Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus, pagal kuriuos Valstybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų. Gi vienas iš ryškiausių valstybingumo simbolių – šiomis dienomis atidaromi LDK Valdovų rūmai – tik penktoje vietoje pagal Lietuvos reprezentavimo pasaulyje svarbą. Svarbiausiu jį išskyrė vos 1,6 proc. apklaustų gyventojų, kai šiaip jau antraeilės, bet gražiomis pasakomis apipintos Gedimino pilies simbolį pabrėžė daugiau kaip 45 proc., o Trakų pilies – apie 40 proc.
Mindaugo ir jo žmonos kunigaikštienės Mortos karūnavimo dieną liepos 6-ąją Valstybės švente Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nustatė 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“. Bet ši diena buvo minima nepriklausomoje Lietuvoje jau prieš sovietinę okupaciją, nors tuomet Mindaugą nustelbė Vytauto Didžiojo – Užkariautojo asmenybė. Sovietų laikais Mindaugo karūnavimo prisiminimas buvo išblukintas, nes buvo ignoruojama visa, kas tautiška, kas žadina patriotinius jausmus, istorinę atmintį, kas netelpa į didžiosios daugiatautės tėvynės sampratą.
Atkūrus nepriklausomybę žinių apie mūsų valstybingumo istoriją troškulys buvo toks didžiulis, kad lietuviai daugiau jėgų švaistė kovai su tais, kurie jį slopino, negu istorinių aplinkybių aiškinimuisi. Dabar jaunimas kur kas daugiau žino apie kitą Mindaugą – jauną krepšinio talentą Mindaugą Kuzminską...
Tad XIII a. vidurys atrodė tokia miglota ir abejotina praeitis, kad vargu ar verta joje kapstytis. Lygiai kaip ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktis prieš trejus metus. Tai, kad Lietuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas Kvedlinburgo analuose, aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. vasario 14 d. arba kovo 9 d., sukėlė įvairias interpretacijas, ginčus ir net pašaipas. Suprantama: juk ji minima Rusios metraščiuose tik dėl to, kad buvo rengiami rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva buvo įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė...
Mindaugo karalystė, gyvavusi vos kokia 10 metų, irgi apgaubta nežinomybės ir prieštaringų žinių migla. Atspirties tašku 1253 m. liepos 6 d. vykusiam karūnavimui istorikai laiko rusų tyrinėtojo Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. septintame dešimtmetyje iškeltą ir ukrainiečių mokslininko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtotą hipotezę, kad būtent Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę.
D.Ilovaiskis – garsus vadinamosios Normanų teorijos, kuri Rusią kildina iš šiaurės vikingų, priešininkas, konservatyvių pažiūrų mokslininkas, kurį, jau būnant virš 80 m. amžiaus, bolševikai kelis kartus kalino. Mindaugą jis išaukština savo 1896 m. išleistoje studijoje „Maskvos ir Lietuvos periodas arba Rusios surinkėjai“.
Ukrainiečių istorikas V. Antonovičius pagal daktarinę disertaciją parengtoje ir Tarnopolyje išleistoje apybraižoje „Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stoletija“ (knygoje „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“) padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V. Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, ir tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos valstybės ištakas.
Apybraižoje autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandymą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, apjungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje buvusią beveik visą rusų žemės vakarinę pusę”. Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos.
O habil. dr. Benediktas Jankauskas „Vorutoje“ paskelbtame straipsnyje apie Giedraičių giminę rašė, kad XV a. gyvenęs Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė dar nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu. Mokslininkas tvirtina, kad esą be reikalo užmiršti Ringaudo (Ringoldo) nuopelnai Lietuvos valstybingumui. Pasak 2007 m. Klaipėdoje išleistos prancūzų istoriko Charles‘o L. Thourot Pichelio knygos „Žemaitija. Nežinoma istorijoje“ (jos anotacija yra čia) , Ringaudas buvo pirmasis valdovas, suvienijęs visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kartu jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos ir veikė Žemaitijos labui.
Kaip ten bebūtų, nelaikyti Mindaugo pirmuoju Lietuvos karaliumi ir valstybės įkūrėju nėra pagrindo. Ant mano darbo stalo – trys didžiuliai veikalai apie Lietuvos istoriją, parengti Adolfo Šapokos (1936 m. buvo išleista didžiausiu iki tol 17 500 egz. knygos tiražu), 1999 m. prof. Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tomas (taip pat 1998 m. išleista atskira jo studija „Mindaugas“) ir prof. Adolfo Bumblausko gausiai iliustruota pažintinė „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“, išleista 2005 m. Mokslininkai kone vieningai tvirtina, kad kunigaikštis Mindaugas, apsigynęs nuo Ordino kariaunos, įveikęs savo vidaus priešus ir gavęs trumpą atokvėpį, 1251 m. pradžioje (spėjama, kad kovo 1 d.) su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas, o tų metų liepos 17 d. gavo Popiežiaus Inocento IV sutikimą karūnuotis.
Tačiau jo ir Mortos karūnavimas įvyko beveik po dviejų metų. Mat, per tą laiką reikėjo įveikti į Rygą pasitraukusio ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasiskelbusio, apsikrikštijusio bei Livonijos ordino paramą gavusio Tautvilo, daugumos aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų, jotvingiu didikų pasipriešinimą. Bet prof. E.Gudavičius dar 2006 m. liepos 8 d. savo interviu savaitraščiui „Panorama“ tvirtino, kad vis tiek Mindaugo vainikavimo ceremonija buvo skubotas aktas, o ir liepos 6-oji nėra tiksli karūnavimo diena, nes ji sudėliota tik iš loginės mozaikos.
Nežinoma ir dar daug kas: pavyzdžiui, kodėl nutylimi karalienės Mortos nuopelnai, neaišku, kur palaidotas Mindaugas, koks karūnos likimas, kaip vyko krikštijimasis, kaip buvo valdoma Lietuva iki valstybės atsiradimo ir t.t.
Tyrinėtojai sutaria, kad tuomet apie Lietuvą Europa beveik nieko nežinojo. Iki krikšto tai buvo niekieno teritorija. Apie karūną daugiau nutuokė Mindaugo priešai. Nors valdovai ėmė laikytis krikščionybės dogmų, tačiau pagonių tikėjimas ir dievai niekur neišnyko. Kita vertus, krikščionybė buvo laikoma valstybingumu, bet tai truko neilgai. Mindaugas pradėjo kariauti su Livonijos ordinu, šis paskelbė, kad karalius atsimetė nuo krikščionybės, ir tepraėjus 10 metų, kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė.
Po to ne kartą ji buvo gaivinama, buvo apsireiškę netikri karaliai ir monarchai, kažkokie Mindaugas II, paskui gediminaičių palikuonis Sanguška, dabar Vilniaus senamiesty girdisi tariamų karalių neblaivių balsų, kažkodėl traukiančių nepatriotišką „Amerika, Amerika...“
Diskutuoti apie monarchijos atgaivinimą (apie tai mes rašėme), lyginti to meto ir šiuolaikinius valdymo tipus reikia ir sveika – tautai ir valdžiai. Kaip teigė E.Gudavičius, tai padės siekti išlaikyti valstybingumą, atsilaikyti prieš grėsmes, puoselėti respublikos tradicijas ir, kas svarbiausia – diegti pasididžiavimą savo valstybe, savo Tėvyne, stiprinti istorinę atmintį.
Perdaug būtų paprasta, neturint pakankamai žinių, vengti klausimo, kas geriau – 1918-ųjų Respublika ar 1253-ųjų Monarchija.
