Tačiau lietuviško, škotiško ir lenkiško kraujo turintis Kenas nenuleido rankų ir pademonstravo „krizių premjero“ Andriaus Kubiliaus vertą diržų veržimosi politiką.
Paskolą jis atidirbo Aliaskoje, kurioje beveik net nebuvo galimybių išleisti uždirbamų pinigų, o magistro laipsnį įgijo dirbdamas „bandymų pele“ universiteto tyrimų centre ir be proto taupydamas: Kenas apsigyveno aprūdijusiame autobusiuke, nepirko drabužių, maistą gamindavosi ant turistinės viryklės, dušą rasdavo studentų bendrabučiuose.
Mokslai kainavo 32 tūkst. dolerių
Baigęs mokyklą K. Ilgunas nusprendė stoti į Alfred universitetą pietvakarinėje Niujorko valstijos dalyje – tai privatus ir brangus koledžas, kuris įkandamas ne kiekvienam. Vieni metai mokymosi šiame universitete kainuoja apie 18 tūkst. dolerių, tačiau Kenas pasiryžo mokytis būtent šiame universitete, nors jo tėvai nebuvo turtingi.
„Laimei, buvau pakankamai sumanus ir po metų perėjau į valstybinį Buffalo universitetą, kuris man buvo finansiškai prieinamesnis ir aš galėjau kasdien važinėti iš tėvų, kurie gyveno netoliese: galėjau gyventi po jų stogu, valgyti pas juos ir taip taupyti pinigus“, - interviu DELFI pasakojo Kenas, pridūręs, kad Buffalo universitete jis studijavo istoriją ir anglų literatūrą.
Tačiau net ir pakeitus universitetą studijos K. Ilgunui iš viso kainavo apie 32 tūkst. dolerių, todėl be paskolos jis išsiversti negalėjo: „Dar nebaigęs studijų, jau žinojau, kad šią pinigų sumą turėsiu grąžinti“, - sakė K. Ilgunas.
Vaikinas sako, kad imdamas paskolą studijoms Alfred universitete pasielgė kvailai, tačiau, jo teigimu, dauguma septyniolikmečių ir aštuoniolikmečių JAV patiria milžinišką spaudimą investuoti į savo ateitį ir mokytis geriausiame universitete, kokiame tik pajėgia.
„Aš buvau labai jaunas ir kvailas. Imdamas pirmą paskolą aš buvau 17 metų amžiaus. Tiesą sakant, daugumą jaunų amerikiečių elgiasi panašiai. Be to, tuo metu viskas, ko norėjau, tai ištrūkti iš namų, o geriausias būdas tą padaryti buvo gyventi studentų universiteto miestelyje. Norėjau susitikinėti su merginomis. Aišku, kai dabar pagalvoji, mano prioritetai buvo blogi, bet kai esi septyniolikos, esi nepasiruošęs tinkamai įvertinti tokių svarbių sprendimų“, - pasakojo Kenas.
„Kita vertus, patyriau neįtikėtiną aplinkos spaudimą eiti į geriausią koledžą, į kurį tik priima – tiesiog dėl ateities. Kai esi jaunas, turi labai daug vilčių, ateitis atrodo nuostabi. Bet ne visuomet taip nutinka. Tačiau aš atleidžiu sau už tokį sprendimą“, - pridūrė K. Ilgunas.
Paskolą atidirbo Aliaskoje
Galvodamas apie tai, kaip reikės grąžinti paskolą, Kenas dar besimokydamas universitete vasarą išvyko į Aliaską dirbti nekvalifikuoto darbo – tvarkė kambarius vietiniuose moteliuose. Tačiau iki studijų pabaigos likus keliems mėnesiams Kenas pamėgino įsidarbinti kokiame nors laikraštyje – gyvenimo aprašymus jis išsiuntė 25-iems laikraščiams, tačiau iš visur gavo neigiamus atsakymus. Tai lėmė, kad K. Ilgunas vėl išvyko į Aliaską.
„Aš norėjau tapti rašytoju, todėl nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą į 25 laikraščius. Tiesą sakant, tai net nebuvo normalūs darbo pasiūlymai, tai buvo stažuotės, kurios būtų buvusios laikinos ir mažai apmokamos. Aš tikrai buvau nusivylęs, kai iš visų 25-ių vietų gavau neigiamus atsakymus. Taip nutiko likus keliems mėnesiams iki mokslų baigimo. Aš puoliau į neviltį, todėl susiradau gido darbą Aliaskoje“, - sako Kenas.
Jo teigimu, JAV gerai apmokamos darbo vietos nesimėto ant kiekvieno kampo, todėl esą yra nemažai žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, bet dirba darbus, kuriems užtektų baigti mokyklą.
„Tačiau aš turėjau kažką daryti su savo paskola, nes jeigu nieko nebūčiau daręs, būtų išaugusios palūkanos ir paskola augtų ir augtų. Aš supratau, kad turiu ją grąžinti kaip galima greičiau. Todėl išvažiavau į Coldfoot miestelį Aliaskoje: ten gyvena apie 30 žmonių vasarą ir kokie 12 – žiemą“, - sakė Kenas, Aliaskoje įsidarbinęs gidu.
Coldfoot miestelis, pasak Keno, yra labiau net ne miestelis, o kaip darbo stovykla. Miestelyje yra padangų parduotuvė, sunkvežimių vairuotojų kavinė, nedidelis motelis ir paštas, be to, viskas liudijo industrinę miestelio praeitį: mėtosi aplūžusi kasybos įranga, stovi be priežiūros paliktos priekabos, apleisti sunkvežimiai.
Kenas pasakoja, kad Coldfoot miestuke net nebuvo kur leisti pinigų, nes artimiausia parduotuvė buvo už 250 mylių. Mobilusis ryšys irgi buvo nepasiekiamas, tad nereikėjo apmokėti mobiliojo telefono sąskaitų. Kadangi neturėjo automobilio, jis irgi nepareikalavo išlaidų. Įsidarbinęs gidu jis gavo gyvenamąją vietą ir maistą, todėl galėjo taupyti kiekvieną dolerį.
„Per pirmus metus uždirbau apie 18 tūkst. dolerių ir beveik viskas suėjo paskolai. Tačiau vis dar turėjau užsidirbti daugiau pinigų“, - pasakojo K. Ilgunas.
Padirbėjęs Coldfoote Kenas išvyko dirbti į uragano Katrina nusiaubtą Misisipę, paskui vėl sugrįžo į Aliaską ir įsidarbino nutolusių vietovių reindžeriu Arkties nacionaliniame parke.
Vaikinas sako, jog Aliaskoje išmoko gyventi labai taupiai, todėl šią patirtį naudojo ir vėliau: pavyzdžiui, plaukus jam kirpdavo draugai, drabužių susirasdavo labdaros konteineriuose, keliaudavo tik autostopu.
„Aš įsimylėjau Aliaską, bet man nepatiko šis darbas, nes jis buvo nuobodus. Žinote, tam net nereikia smegenų. Taigi galvodamas apie ateitį, aš norėjau dviejų dalykų: grąžinti paskolą, tad turėjau dirbti panašius nekvalifikuotus darbus, bet norėjau ir mokytis, todėl įstojau mokytis į Duke universitetą magistro studijoms – norėjosi išjudinti smegenis, galų gale svajojau tapti rašytoju“, - pasakojo K. Ilgunas.
Gyvenimas furgone: gyvenimą gadino karštis, šaltis ir pelės
Taigi Šiaurės Karolinoje Duke universitete, kuriame studijavo laisvuosius menus, Kenas pradėjo naują gyvenimo etapą. Grąžinus bakalauro studijų paskolą, vaikino banko sąskaitoje liko apie 4 tūkst. dolerių, o mokslai Duke universitete kainavo apie 11-12 tūkst. dolerių. Kenas norėjo mokytis, bet nebenorėjo vėl imtis paskolos ir mokėti palūkanų.
Norėdamas susimokėti už mokslus Duke universitete Kenas ėmėsi įvairiausių darbų: pavyzdžiui, 20 valandų per savaitę dirbo pradinėje mokykloje, taip pat užsirašydavo į universitete atliekamus tyrimus magnetinio rezonanso tomografu. Duke universitete kaip tik buvo didžiulis neurologijos tyrimų skyrius, kuriame studentams, sutikusiems dalyvauti įvairiuose tyrimuose, buvo mokama po 20 dolerių už valandą.
Maža to, norėdamas sutaupyti, Kenas sumąstė apsigyventi nedideliame furgone.
„Aš mąsčiau, kaip tai būtų galima įgyvendinti. Aliaskoje buvau sutikau vieną seną vyrą, vardu Jamesas, kuris nuo 1980 metų gyveno dideliame sunkvežimyje. Sunkvežimyje jis gyveno Aliaskoje, kur žiemomis būna šalta. Pamaniau, kad jeigu jis gali gyventi sunkvežimyje Arktikoje, tai aš tikrai galiu gyventi furgone Šiaurės Karolinoje. Kadangi sugalvojau gyventi furgone, susiradau internete vieną parduodamą, nuvažiavau į Šiaurės Karoliną, nusipirkau ir suremontavau tiek, kad būtų tinkamas gyventi“, - pasakojo K. Ilgunas.
Furgone, kurį įkurdino Duke universiteto studentų miestelio stovėjimo aikštelėje, Kenas gyveno nuo 2009-ųjų sausio iki 2011-ųjų gegužės. Jo teigimu, gyventi furgone nebuvo nepatogu, nes prie nepatogumų jis buvo pratęs Aliaskoje, kur būdamas nutolusių vietovių reindžeriu išeidavo į aštuonių dienų patruliavimo žygius.
„Kadangi anksčiau dirbau nutolusių vietovių reindžeriu, tekdavo eiti į aštuonių dienų žygius per Arktį. Ten vaikščioti yra pakankamai sunku, be to, labai daug moskitų. Ant pečių nešiodavausi 27 kilogramų svorio kuprinę, tekdavo saugotis grizlių. Taigi buvo pakankamai sunku, todėl buvau pripratęs prie nelengvo gyvenimo. Juolab, kad per šiuos patruliavimus miegodavau palapinėje. Taigi gyvenimas furgone normalioje temperatūroje manęs negąsdino, aš buvau pratęs prie nepatogaus gyvenimo“, - pasakojo Kenas.
Vaikino teigimu, furgone jis buvo įsirengęs lovą, viduje būdavo šilta, studentų miestelyje nebuvo didelio triukšmo, todėl išsimiegodavo puikiai. Maistą Kenas gamindavosi ant turistinės viryklės, dušu naudodavosi studentų bendrabutyje. Pastatęs furgoną netoli bendrabučio jis galėjo laisvai naudotis internetu, o didžiąją dalį laiko leisdavo paskaitose, sporto salėje ar bibliotekoje.
„Aišku, buvo ir nepatogumų. Pavyzdžiui, rytais kartais būdavo labai šalta – minus 10 laipsnių pagal Farenheitą (apytiksliai minus 23 laipsniai pagal Celsijų – DELFI). Tokiais atvejais aš net miegodavau su drabužiais“, - prisimena Kenas.
„Bet dar blogiau būdavo karštis – nuo gegužės iki rugsėjo Šiaurės Karolinoje būdavo labai karšta: apie 90 laipsnių karščio pagal Farenheitą (apie 32 laipsniai šilumos pagal Celsijų - DELFI). Jau lauke būdavo mirtinai karšta, tai viduje tai prilygdavo saunai arba šiltnamiui. Vasaromis į furgoną užeidavau kelioms sekundėms ir iškart suprakaituodavau. Todėl karštomis dienomis aš net neidavau vidun, maistą gamindavausi lauke arba leisdavau laiką bibliotekoje, kur būdavo kondicionierius. Į furgoną grįždavau naktimis, kai saulė nusileisdavo“, - pridūrė vaikinas.
Dar viena problema – furgone apsigyveno pelės, kurios lakstė tarpe tarp furgono stogo ir lubų.
„Gulėdamas lovoje aš net galėdavau matyti, kaip mažos pelės kojytės bėga iš vienos pusės į kitą. Galiausiai aš jas užmušiau keptuve, bet nebuvau tikras, kur jos nukrito, todėl negalėjau iškrapštyti, o po trijų dienų visas furgonas dvokė. Buvo visokių tokių nesklandumų, bet iš esmės gyventi furgone buvo patogu – panašiai kaip mažame bendrabučio kambarėlyje. Nebuvo nieko išskirtinio“, - pamena Kenas.
Neturėjo draugų ir merginos
Tačiau už pigų gyvenimą reikėjo mokėti savo kainą – K. Ilgunas negalėjo pasikviesti svečių, be to, šią aplinkybę teko slėpti nuo universiteto administracijos. Kenas buvo atsargus – kiekvienąkart išeidamas įsitikindavo, kad niekas jo nemato, stengdavosi grįžti vėlai, priekinį stiklą apdengė, kad nesimatytų furgono vidus, langus irgi apdangstė taip, kad nebūtų matyti, jog transporto priemonė yra apgyvendinta.
„Ačiū Dievui, aš neknarkiu, todėl niekas nesuprasdavo, kad furgone kažkas miega“, - juokiasi K. Ilgunas.
Šitoks gyvenimo būdas lėmė, jog Kenas negalėjo turėti merginos, susirado vos keletą draugų, todėl jautėsi vienišas.
„Dauguma mano draugų gyvena Niujorke, tai yra už kelių šimtų mylių nuo Šiaurės Karolinos. Kai kurie jų žinojo apie mano gyvenimo būdą ir juokėsi iš manęs, kai kurie parėmė moraliai. Tačiau Šiaurės Karolinoje aš neturėjau draugų, nes niekad prieš tai negyvenau čia. Tiesą sakant, neturėjau jokių ryšių ir buvo labai sunku bendrauti su žmonėmis, nes nenorėjau pasakoti, kur gyvenu, baiminausi, kad informacija pasklis universiteto administracijai“, - teigia K. Ilgunas.
„Aš buvau labai vienišas. Duke universitete susiradau vos keletą draugų ir iš dalies tai tikrai susiję su tuo, kad gyvenau furgone bei stengiausi tai nuslėpti. Juk neturėjau net vietos, kur galėčiau pasikviesti svečių. Bet kita vertus, Duke universitete mokosi daugiausia turtingi studentai, todėl sunku identifikuotis su žmonėmis, kurie turi tokį skirtingą patirtį“, - pridūrė Kenas.
Klausiamas, ar apie gyvenimą furgone žinojo jo tėvai, vaikinas sako, kad stengėsi apie šią aplinkybę juos informuoti kuo kasdieniškiau, bet mamai tai vis tiek buvo šokiruojanti naujiena.
„Ji manė, kad aš juokauju ir nepatikėjo. Aš nenorėjau jai pasakoti visko tiesiai, todėl viską parašiau elektroniniu laišku. Bet pasistengiau tai padaryti kaip galima įprastesne forma. Na, kad nebūtų šoko. Todėl parašiau jai maždaug tokį laišką: „Labas, mama. Žaidžiu krepšinį, gyvenu furgone, mokytis sekasi gerai“. Tačiau tai nepadėjo, ji buvo vis tiek šokiruota. Ji norėjo išnuomoti man butą, bet aš pats to nenorėjau“, - sakė Kenas.
Tuo tarpu tėvas, anot vaikino, buvo nerūpestingo būdo, todėl neėmė į galvą. Beje, K. Ilguno tėvas turi lietuviškų šaknų, tačiau pats Kenas sako žinantis tik tiek, kad jo protėviai kažkada iš Lietuvos emigravo į Škotiją, o vėliau – į JAV. Todėl Kenas sakosi esantis ketvirtadaliu lietuvis, ketvirtadaliu – škotas ir puse – lenkas, mat jo mama yra lenkė.
Patarimai, kuriuo Kenas jau gali dalinti jauniems studentams
Paklaustas, ką galėtų patarti studentams, kurie per daug negalvodami įklimpsta į didžiules paskolas, K. Ilgunas išvardijo keturias pagrindines taisykles, kurių turėtų laikytis kiekvienas jaunas žmogus, nusprendęs imti paskolą mokslams JAV.
1) Pasirink aukštąją mokyklą, kurioje studijų kaina yra įkandama;
2) Jei imi paskolą, mokėjimo termino neištęsk labai ilgam laikotarpiui;
3) Paskolos grąžinimas turi pareikalauti ne daugiau nei 10 proc. tavo mėnesio pajamų;
4) Daryk viską, kad paskolą atiduotum kuo greičiau – kad galėtum jaustis laisvu žmogumi.
Apie savo gyvenimą autobusiuke K. Ilgunas šiais metais išleido knygą „Walden on Wheels“. Jis taip pat yra išleidęs esė apie Aliaską „The McCandless Mecca. A piligrimage to the Magic Bus of Alaska's Stampede Trail“.
„Dabar aš nuolat keliauju, bet jeigu klausiate, kur mano namai, tai jie Šiaurės Karolinoje. Aš gyvenu su į pensiją išėjusiu žmogumi, kuris anksčiau dirbo laikraščio vadybininku. Jis turi mažytį ūkį. Aš rūpinuosi jo sodu, gyvenu nemokamai, mes kartu kuriame nedidelius projektus. Mes gyvename kaip vienuoliai: kepame duoną, rūpinamės vištomis, rašome knygas“, - sako Kenas.
