Sąrašo pradžia: olandai, norvegai, islandai, suomiai, švedai, vokiečiai. Pagal išsilavinimą mes lenkiame tiktai graikus ir rumunus, latviai nušuoliavo penkiomis pozicijomis aukščiau už mus, o estai iš viso yra penkti sąraše. Pagal polinkį į rizikingą elgesį esame absoliučiai paskutiniai ir netgi gerokai atitrūkę nuo latvių ir rumunų. Ką tyrėjai laiko rizikos faktoriais? Padidėjusį antsvorį, kasdieninį pusryčių (ne)valgymą, kasdieninį vaisių (ne)valgymą, (ne)sportavimą, paauglių nėštumo atvejus, rūkymą, alkoholio vartojimą, narkotikų vartojimą, polinkį į muštynes, patiriamą šantažą, patyčias.
Gražiai atrodom vien tik antsvorio srityje – liekni (gal kad nepavalgę?..): vaisių valgymas – priešpaskutiniai, alkoholis – pirma vieta nuo galo, rūkymas – dar blogiau tik Latvijoje ir Čekijoje, ačiū Dievui, narkotikai – lentelės viduryje, patyčios ir šantažas – absoliučiai paskutiniai, atitrūkę nuo latvių. Tyrimas platus, jame taip pat kalbama apie bendravimą su tėvais, gyvenamąją aplinką ir t. t. Pirmoji išvada – mūsų vaikai jaučiasi labai blogai, jiems reikia padėti. Bet ar girdėjote apie kokį nors tautinį sujudimą paskelbus šiuos ar kokius nors kitus Lietuvai nepalankius tyrimų rezultatus (gal kur nors ir buvo įsteigta eilinė darbo grupė, kuri, beveik neabejoju, gavo ES finansavimą).
Šiandien į vaikų savijautos, jų gebėjimų lygio tyrimus kreipiamas vis didesnis ekonomikos ekspertų dėmesys – šiandienio penkiolikmečio būvis rodo, kokios kondicijos bus jauni dirbantieji po 5–10 metų, ar tai perspektyvi investicijoms šalis ir pan.
Pagrindinė tema – gabieji. Tėvai, kurių vaikas į pirmą klasę atėjo jau šiek tiek arba gerai skaitydamas, greičiausiai susidūrė su keistoku klausimu – ką veikia jų vaikas per gimtosios kalbos pamokas. (Paprastai tokių skaitančių ar paskaitančių mokinių būna nuo kelių mokinių provincijos mokyklose iki ketvirtadalio ar trečdalio miesto mokyklose). Mokytoja, žinoma, dirba su nemokančiais skaityti, o paskaitantiems duoda, tarkim, to paties vadovėlio trečią dalį, su kuria bus dirbama mokslo metų pabaigoje. Ji liepia tiems keliems vaikams patiems klasėje skaityti ir užduoda namuose išmokti skaityti palyginti sunkius, neadaptuotus ar net tarmiškus tekstus.
Palikti vieni, pažengėliai prakaituoja ir rauda, nes tekstai sunkūs ir dar gerai nemokama skaityti – geresnio būdo atgrasinti nuo skaitymo nesugalvosi. Baigdami pirmą klasę nemokėję skaityti jau paskaito – galima bandyti dirbti jau su visa klase. Nemokėję skaityti per metus padarė didelę pažangą, o kokią pažangą padarė jau skaityti pradėję vaikai? Asmeninė mano šeimos patirtis rodo, kad reikės poros metų norint atkurti pradinį susidomėjimą skaitymu.
Mūsų pradinio ugdymo programose numatytas skirstymas į pažangos lygius, bet realios ir visuotinai mokykloje taikomos metodikos nėra ir ši istorija vis kartojasi. Trumpai tariant, pažengusio, o gal ir labai gabaus vaiko ugdymui pirmoje klasėje padaryta neabejotina žala, kurios pasekmės pasijus gerokai vėliau. Turėkime omenyje, kad pirmosiose klasėse gimtosios kalbos pamokų daugiau negu kitų.
Vadinasi, mūsų pradinė mokykla bent jau šioje srityje daugiau dėmesio skiria atsiliekantiems, bet mažiau dėmesio pažengusiems, gabiesiems mokiniams. Tegul tai bus mūsų hipotezė. Šiaip socialiai orientuota edukacinė politika yra patraukli, bet ar ji yra visavertė?
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuva pasiekia stebėtinų rezultatų, pritempdama mokinius prie minimalaus lygio – 4 klasėje jį pasiekia beveik 99 proc. mokinių. Šiuo požiūriu į Lietuvą galima važiuoti semtis patirties. Bet kalbant apie visuomenės raidą, laiko ir lėšų investavimas vien į apatinės kartelės siekimą yra ydingas. Visuomenės ateitis, šalies modernizavimas pirmiausia siejamas su gabiaisiais, aktyviaisiais jos nariais. O šioje srityje mes itin atsiliekam ir mūsų rezultatai dramatiškai blogėja.
Nepasakosiu, kaip vadinasi tyrimai, kuriais remsiuosi, bet visų jų medžiaga yra viešai prieinama. Reikalui esant viską galima būtų detalizuoti. Kartoju, kad pagrindinį dėmesį teikiu pradiniam ugdymui.
Tyrimai aprėpia tris sritis: matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo raštingumą (reading literacy). Pastarasis neįprastas terminas – skaitymo raštingumas – ypač svarbus, kadangi aprėpia ne vien pasakėlių skaitymą, bet ir įvairių tekstų, ženklų suvokimą, gebėjimą interpretuoti ir t. t. Matematikos srityje 4 klasėje atrodom dar gana neblogai ir trijų tyrimų rezultatai (nuo 2001 m.) gana stabilūs, o vidurkis gana aukštas, nors smarkiai atsiliekame nuo geriausiųjų.
Gamtos pažinimo lygis dar irgi pusėtinas, nors aukščiausio lygio užduotis atlieka tik 4 proc. Lietuvos vaikų, o Singapūre 33 proc., Suomijoje 20 proc., Rusijoje 16 proc.. Blogiausia padėtis skaitymo raštingumo gebėjimų srityje ir jos rezultatai dramatiškai krinta: aukščiausius gebėjimus 2001 m. parodė 9 proc. mokinių, 2006 – 5 proc., 2011 – 6 proc.. O Singapūre – 24 proc., Rusijoje – 19 proc., Didžiojoje Britanijoje – 18 proc., JAV – 17 proc.
Kodėl toks svarbus skaitymo raštingumas? Todėl, kad jis susijęs su aukštesniaisiais gebėjimais: integruoti žinias, interpretuoti ir vertinti. Žvelgdami ir į kitų tyrimų rezultatus matome, kad iškalti mūsų vaikai moka, bet sunkiai sekasi sintezuoti žinias, suvokti save ir kitą, labai žemas jų kūrybiškumo laipsnis.
Keli žodžiai apie kūrybiškumą. Lietuvoje neblogai suvokiama, kad kūrybiškumas yra vertybė, apie jį, kaip siekiamybę, daug kalbama – nuopPrezidentės iki eilinės pradinių klasių mokytojos, kuri drąsiai pasakys, kad jos pamokose ugdomas kūrybiškumas. Naujuose Lietuvos visuomenės strateginiuose planuose apie kūrybiškumą rašoma beveik raudona spalva. Biurokratinė retorika ištobulinta, bet pokalbiai apie kūrybiškumą nesiekia toliau nei kelių stereotipinių frazių kartojimas. (Paprašius vieno prelegento plačiau papasakoti, kaip supranta kūrybiškumą, jau ketvirtame sakinyje buvo imti kartoti pirmojo sakinio žodžiai.)
O tyrimai rodo, kad rezultatai apgailėtini: ugdome postsovietinį paklusnųjį prisitaikėlį, bijantį būti kitokiu. Prisipažinkime, kad šiandieninė Lietuvos mokykla nemėgsta kitokių vaikų, nemėgsta pažengusių, gerai skaitančių, nes jie neramūs, trukdo dirbti – jiems juk nuobodu!!! – ir džiaugiamasi, jei kuris nors vaikas „susitvarko“ – bendromis mokyklos, o neretai ir tėvų pastangomis yra užgniaužiamas, nulaužiamas, tampa tylus, abejingas ir svajoja apie ramų kontorinį darbą su tegul ir nedideliu, bet stabiliu valstybiniu atlyginimu.
O gabieji terorizuojami, siuntinėjami iš mokyklos į mokyklą, tėvams reiškiamas nepasitenkinimas ir t. t. Taigi, jei turime tik pavienius gabiųjų, aktyviųjų atvejus, – juk tarptautinėse olimpiadose pelnome ir prizų – kaltinkime save. Matematinių gebėjimų srityje tai, ką pasiekia keli procentai gabiausių mūsų vaikų, Singapūre yra vidurkis. Arba pagal PISA tyrimą (15 metų vaikai) Lietuvoje olimpiadinį lygį pasiekia 0,1 proc., Naujojoje Zelandijoje – 2,9 proc., Suomijoje – 1,6 proc., Estijoje – 0,6 proc.
Bandymai atsakyti į klausimą, ką daryti. Bet prieš tai noriu atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Lietuvoje berniukai labiau nei kur kitur atsilieka nuo mergaičių. Net matematikos srityje, kai tarp geriausiųjų pasauliniu mastu dominuoja berniukai, čia – mergaitės. Visame pasaulyje mergaitės mokosi geriau, bet mūsų atotrūkis per didelis. Kokios priežastys? Mano nuomonė: pradinio ugdymo vadovėlius rašo moterys, atidžiau pastudijavęs matai, kad jie labiau skirti mergaitėms. Lietuvos pradinėse mokyklose tik su labai retomis išimtimis dirba kone vien moterys (beje, dominuoja vyresnio amžiaus, taigi neklaužadas berniūkščius moko močiutės, kurių šie, aišku, neklauso). Mokyklose naudojama mokymosi medžiaga berniukų nepatraukia, ji yra nuobodi (šitai galėčiau įrodyti).
Taigi dabar sudėkime į krūvą mano minėtus gebėjimų ir UNICEF tyrimus. Lietuvos vaikų savijauta apgailėtina: daugiausia patyčių, daugiausia anksti pradedančių rūkyti, daugiausia vartojančių alkoholį, o dar pridurkime savižudybių skaičių. Be to, tėvai vaikams skiria labai mažai laiko. Pridurkime bendrą mokymosi lygio smukimą, berniukų ir mergaičių gebėjimų išsiskyrimą, o tai prieštarauja tarptautinėms tendencijoms, ir visai menką aukščiausius pasiekimus rodančių mokinių skaičių, palyginti net su artimiausiais kaimynais.
Prie šių faktų pridurkime dar vieną, kuris paaiškina priežastis: pagal namie turimų knygų kiekį esame netgi groteskiškai nusiritę žemyn: daugiau nei 100 knygų namie turi tiki 15 proc. Lietuvos vaikų, o pasaulinis vidurkis yra 27 proc.. Australijoje – net 50 proc., Rusijoje – 25 proc., Lenkijoje – 24 proc. Esame tarp Afrikos šalių – ne savo ekonominėje zonoje. Visi šie duomenys yra oficialūs, bet apie juos nekalbame. Ar ne paradoksalu, kad esant tokiai padėčiai save apgaudinėjame (o gal guodžiamės), kad turime daugiausia telefonų ir beveik visuotinį vadinamąjį aukštąjį išsilavinimą.
Pirmas išvadų klausimas. Ar esate visa tai girdėję? Kada į valdžią einančios ar atėjusios į ją partijos minėjo šias problemas ir įrašė jas į savo veiklos programas? Pagaliau, kodėl apie visa tai tylėjo ar tik pusę žodžio pasakė mielieji liberalai, ketverius metus valdę švietimą? O vakar dienos pavyzdys apie Lenkų rinkimų akcijos iniciatyvas – noras įvesti privalomą tikybos mokymą – ar nerodo, kad ši sritis iš viso iškrenta iš rimtų diskusijų erdvės, ir galima laisvai ir savim pasitikinčiai kliedėti apie švietimo gerinimą Lietuvoje. (Santaros–Šviesos konferencijoje Lenkų rinkimų akcijos atstovas pristatė savo partijos „iniciatyvas“ edukacijos srityje, nuo kurių kitos dienos diskusijose kategoriškai atsiribojo į konferenciją iš Lenkijos atvykęs buvęs Lenkijos švietimo ministras - aut.past.).
Kai kuriose šalyse pasirodžius ir kur kas mažesnio masto neigiamų tendencijų, daromi dideli valstybiniai sprendimai. Pavyzdžiui, išanalizavus blogėjančius mokinių rezultatus ir jų priežastis Olandijoje buvo nuspręsta, kad tai susiję su vykstančia pradinio ugdymo mokytojų kartų kaita. Į pensiją išleistus mokytojus pakeitusiems jauniems mokytojams, matyt, trūksta patyrimo. Į pensijas išėję mokytojai vėl buvo pakviesti į mokyklas, jiems buvo suteiktas jaunųjų mokytojų konsultantų vaidmuo. Aišku, tai buvo susiję su lėšomis, kurias skyrė valstybė.
Antras klausimas tėvams. Ar jus tenkina šiandieninė pradinio ugdymo sistemos kokybė? Aišku, pirmiausia mes, tėvai, turime pasižiūrėti į veidrodį. Specialistai pasakys – prisigimdote vaikų ir jais nesirūpinate. Bet ir šioje salėje man atkirs – kaip nesirūpiname, kur tik einam, visur vedamės ir savo vaiką. Taip, vaikas visur tampomas, yra net tokia sociologinė sąvoka – kojų kultūra. Vaikas mato savo tėvų ir jų draugų kojas. Juk vos ne kas antrą savaitę su vaikų važiuojam į Druskininkų „Aqua Parką“, linksminame vaikus, taigi investuojame į savo vaikus. Bet ar hedonistinių poreikių tenkinimas tiesiogiai susijęs su bręstančio organizmo tobulėjimu – knygų tai neperkame... (teisybės dėlei pasakysiu, kad per krizę vienintelė nenukritusi ar menkiau tenukritusi knygų leidybos sritis – vaikiškų knygų pirkimai, bet mastai aiškiai nepakankami). Vadinasi, reikia šviesti mus, tėvus. Bet su tėvais sieju ir didžiąsias viltis – jie įstatymiškai turi teisę kištis į mokymo procesą ir jį bent šiek tiek paveikti. Būtent tėvai turėtų eiti į piketus prie ŠMM ir reikalauti ugdymo kokybės.
Trečias klausimas ir siūlymas. Ar galima būtų įsivaizduoti, kad atsakingi ŠMM valdininkai sukviestų prie stalo mokytojus, pedagogikos specialistus iš aukštųjų mokyklų, vadovėlių autorius ir leidėjus, tėvų organizacijų atstovus ir kartu pabandytų ieškoti neatidėliotinų sprendimų. Kartu aptartų mokymo programų atnaujinimą, vadovėlius, galimybes orientuotis į naujausias metodikas, kurios skatina žinių integravimą, kūrybiškumą. Šioje srityje labai kviesčiau pradėti sistemingai jungti valstybines ir privačias iniciatyvas. Privatus verslas turi savo ekonominių motyvų, bet tai nereiškia, kad privačiam verslui nerūpi bendresni idėjiniai klausimai. Privatus verslas šiandien yra sukaupęs itin daug patirties ir galėtų būti įtrauktas diskutuojant apie neatidėliotinus veiksmus, tapti pionieriumi juos įgyvendinant (čia turiu galvoje tiek privačių mokyklų praktiką, tiek ir vadovėlių leidybą, pavyzdžiui, šioje srityje „Baltos lankos“, kurioms atstovauju, dirba jau daugiau nei penkerius metus, ir turime, ką parodyti).
Ta pačia proga sveikinu ŠMM iniciatyvas keisti pamokos reglamentą, leisti trinti ribas tarp pamokų ir disciplinų (prieš keletą metų mokytojas turėdavo gauti direktoriaus leidimą moderniai mokyti). Reikėtų itin daug dėmesio skirti antriniams tyrimams, kurie paaiškintų tarptautinių tyrimų rezultatų priežastis, ir bandyti kažką keisti.
Tačiau kam visa tai gali būti įdomu? Švietimo politika turi būti nuosekli, tai ilgalaikiai procesai, per vienos partijos buvimo valdžioje kadenciją dar sunku pasiekti kokių nors rezultatų – todėl tai neįkvepia partinių programų rašytojų. Juk kur kas efektingiau už keletą milijonų nupirkti kelioms dešimtims mokyklų planšetinius kompiuterius... Bet paliko liberalai ministeriją ir prigeso planšečių reikalas. Ar nereikėtų mūsų mieloms partijoms pasirašyti principinių susitarimų šioje srityje, kaip apie panašius susitarimus svajojame branduolinės energetikos srityje? Norint pakeisti šios srities tendencijas, būtini ilgalaikiai planai ir labai metodiški veiksmai.
Ketvirtas siūlymas – priminimas. Pradinio ugdymo specialistų rengimą būtina grąžinti į universitetus (dabar nepamenu, kuriai partijai valdant pradinių klasių mokytojų rengimas perkeltas į kolegijas, atrodo, tuo metu taupyta), nes pradinis ugdymas reikalauja itin plačių mokytojo kompetencijų. Vilniaus edukologijos ir Šiaulių universitetuose dar liko nedidelių grupelių pradinio ugdymo specialybės studentų, bet iš jų į mokyklas nueina vienetai, o pagal reitingų lenteles – abu universitetai yra vos gyvi.
Reikėtų ne tik grąžinti pradinių klasių mokytojų rengimą universitetuose, bet kokiais nors būdais, gal ekonominiais svertais, pakelti šių specialybių reitingus. Suomijoje dvi disciplinos konkuruoja tarp prestižiškiausių ir surenka gabiausius studentus: medicina ir pedagogika. Lietuvoje pirmoji, žinia, medicina. Į pradines klases turėtų ateiti magistro laipsnį turintys mokytojai (ir bent jau dalį iš jų turėtų sudaryti vyrai), panašiai kaip gydytojai atlikę ilgalaikes (rezidentines) praktikas dirbdami su patyrusiais pedagogais.
Aišku, visi sprendimai ir noras modernizuotis priklauso nuo prioritetų. Jeigu interesų grupių prioritetai sutampa, galima siekti didelių pokyčių. Kas pasakys, kad vaikų ugdymas Lietuvoje yra antraeilis dalykas...
Šis pranešimas „Santaros–Šviesos“ konferencijoje, 2013 m.
