Socialinės tarnybos užsienyje dirba kitaip negu Lietuvoje, tad tautiečiai, auginantys savo atžalas taip, kaip jiems atrodo teisinga, dažnai pažeidžia įstatymus. Į „Tiesos“ redakciją su pagalbos prašymu kreipėsi Kings Leeno mieste gyvenanti Auksė Gasparavičienė, iš kurios šeimos D. Britanijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba atėmė keturis nepilnamečius vaikus ir jau pusantrų metų jų negrąžina.
Dėl nuolatinio girtavimo ir smurto artimoje aplinkoje A. Gasparavičienė ir jos vaikų tėvas pateko į policijos, o vėliau ir socialinių tarnybų nemalonę. Netrukus iš problemine laikytos šeimos buvo atimti visi keturi vaikai. Mažiausiam berniukui tuo metu tebuvo keli mėnesiai. Pradėtas tyrimas tęsiasi jau pusantrų metų, o socialinių įstaigų darbu nusivylę tėvai nebežino, kur kreiptis ir ieškoti teisybės.
„Vaikus iš mūsų atėmė dėl gėrimo ir muštynių. Kad viskas grįžtų į senas vėžes, turėjome mesti gerti, nustoti muštis ir susirasti bent trijų miegamųjų namą. Viską įvykdėme, tačiau teismas tebesitęsia“, – atviravo pašnekovė. Moters teigimu, ji norinti susirasti darbą, tačiau socialiniai darbuotojai nustatė tikslų laiką, kada mama gali pasimatyti su visais vaikais, ir jei ši į susitikimus neateisianti, tai bus konstatuojama kaip nusižengimas.
„Jie sakytų, kad man vaikai nereikalingi. O koks darbdavys išleistų mane iš darbo anksčiau du kartus per savaitę? Kol kas namą išlaikome iš vyro uždarbio, tačiau jei taip tęsis ir toliau, nebegalėsime sumokėti mokesčių, neduok dieve, gausime skolų“, – apie susiklosčiusią padėtį kalbėjo daugiavaikė mama.
Šeimą prižiūrintys socialiniai darbuotojai bei konsultuojantys teisininkai atsisakė komentuoti šią situaciją teigdami, kad neturi teisės, kol byla nebaigta.
Procesas vilkinamas?
Teismo tyrimams besitęsiant pusantrų metų šeima sunerimo, kad procesas vilkinamas, o institucijos bei pareigūnai tinkamai neatlieka savo darbo, tad jų vaikams taip ilgai tenka gyventi su globėjais.
„Nesuprantu, kas gali trukdyti mums grąžinti vaikus. Įvykdėme visas sąlygas, mus stebėjo ir patikrinę pranešė, kad viskas atlikta tinkamai. Galbūt ankstesnė vaikų nepriežiūra galėtų sunkinti bylą, tačiau mes jais rūpinomės, jie visada buvo sotūs, švarūs ir aprengti. Niekad jų neskriaudėme. Socialiniai darbuotojai ir mokytojai tai patvirtino“, – guodėsi moteris.
A. Gasparavičienė, paklausta, ar per pusantrų metų nuo vaikų atėmimo ieškojo pagalbos, ar kreipėsi į Lietuvos ambasadą ar kitas instancijas, atsakė nesikreipusi, nes nežinojusi kur.
Tačiau teisybė tokia, kad emigravusiems lietuviams užsienyje susidūrus su socialiniais darbuotojais ir sulaukus bet kokių kaltinimų dėl vaikų teisių pažeidimo būtina kuo greičiau susisiekti su Lietuvoje įsikūrusiomis instancijomis. Lietuvos ir užsienio tarnybos bendradarbiauja tarpusavyje, ir tai dažniausiai paspartina bylos eigą, nes tyrimai atliekami greičiau. Lietuvos ambasada Londone, gavusi pranešimą apie vaikų teisių pažeidimus, susijusius su Lietuvos piliečiais, privalo pranešti Lietuvos vaiko teisių apsaugos instancijoms.
„Tiesa“ kalbino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus vedėją Dainorą Bernackienę. Pašnekovė tvirtino, kad minėtajai šeimai būtina susisiekti su tarnyba, nurodyti šeimos narių vardus, pavardes, gimimo datas bei gyvenamąsias vietas, vaikų atėmimo datą bei trumpai nupasakoti situaciją. „Man keista, kad susiklosčius tokiai padėčiai ir jai besitęsiant patys tėvai nesikreipė pagalbos į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Nesu tikra, kad šios šeimos duomenų neturime, mums galėjo pranešti D. Britanijos socialiniai darbuotojai ar kiti asmenys, tačiau, mano manymu, tai turėtų padaryti tėvai. Mes esame centrinė institucija, tad nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje gyventų, netekę vaikų tėvai pirmiausiai turi kreiptis į mus“, – nuostabos neslėpė D. Bernackienė.
Nenori grąžinti visų vaikų
Nors teisminis procesas trunka labai ilgai, tačiau A. Gasparavičienė teigė besidžiaugianti, kad jai leista matytis bei telefonu kalbėtis su vaikais. Į susitikimus su visa ketveriuke moteris eina du kartus per savaitę po 45 minutes. Nors teismas draudžia šeimai dažniau bendrauti, tris vyresniuosius vaikus auginanti britų globėjų šeima netrukdo šeimai kalbėtis susitikus gatvėje ar parduotuvėje. Mažiausią, metų ir septynių mėnesių berniuką, pašnekovės teigimu, augina pensinio amžiaus moteris, kuri gali siekti įsivaikinti jos sūnų.
Labiausiai šioje istorijoje lietuvių šeimą neramina socialinės darbuotojos žodžiai, kad jauniausiasis sūnus į šeimą nebegrįš. „Neseniai lankiausi Vaikų teisių tarnyboje norėdama užpildyti skundą dėl teismo vilkinimo. Man ten pasakė, kad per ateinantį posėdį turėtų būti nutarta grąžinti man vyresniuosius vaikus, o dėl jauniausiojo svarstymai tęsis dar apie du mėnesius. Nesutinku jo niekam atiduoti“, – planus dėstė mama.
Iš tėvų – pas globėjus
Jungtinėje Karalystėje, kaip ir daugumoje kitų Europos šalių, galioja įstatymas, vadinamas „Kinship Care“. Tai globos įstatymo dalis, pritaikoma, kai biologiniai tėvai negali auginti savo vaikų dėl priklausomybių ar finansinės padėties. Iš probleminių šeimų tokie vaikai dažniausiai perduodami reikalavimus atitinkantiems globėjams, tačiau nėra įvaikinami. Finansinę paramą tokiems globėjams skiria valstybė.
A. Gasparavičienė sakė nesuprantanti, kokios priežastys gali daryti įtaką teismo sprendimui ir kaip logiškai paaiškinti tėvų sugebėjimą rūpintis trimis vaikais, o ketvirtuoju – ne. „Mažojo vaiko nenori atiduoti motyvuodami tuo, kad mes nesugebėsime jam suteikti šilumos, meilės, sukurti tvirto emocinio ryšio tarpusavyje. Vaikas nuo penkių mėnesių gyvena su kitais žmonėmis, tad, manau, jis globėjus laiko savo tėvais. Nesuprantu vieno – kaip galima atiduoti tris vaikus, o vieno ne. Suprasčiau, jeigu nuspręstų negrąžinti visų keturių, – bet kodėl tik vieno? Teisme išgirdau, kad norint atkurti prarastą ryšį su vaikais reikės labai daug darbo ir laiko, tad mažajam to gali pritrūkti ir jis gali būti atstumtas. Norėjau sakyti, kad mažasis gautų daugiau dėmesio negu kiti trys kartu sudėjus, bet jei taip pasakyčiau, tai išvis nei vieno nebeatiduotų“, – susijaudinimo neslėpė pašnekovė.
VVTAĮT darbuotoja nustebo išgirdusi apie tokius teismo planus: „Labai keista, kad ketinama atiduoti tris vaikus, o ketvirtojo – ne. Kiekviena situacija yra skirtinga, tad reikia vertinti konkrečius įvykius. Socialiniai darbuotojai užsienyje dažniausiai parengia vaiko apsaugos planą, kuriame smulkiai išdėsto reikalavimus šeimai ir kurį laiką atidžiai stebi visus jos narius. Dažnai pasitaiko, kad tėvai pasakoja įvykius iš savo pusės, o socialinės tarnybos pateikia dokumentų, įrodančių ką kita.“
Jungtinės Karalystės socialiniai darbuotojai prieš grąžinant atimtus vaikus dažnai atsižvelgia į laiką, kurį vaikas gyveno su biologiniais tėvais ir globėjais. A. Gasparavičienės mažiausias sūnus su globėjais gyveno žymiai ilgiau nei su tėvais, pačios moters manymu, globėją jis laiko mama.
Neseniai garsiai nuskambėjo kitos lietuvės, kuri gyvena Norvegijoje, istorija. Aistės Ramoškienės sūnus dėl tokios pat priežasties liko gyventi su globėjų šeima. Berniukui dabar penkeri metai ir jis didžiąją savo gyvenimo dalį jau yra praleidęs globėjų šeimoje. Tad teismas nusprendė, kad jam bus geriau su dabartine šeima, o ne su biologine motina.
„Jei šiuo atveju nenorima atiduoti vaiko, tam turi būti labai rimta priežastis. Mes galime peržiūrėti įvertinimą, esamus dokumentus, išsiaiškinti problemą ir nuspręsti, ką daryti tokiu atveju. Jei ši šeima būtų kreipusis į Lietuvos ambasadą Jungtinėje Karalystėje, mes būtume gavę šiuos duomenis ir padėję jiems. Bet kuriuo atveju, mūsų interesas – ginti lietuvių šeimas“, – sakė D. Bernackienė ir pridūrė, kad, bendradarbiaujant dviem institucijoms, Lietuvos tarnybos kartais naudoja spaudimą užsienio tarnybų darbuotojams, kad procesas vyktų sparčiau ir vaikai būtų bent jau grąžinti į Lietuvą.
Ruošiasi atiduoti sūnų
D. Bernackienės teigimu, per metus tarptautinės pagalbos vaikų teisių klausimais į VVTAĮT kreipiasi apie 160 šeimų, tačiau jų kasmet daugėja. Atvejų, kai užsienyje atimti vaikai negrąžinami tėvams, pasitaiko retai. „Jei vaiko biologiniams tėvams grąžinti nenorima, tuomet ieškome artimų vaiko giminaičių Lietuvoje. Dažniausiai tai būna seneliai, broliai ar seserys. Artimųjų gebėjimą rūpintis vaiku įvertina socialiniai darbuotojai, ir, jei jie atitinka keliamus reikalavimus, vaikas perduodamas artimiesiems.“
A. Gasparavičienės šeima, sužinojusi, kad vaiko gali ir nebeatgauti, pasiūlė sūnų įsivaikinti Lietuvoje gyvenančiam vaikų dėdei. Tokiam atvejui moteris teigė besiruošianti: „Jeigu tikrai neatiduos vaiko mums, jį įsisūnys vyro brolis. Buvo atliktas jo gyvenimo vertinimas, ir jis buvo itin teigiamas. Jis lankė specialius kursus, kad galėtų įsivaikinti vaiką. Kol kas viskas klostosi gerai, tačiau pareigūnai dar keliaus į Lietuvą patikrinti jo namų, pabendrauti asmeniškai bei įsitikinti, kad jis su žmona būtų tinkami įtėviai. Atrodo, kad ir giminaičiams čionykščiai socialiniai darbuotojai vaiko duoti nenori, ieško priekabių ir išsisukinėja.“
Iš vyresniųjų vaikų A. Gasparavičienė teigė išgirdusi, kad šie su globėjais gegužę keliaus į šventę, esą tuo metu jie dar negyvens su tėvais. „Aš nieko nežinau, man nei advokatai, nei socialiniai darbuotojai nieko nesako. Vieną dieną pašnibžda, kad po šio mėnesio pabaigoje vyksiančio svarstymo didieji bus grąžinti man, kitą – vaikams globėjai kalba kitaip. Esu sutrikusi ir nebežinau, kur kreiptis pagalbos“, – ašaras tramdė pašnekovė.
Vaikų netekusi lietuvė dėl teismo eigos ir galimų sprendimų sakė norinti pasitarti su vaikų globėjais britais, tačiau baiminasi: „Norėčiau su jais pasitarti, galbūt jie daugiau informuoti, bet bijau, kad pažeidus taisykles vaikų išvis neatiduos.“
Liepia meluoti vaikams
Nuo tyrimo pradžios mamai draudžiama kalbėti su vaikais apie bylą. Valstybės paskirti advokatai, moters teigimu, taip pat daug nepasakoja ir neaiškina subtilybių. Šeima tvirtino bendraujanti su vertėjais bei kitomis šeimomis, susidūrusiomis su socialinėmis problemomis Anglijoje: „Visi kaip susitarę tvirtina, kad tokios bylos išsprendžiamos ilgiausiai per pusmetį. Ima atrodyti, kad mūsų sūnus kažkam reikalingas, dėl to taip ilgai tęsiamas tyrimas. Mums paskirti advokatai neinformavo, kad galime kreiptis į kitas tarnybas, ieškoti pagalbos Lietuvoje. Tai tik patvirtintų mano baimę.“
Moters teigimu, jai draudžiama pasakyti vaikams, kad jų brolis namo greičiausiai nebegrįš. Paklaususi socialinių darbuotojų, kada vaikai tai sužinos, moteris išgirdo, kad šiai naujienai mažieji bus ruošiami pamažu. Sunkiai rinkdama žodžius A. Gasparavičienė stebėjosi, kaip galima paruošti didelius vaikus, žinančius, kad jie turi brolį, ir kaip jiems paaiškinti, kodėl jo daugiau niekada nebematys.
Lietuvė neslepia, kad pas dabartinius globėjus jos vaikams gerai, nors taip buvo ne visada: „Iš pradžių jie buvo pikti. Dukra kartą paskambino ir paprašė pasakyti sūnui, kad jis nebegriautų tetos namų. Berniukui buvo sunku prisitaikyti, sakydavo, kad teta rikteli, bet jis nesupranta, ką ji sako. Dabar jie jau apsipratę, pramokę anglų kalbą ir primiršę lietuvių. Septynerių duktė supranta, ką jai sakau, tačiau atsakyti lietuviškai sunkiai sekasi.“ Mamos teigimu, trys didieji vaikai nuolat klausinėja, kad galės grįžti namo, tačiau ji negalinti nieko sakyti ir žadėti.
Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus vedėjos Dainoros Bernackienės patarimai, ką daryti, kai iš jūsų atima vaiką:
Svarbiausia – kuo greičiau ir kuo geriau įvykdyti visus socialinių darbuotojų nurodymus. Klausyti, ką jie sako, neignoruoti nuomonės. Jie žymisi kiekvieną tėvų veiksmą, o neretai ir žodį.
Susipažinti su socialinės vaiko apsaugos planu.
Kaip galima anksčiau susisiekti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba arba kreiptis pagalbos į Lietuvos ambasadą.
Jei socialiniai darbuotojai siūlo kreiptis į pagalbos centrus ar lankyti kokius nors kursus – būtinai tai daryti.
Bendradarbiauti su vietos tarnybomis.
Numatyti artimą giminaitį, kuris nesėkmės atveju galėtų ir sugebėtų rūpintis vaiku, bei informuoti apie jį Lietuvos vaikų teises.
Atminti, kad bet kuriuo atveju ir bet kurioje pasaulio šalyje Lietuvos vaikų teisės gins tėvų ir vaikų interesus ir bandys sugrąžinti vaiką jei ne biologiniams tėvams, tai bent į Lietuvą, kad šis neprarastų savo tapatybės.
