Kaip 1948 metais rašė išeivijon pasitraukęs J. Girnius: „Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija lietuvių tauta savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis – lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju – lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje, Vyčiu – savo ryžtingą viltį ir tikėjimą“.
Lygiai taip yra ir su lietuvišku patriotizmu. Yra Vyčio patriotizmas ir yra Rūpintojėlio patriotizmas. Vyčio patriotai yra pergalių patriotai, jiems rūpi, kad Lietuva laimėtų ne tik krepšinį, kad ji būtų sėkminga ir globalioje konkurencijoje, kad veržtųsi į Vakarus ir visą pasaulį, galų gale, kad aplenktų bent estus. Rūpintojėlio patriotams nerimą kelia tai, kad globalizacija ir „ėjimas į Vakarus“ gali paplauti lietuviškas šaknis, kad dėl narystės Europos Sąjungoje dar labiau „sumažės širdies“ mūsų gyvenime, kad nereikia niekur skubėti, tiesiog reikia „būti patiems savimi“ ir viskas.
Vyčio ir Rūpintojėlio patriotai dažnai tarpusavyje nesusikalba, kartais atkakliai konkuruoja ir dažnai vieni apie kitus niekinamai atsiliepia. Tai būdinga ne tik Lietuvai.
Šiame tarpusavio ginče vis aktyviau visoje Europoje bando dalyvauti ir mūsų kaimynė Putino Rusija, tam modifikuodama ir pritaikydama savo „minkštąsias galias“ ir pastaruoju metu vis dažniau skelbdama, kad jos svarbiausiu strateginiu prioritetu tampa pareiga apginti žmoniją nuo iš Vakarų sklindančio tariamo blogio.
Rusija taiko į Rūpintojėlio patriotų nuoširdų susirūpinimą ir deda dideles pastangas, kad tokio rūpintojėliško patriotizmo lyderystėje atsidurtų nauja banga paviršutiniško patriotizmo, kurį galima pavadinti tiesiog tuščiažiedžiu pseudopatriotizmu. Tuščiažiedis – nes iš išorės toks žiedas gali atrodyti labai gražiai, bet viduje to žiedo gali būti tiesiog nuodinga tuštuma. Tokių tuščių žiedų pastaruoju metu matome vis daugiau.
Matome vis naujų „tikrųjų“ Lietuvos gynėjų, „tikrųjų“ lietuviškų vertybių puoselėtojų, tautiškumą siejančių tik su vis garsesniu ir radikalesniu trispalvės pamojavimu per kokias nors tariamai tautines, bet iš esmės antieuropietiškas eitynes, kartu nevengiant ir niekinti to, ką Lietuva pasiekė po Kovo 11-osios ar per narystės ES dešimtmetį.
Atrodo, kad mylintiems Lietuvą žmonėms, išgyvenusiems įvairias krizes, nepriteklius, matant lėtai mažėjantį neteisingumą ir stebint nemažėjantį valdžios abejingumą tam, kas žmonėms svarbu, toks supaprastintas patriotizmo supratimas tampa vis patrauklesnis.
Todėl tokio supaprastinto pseudopatriotizmo plėtra užima vis naujas erdves, ir tariamos meilės savo kraštui aistrų matome vis daugiau. Kai kam gal ir nuoširdžiai atrodo, kad mylint Lietuvą pakanka Kovo 11- ąją praeiti su trankia eisena Gedimino prospektu, garsiai šaukiant, kad Lietuva turi priklausyti tik lietuviams, kitiems atrodo, kad tikrai mylintys savo kraštą turi visų pirma apsaugoti Lietuvą nuo kažkokių japonų bandymų apgauti lietuvius su tariamai pavojingais „Hitachi“ reaktoriais, o Lietuvos gelmes nuo kokių nors niekšų „Chevron“, derlingas žemes nuo visų plėšikiškai nusiteikusių užsieniečių, o paprastus lietuvius nuo „įtartinų“ ir dar netgi žydrų neužmirštuolių.
Kaip rašo žymioji amerikiečių istorikė, sovietologė Anne Appelbaum (Lenkijos užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio žmona), svarbiausias šiandieninės Rusijos, jos „minkštosios galios“, jos „naujo šaltojo karo“ tikslas – priversti „naująją Europą“ (pirmiausia – Baltijos valstybes) suabejoti vakarietiškos orientacijos vertybiškumu bei suabejoti pagrindinių Vakarų institucijų ES ir NATO patikimumu. Kaip Kremliui tai sekasi įgyvendinti – nesunku matyti čia pas mus, Lietuvoje, atidžiau įsižiūrint į tą patį sparčiai plintantį tuščiažiedį pseudo patriotizmą ir vis naujus referendumus.
Rusijos „minkštajai galiai“ artima lietuviška spauda aktyviai propaguoja tokį supaprastintą „patriotizmą“, kurio vienijanti tema – tariamai didžiausias Lietuvai pavojus yra jos vakarietiška orientacija ir per tai ateinantis „tikrųjų vertybių“ griovimas, todėl sąmoningai ar nesąmoningai yra bandoma įteigti, kad didžiausias blogis yra tos orientacijos tikslas ir instrumentas – Europos Sąjunga, bei tokios orientacijos varikliai ir gynėjai – konservatoriai ir Prezidentė.
Tokio garsaus patriotizmo pastaruoju metu Lietuvoje matosi vis daugiau, jis vis gausiau ir garsiau reiškiasi, juo patiki ir išsilavinę žmonės, todėl tuo vis atviriau džiaugiasi mūsų kaimynė Rusija. Nes Rusijai – tik geriau, kai Lietuva tokio tariamo patriotizmo dėka lieka energetiškai prisirišusi prie Rusijos, ir dar džiugiau – kai tokių nuoširdžių patriotinių emocijų išraiška tampa šūkis „Didžiausias pavojus Lietuvai – nebe Rusija“.
Kartais atrodo, jog greitai jau bus nebetoli ir iki to, kad mūsų kraštuose pseudo patriotai pasakys, jog Rusija ne tik, kad nebėra grėsmė Lietuvai, bet Rusija yra vienintelė, kuri gali ir pas mus apginti „tikrąsias“ vertybes. Toks pavojus yra realus matant, kaip Europos ultradešiniųjų lyderiai rikiuojasi Maskvoje, prie Kremliaus durų. Nesenai Kremliuje aukščiausiu lygiu Rusijos Dūmos Pirmininkas S. Naryškinas bei vicepremjeras D. Rogozinas priėmė garsiojo Prancūzijos Nacionalinio Fronto lyderę Marine Le Pen, ir pastaroji, aptarus vienijantį požiūrį į vertybes, paskelbė labai malonų Kremliui pareiškimą, kad „Rusija išgelbėjo Siriją“.
Tuo metu Lietuvoje Rusija naudojasi nuoširdžiu, kartais naiviu Rūpintojėlio patriotizmu, siekdama labai aiškių geopolitinių tikslų – Lietuva, Baltijos šalys turi abejoti integracija į Vakarus, turi bijoti globalios konkurencijos, nes svarbiausia – jos negali būti sėkmingos, negali būti globaliai konkurencingos, turi būti nuskurdusios, nusivylusios ir emigruojančios. Tada jos bus labiau imlios Rusijos „minkštosioms galioms“, tada jas bus galima vis labiau stumti tolyn nuo Vakarų ir artyn Rusijos link.
Todėl ne gazmanovai ir ne „Pervyj Baltijskij Kanal“ yra pavojingiausi Rusijos informacinio, kultūrinio „minkštojo karo“ instrumentai, o tai, kaip lengvai Lietuvoje yra išverčiamas patriotizmo ir meilės Lietuvai turinys, kai bandoma įrodyti, kad meilė Lietuvai ir integracija į Vakarus yra nesuderinamos. Ne veltui būtent tokiam antivakarietiškam mūsų patriotizmui tiek dėmesio savo žinomoje knygoje „Rusijos Geopolitika“ skyrė garsusis A. Duginas ir tam tiek dėmesio skiria „Respublika“.
Be abejo, lietuviams buvo ir bus svarbu kalba, papročiai, istorija, šeimos vertybės ir tai, kad į tai pavojingai nesikėsintų kokios nors neatsargios globalizacijos bangos, bet ar pagarbos šioms vertybėms užtenka, norint save laikyti tikruoju Lietuvos patriotu? Ar galima suderinti Rūpintojėlio patriotizmą ir Vyties patriotizmą į vieną lietuvišką patriotizmą, nepaliekant erdvės Kremliaus manipuliacijoms „minkštosiomis galiomis“ ir tuščiažiedžiu pseudo patriotizmu?
Kas šiandien dar turėtų rūpėti tam Lietuvos piliečiui, kuris ėjo į Sąjūdžio mitingus, budėjo Sausio 13-ąją, džiaugėsi referendumu dėl narystės Europos Sąjungoje, o dabar gausios ir gerai finansuojamos pseudo patriotų propagandos užpultas turi pradėti abejoti, ar jis dar gali save laikyti Lietuvos patriotu, jeigu jis yra už eurą, džiaugiasi Lietuvos naryste Europos Sąjungoje, ir nemano, kad Rusijos kaimynystė nebėra grėsminga, nepaisant to, kad toje pačioje ES, ar jos atskirose šalyse, yra dalykų, kurie jam tikrai nepatinka, pavyzdžiui, gėjų santuokos?
Tikrajam Lietuvos patriotui verta prisiminti Sąjūdžio laikus ir tuo metu suformuotą pamatinę nuostatą – mes norime laisvės, norime išsiveržti iš paskutinės Europos žemyne imperijos, iš Sovietų Sąjungos griuvėsių ir norime kiek galima greičiau sugrįžti namo, ten iš kur buvome išplėšti 50 metų okupacijos. O buvome išplėšti iš vakarietiškos bendruomenės, iš normalios vakarietiškos gerovės. Taigi mūsų kelias namo – ne tik laisvė ir Nepriklausomybė, ne tik juridinė ir politinė priklausomybė Vakarams, bet ir vakarietiška gerovė. Gerovė visiems, ne tik išrinktiesiems.
Jau nuo pat pradžių žinojome, kad vakarietišką gerovę pasiekti užtruks ilgiausiai, kad tam neužteks vien tik narystės toje pačioje ES ir iš ten ateinančios didžiulės finansinės paramos. Gerai supratome, kad tokiai gerovei pasiekti reikia ir spartesnio atsisveikinimo su sovietiniu mentalitetu, drąsos nebijoti globalios konkurencijos, reikės vakarietiško tarpusavio pasitikėjimo ir pasitikėjimo savo valstybe, kuris pasiekiamas tik tada, kai valstybė sugeba tapti vakarietiškai teisinga ir skaidri. Visam tam reikia laiko, kaip Mozės istorijoje reikia 40 metų klaidžiojimo „dykumoje“, reikia naujos kartos, kuri jau nebeturės sovietmečio paveldo kupros ir reikia nenurimstančio tikėjimo, kad ir mes pasieksime Pažadėtąją žemę, kad ir mes pasieksime savo namus – tai yra europietiškos gerovės namus.
Kol mes to nesame pasiekę, valstybė patiria didžiausią iššūkį – milžinišką emigraciją, kurią lemia du faktoriai – iškovotą laisvę keliauti kur nori ir tai, kad kraštai, į kuriuos galime laisvai nuvykti, yra ekonomiškai kur kas pajėgesni nei mes, Lietuva. Todėl ten yra daugiau galimybių, daugiau darbo vietų, didesni atlyginimai. Mūsų atsilikimą lemia ne kokios nors mūsų valdžių ekonominės klaidos, o pirmiausia – 50 metų okupacijos ir vis dar mūsų iki galo nepaliekantis sovietinis paveldas mūsų mąstyme, darbo kultūroje ar tarpusavio (ne)pasitikėjimo ir (ne)pasitikėjimo savo valstybe kultūroje.
Atsakymas į klausimą, ko šiandien turi siekti mylintis Lietuvą patriotas yra akivaizdus – jis turi rūpintis ne tik tautinių vertybių ir kalbos išsaugojimu, ne tik nuostabios gamtos puoselėjimu, ne tik kariniu ir geopolitiniu Lietuvos saugumu nuo Rusijos kaimynystės, bet privalomai turi rūpintis ir Lietuvos ekonomine sėkme. Nes kitu atveju Lietuva bus su tautinėmis vertybėmis (saugomomis muziejuose), bet be lietuvių. Lietuva turi būti tiek ekonomiškai sėkminga, kad lietuviams nereikėtų ieškoti laimės užsieniuose, o išvykusiems norėtųsi grįžti ir kurti savo asmeninę sėkmę sėkmės Lietuvoje. Lietuva turi būti sėkminga, dinamiška ir ambicinga, pasiturinti ir verta pasididžiavimo, o ne skurstantis, tarpusavyje susipykęs, atsilikęs ir niekam neįdomus, net ir patiems lietuviams, Europos užkampis.
Tai nėra fantazija ir tai nėra neįmanoma. Visiems netikintiems, kad tai įmanoma pasiekti, galima priminti airiško patriotizmo pavyzdį. Ilgą laiką iki pat 1985 metų Airija buvo ekonominė Europos atsilikėlė. Vėliau, per 20 metų, padarė stulbinamą pažangą ir atsidūrė Europos pirmaujančiųjų trejetuke. Iki tol šimtmečiais bėgę iš skurdžios Airijos, airiai pradėjo grįžti į namus. Airijos patriotai turėjo didelę ambiciją ir jiems pavyko ją įgyvendinti. Pavyko, nes politikai ir visuomenė susitarė dėl tokios ambicijos įgyvendinimo ir valstybė turėjo aiškią politiką ir savo politikos kurso žemėlapį.
Mes neturime kai kurių pranašumų, kurie lėmė airių sėkmę, – nesame anglakalbiai, neturime tokios gausios išeivių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl galbūt negalime tikėtis tokių milžiniškų amerikiečių modernių bendrovių investicijų, kokių sulaukė airiai. Tačiau turime kitų pranašumų, kurių iki šiol iki galo neišnaudojame. Esame per šią krizę pasaulyje išgarsėjusio kaip ypač sėkmingo Šiaurės–Baltijos regiono dalis ir šį privalumą turime išnaudoti gerokai efektyviau. Gyvename prie visam pasauliui pavydą keliančių sėkmės valstybių, šiaurietiškų Skandinavijos šalių ir galime nuo jų daug ką tiesiog kopijuoti, kad greičiau taptume tokie sėkmingi kaip jie.
Tiek geopolitinis, tiek karinis, tiek energetinis saugumas, tiek Lietuvos ekonominė sėkmė pirmiausia buvo, yra ir bus susieta su Lietuvos priklausomybe vakarietiškoms struktūroms, pirmiausia ES ir NATO. Antra, sėkmę lems Lietuvos gebėjimas būti globaliai konkurencinga, gebančia pritraukti užsienio investicijas bei gaminti tai, kas gali sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose, ir ką galima pelningai eksportuoti. Tik tai leis ir Lietuvoje gauti ne šiandieninius, bet pasaulinio lygmens atlyginimus. Kad tai pasiektume, tam reikia ir aukščiausius pasaulinius kvalifikacijos standartus atitinkančios darbo jėgos ir tam reikalingų globaliai konkurencingų mūsų universitetų. Reikia ir visiškai naujos regionų plėtros strategijos, nes Lietuva bus sėkminga kaip Švedija tik tada, kai ir Lietuvos provincija bus sėkminga kaip Švedijos provincija. Lietuva nebus sėkminga, jeigu tik Vilnius ar Klaipėda savo sėkme susilygins su Stokholmu ar Kopenhaga.
Štai tokios strategijos įgyvendinimo turėtų siekti Lietuvos patriotas, ne bijantis Europos Sąjungos, o priešingai – vardan Lietuvos saugumo ir apsaugos nuo neprognozuojamos Rusijos siekiantis Lietuvos greitesnės ir spartesnės integracijos į tą pačią Europos Sąjungą; ne bijantis europietiškos kultūros, bet priešingai – sąmoningai siekiantis, kad lietuviškuose TV kanaluose mažėtų rusiškos nostalgiškos propagandos ir daugėtų geros, kokybiškos vakarietiškos produkcijos; ne bijantis Lietuvos globalizacijos, bet sąmoningai siekiantis stiprinti Lietuvos ekonomikos gebėjimą globaliai konkuruoti. Ir siekiantis tam reikalingos ekonomikos, valstybės valdymo ir mūsų mąstysenos modernizacijos.
Tai ateina, pamažu, bet sugrįžta į Lietuvą – stiprūs ūkininkai, globalūs verslininkai, jauni pasaulio jau matę profesionalai, pasaulio scenas užkariaujantys kultūrininkai ir jaunatvišku entuziazmu bei tikėjimu degantys mokytojai. Lietuva tampa vis labiau vakarietiška, Lietuva sugrįžta namo, bet tai vyksta labai lėtai ir sovietmečio įšalas dar spindi visuose mūsų mąstymo plyšiuose.
Šiame kelyje į sėkmę viso to, ko Lietuvos sėkmės vardan turėtų siekti tikrasis Lietuvos patriotas, labiausiai baiminasi nuoširdūs Rūpintojėlio patriotai. O juos tokioms baimėms labiausiai skatina supaprastintieji pseudopatriotai. Ir kartu sąmoningai ar nesąmoningai padeda Rusijai siekti jos pagrindinio geopolitinio „minkštojo“ tikslo – sustabdyti tokią vakarietišką Lietuvos, kitų Baltijos šalių sėkmę. Nes tik nesėkmingose, savimi nepasitikinčiose Baltijos šalyse Rusija gali tikėtis didesnės sėkmės savo „minkštosioms galioms“.
Todėl šiandieninė valdžia Lietuvos patriotui turėtų būti nepriimtina ne todėl, kad ji yra kairioji, bet pirmiausia todėl, kad tokia valdžia lemia tai, kad iki pat 2016 metų ji garantuoja tik stagnaciją, tik intelekto nesugadintą politiką ir kairuolišką valstybės gyvenimą be naujos nacionalinės ambicijos, be valstybės pažangai reikalingo „draivo“. O tai reiškia, kad Lietuva tame kelyje namo, europietiškos gerovės link, niekur toli per šį laiką nenueis. Tiek, kiek mes nenueiname kelio savo tikrųjų namų link, tiek mes liekame pažeidžiami rytietiško liūno, nuo kurio ypač savo mąstyme dar vis nesame toli pabėgę. Kiek nenubėgame į Vakarus, tiek atsiveriame Rytams – toks yra amžinas mūsų geopolitinis iššūkis. Vėlavimas sugrįžti namo kartu yra ir didžioji kliūtis mūsų ekonominei sėkmei bei lietuvių norui ir galimybei dirbti ir padoriai užsidirbti čia, Lietuvoje.
Rytai pradeda vis drąsiau mums aiškinti: nebėkite į Vakarus, nes ten jūsų laukia blogis. Kai kas Lietuvoje pradeda tai kartoti, pridurdami, kad Rusija nebėra grėsmė. Ir toks plintantis iš Rytų viliojimas, lydimas tariamai patriotiško mojavimo lietuviška trispalve su šūkiais „Lietuva –lietuviams“, „Lietuva – prieš Europą“, Lietuvos tikrų patriotų turi būti suprantamas kaip pats pavojingiausias nuodas Lietuvai.
Nes kuo mažiau Lietuvoje yra Europos, tuo mažiau Lietuvoje yra tikros Lietuvos, į kurią vis dar nesugrįžome, ir tuo daugiau Lietuvoje yra Rusijos, nuo kurios vis dar nesugebėjome toli pabėgti. Pabėgti pirmiausia mentališkai, gyvensenos kultūra, net ir energetika. Kuo toliau pabėgsime, kuo daugiau Lietuvoje bus tikros Europos ir mažiau tokios, minkštosios Rusijos, tuo geresni santykiai bus tarp stiprėjančios europietiškos Lietuvos ir tokios rusiškai neprognozuojamos Rusijos.
Rusija naudojasi Rūpintojėlio širdies jautrumu, kurią kartais gąsdina Vyties beatodairiška narsa veržtis į nepažįstamą pasaulį, gąsdina gandai, pasiekiantys iš to nežinomo pasaulio. Baimes labai lengva kurstyti, panaudojant visas „minkštąsias galias“ ir visus pseudo patriotus. Vyties patriotus neramina Rūpintojėlio patriotų natūralus noras mažiau atsiverti tam nepažįstamam pasauliui, todėl į tai žiūrima su įtarumu. Tačiau Vyties patriotizmas ir Rūpintojėlio patriotizmas turi ir gali būti vieningi. Vieniems turėtų būti nesunku pritarti tam, kad Lietuva privalo būti ir ekonomiškai sėkminga, kitiems turėtų būti nesunku įrodyti, kad ekonomiškai sėkminga Lietuva yra pirmiausia kuriama tam, kad išliktų lietuviška.
Tikru patriotu Lietuvoje būti nėra sudėtinga, bet prie patriotui būtinos Rūpintojėlio karštos širdies ir Vyties kartais neapdairios drąsos, reikia ir šalto proto. Nes šiandien tik šaltas protas gali atskirti rytietiškas pseudo patriotines viliones nuo tikros meilės Lietuvai. O tikram patriotui tai yra būtina. Lietuviui svarbu ir Vytis, ir Rūpintojėlis, bet svarbiausia – sveikas suvokimas, kad vienas be kito jie negali egzistuoti.
