingą bendradarbiavimą su lenkais abortų draudimo srityje. Kokia šio bendradarbiavimo sėkmės paslaptis?
Karolis Klimka
Karolis Klimka
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nepaisant skirtumų, konservatorių ir lenkų platformos panašios. Pasigilinus į šiuos panašumus, tampa akivaizdu ir tai, kad esama esminio ryšio tarp atkaklių mėginimų uždrausti abortus ir nesėkmingų mėginimų įsivesti eurą.

Abortai

Kas spiria Seimo narius – konservatorius su lenkais, „darbiečius“ su „tvarkiečiais“, N. Venckienės šmėklą ir kitus – įteisinti abortų draudimą? Be jokios abejonės, tai fantazija apie moters kaltę. „Moteris jaučia, kad nusižengė moralei, norime tai pakeisti įstatymu“, – prisipažįsta Zbignevas Jedinskis.

Apklausos kitose pasaulio šalyse rodo, kad daugelis respondentų įsivaizduoja, jog abortus darosi labai jaunos, neatsakingos ir lytiškai nedrausmingos mergaitės. Šioje talibano stiliaus pornografinio pobūdžio fantazijoje apie prigimtinę moters kaltę moteris pati nori, pati išprovokuoja pasekmes, padarinius, nelaimes, net prievartą, pati prašosi išprievartaujama ar nori blogų pasekmių.

Ne veltui konservatorių ir lenkų bendradarbiavimas šioje srityje vystosi kaip kremu pateptas. Abi frakcijas vienija svajonė abortų draudimu nubausti visą moterų giminę. Todėl jiems – kaip balzamas sielai visi argumentai apie tai, kad abortų draudimas turės „skausmingų“ pasekmių moterims.
Karolis Klimka

Net lytinių santykių ir šeimos kontekste nėštumas šioje fantazijoje tiesiog negali būti nelauktas, netikėtas ar nepageidaujamas – tai moters iniciatyvos padarinys. Todėl uždraudus abortus, ji būtų veiksmingai nubausta už savo nuodėmes, nes turėtų prisiimti visą pasekmių, kančios ir atsakomybės naštą.

Šiame pasaulėvaizdyje neegzistuoja, pavyzdžiui, išorinė prievarta, nepasirinkta skriauda, socialinė ir lyčių nelygybė. Visa tai, kas nutinka moteriai, yra jos pačios iniciatyvos, jos intymaus geismo, jos nepadorumo („pasileidimo“) rezultatas.

Nors abortų draudimo iniciatoriai siūlo numatyti išimtį išprievartautoms ir mirštančioms moterims, tai, jog čia kalbama būtent apie išimtį, rodo, jog tokia išimtis įsivaizduojama kaip stoiško suverenaus vyro daroma malonė pasmerktajai ir laikinas kompromisas. Auka pati atsakinga už savo nukentėjimą.

Sociologai pažymi, kad abortų draudimo iniciatyvos yra kitas būdas „dorinti“ ir „skaistinti“ moteris demokratinėje visuomenėje, kur to negalima daryti tiesiogiai. Tėvynės Sąjungos – konservatorių herojus Rimantas Dagys kartą leptelėjo: abortų draudimas būtų „pagrindinė priemonė, galinti sustabdyti nuo mūsų gyvybės mėtymo arba embrionų naudojimo ... kremų gamybai“. Ką čia reiškia tas nelauktas kremo vaizdinys? Talibiškos fantazijos plotmėje „kremų gamyba“ žymi šėtonišką nežabotos aistros ciklą, kuriame moters savanaudiško pasitenkinimo pasekmė – embrionas – yra panaudojamas prigimtinę tuštybę simbolizuojančių produktų – „kremų“ – gamybai, o tuos produktus suvartoja ta pati vaikžudė...

LR Švietimo ir mokslo ministerija mokytojams ir moksleiviams rekomenduoja mokytis iš vieno aršiausių abortų draudimo entuziastų Andriaus Narbekovo ir jo bendraautorės teksto, kuriame teigiama, kad abortas – tai „išlaisvinimas iš seksualinių aistrų numalšinimo pasekmių“.

Ne veltui konservatorių ir lenkų bendradarbiavimas šioje srityje vystosi kaip kremu pateptas. Abi frakcijas vienija svajonė abortų draudimu nubausti visą moterų giminę. Todėl jiems – kaip balzamas sielai visi argumentai apie tai, kad abortų draudimas turės „skausmingų“ pasekmių moterims.

O visokie abortų prevencijos centrai, kurie reklamuojasi lyriškais tekstais („Tau ir visoms, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo sumaištį, abejones, baimes, vienišumą ir neviltį“), net neslepia, kad svajoja tapti prievartinio perauklėjimo ir privalomo smegenų plovimo centrais, ir tokiais taptų, jei abortai būtų uždrausti įstatymu.

Euras

Taigi abortų draudimo iniciatyvas ir nesėkmingas Lietuvos pastangas įsivesti eurą sieja infantilus nenoras pripažinti, kad socialinė padėtis ir nelygybė būna nesavanoriška, nepasirinkta, prievartiška.
Karolis Klimka

Kaip žinome, Lietuvai nepavyksta įsivesti euro dėl ekonominio ir finansinio nestabilumo. Nors oficialiojoje retorikoje vyrauja formalūs paaiškinimai, tačiau net bankų analitikai žino, kad „nestabilumas“ yra socialinio audinio liga.

Lietuvos Respublika tapo savo pačios perdėto uolumo auka, nes pernelyg paraidžiui – pernelyg sėkmingai! – įgyvendino neoliberalinį ekonomikos ir visuomenės valdymo modelį, kurio esmę gan vykusiai yra išreiškęs vieno banko analitikas Nerijus Mačiulis, pastaruoju metu tapęs kone įvedamo euro atstovu Lietuvai. Anot jo, žmonės patys kalti, jeigu miršta skurde: „jei žmogus miršta skurde – tai jo problema.“

Tai fantazija apie pasaulį, kuriame neegzistuoja išorinė ekonominė prievarta ir socialinė skriauda, žmonių mulkinimas, nelygybė, neteisingumas, skurdas, teisių pažeidimai ir netgi mirtis! Šioje neokonservatoriškoje N. Mačiulio ir kitų vizijoje iš esmės nėra jokios prievartos – žmonės patys išprovokuoja Giltinės apsilankymą... Viskas yra laisvo, norų motyvuojamo pasirinkimo rezultatas.

Kaip tas daktaro Freudo apibūdintas vyras vaikystėje, kuris atsisako pripažinti akivaizdų faktą, kad mama neturi pimpaliuko, N. Mačiulis kategoriškai atsisako pripažinti bet kokius socialinės prievartos ar nepasirinkto skurdo faktus, kurie bado akis įvairių tarptautinių ataskaitų apie Lietuvą rengėjams. (Čia net jo pavardė įgyja alegorišką skambesį: tarsi nuo „macho“ [mačio] – labai vyriškas.)

Taigi abortų draudimo iniciatyvas ir nesėkmingas Lietuvos pastangas įsivesti eurą sieja infantilus nenoras pripažinti, kad socialinė padėtis ir nelygybė būna nesavanoriška, nepasirinkta, prievartiška. Šį neigimą lydi kategoriškas atsisakymas ieškoti naujų skurdo kompensavimo ir pastarųjų 20 metų socialinės politikos padarinių lengvinimo strategijų.

Kartu tai – patologiškas nenoras pripažinti prievartą, pavyzdžiui, smurtaujančių vyrų prievartą, bet ir užkalkėjusio ekonominio ir politinio valstybės aparato, kapitalistinės rinkos prievartą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.