Prieš penkiolika, dvidešimt metų iš kunigo visi tikėjosi malonaus, švelnaus, dėmesingo aptarnavimo, tačiau, kaip pastebi vyskupas, tai ne visada būdinga vyriškai prigimčiai.
„Kas Bažnyčioje apsilanko rečiau, ir dabar kunigą nori matyti labai nuolankų, net lipšnų, padarantį visa, ko prašomas. Tačiau seminarijose klierikus labiau mokome nepataikauti, būti natūraliais, paprastais bet Dievo žmonėmis. Pvz., pranašai tikrai ne visada buvo malonūs ir švelnūs. Jiems būdingesnis tiesiakalbiškumas, drąsa įspėti ar net pabarti klystančius, kad sugrįžtų prie Dievo“, - atkreipė dėmesį ganytojas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko pavaduotojo pareigose pakeitęs kardinolą Audrį Juozą Bačkį.
- Į Bažnyčią neretai žiūrima kaip į paslaugų tiekėją, vadovaujantis versle įprastu principu „klientas visada teisus“. Kaip vertinate kunigus, kurie neteikia sakramentų, jei mano, kad žmonėms tai - formalumas?
- Kunigai - ne automatai, vykdantys vienokias ar kitokias funkcijas. Jų tarnystė reikalauja individualaus priėjimo prie žmogaus, sąmoningo kunigiškų pareigų vykdymo. Susitikime su besikreipiančiuoju sakramentų siekiama padėti suprasti, ką jie duoda. Dialogas dažniausiai pavyksta, nors ne visada yra lengvas.
Vis dėlto svarbiausia ne maloni forma, o galutinis rezultatas. Vaistai medicinoje taip pat ne visada skanūs. Bet svarbiausia, ar jie padeda išgyti. Tad jei sakramentų praktika galiausiai atves į amžinąjį gyvenimą, visa kita nebus taip ir svarbu.
Prieš penkiolika, dvidešimt metų iš kunigo visi tikėjosi malonaus, švelnaus, dėmesingo aptarnavimo, tačiau tai ne visada būdinga vyriškai prigimčiai. Šiandien kunigai labiau stengiasi būti autentiški, tiesūs, bet mandagūs, pagarbūs sutiktajam. Kas Bažnyčioje apsilanko rečiau, kunigą ir šiandien nori matyti labai nuolankų, net lipšnų, viską, ko prašomas, padarantį. Tačiau seminarijose klierikus labiau mokome nepataikauti, būti natūraliais, paprastais, bet Dievo žmonėmis.
Postmodernios epochos kunigai vis labiau turi būti pranašai savo aplinkoje, o ne mandagūs paslaugų teikimo sektoriaus darbuotojai. Be abejo, įsiklausymas, pagarba kitam žmogui labai svarbūs. Turime būti teisingi ir pripažinti, kad to kai kada pritrūksta. Vis dėlto dauguma kunigų darbuojasi nuoširdžiai ir tinkamai. Tik apie juos niekas nekalba ir nerašo, nes tai joks išskirtinumas ar sensacija.
Ne visada pakankamai pagarbūs būna ir į kunigus besikreipiantieji, nors dažniausiai žmonės labai geranoriški.
- Dvasininkai suskirstomi į „piktus“ ir „gerus“, nes kunigas gali atsisakyti lydėti į kapus žmogų, kuris „nepraktikavo“, bet gali ir laidoti. Gali nekrikštyti „nuodėmėje“ gyvenančios poros vaiko, gali ir krikštyti. Kodėl?
- Tai ne tik galimybės, bet ir atsakomybė. Daugelis dalykų vis dėlto sunorminti. Pvz., Bažnyčios teisės kodeksas aiškiai nustato, kad krikšto tėvais gali būti šešiolikos metų sulaukę katalikai, jau priėmę Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą bei gyvenantys tikėjimu. Kai kur, be abejo, lieka erdvės asmeniniam klebono vertinimui: visko neįmanoma įsprausti į įstatymus ir dekretus.
Šiandien žmonės daug ką matuoja vartotojišku žvilgsniu. Manau, būtent toks požiūris ir nulemia daugiausiai takoskyrų požiūryje į šiuos dalykus.
Tačiau dvasiniai dalykai negali būti matuojami taip, kaip materialiniai. Bažnyčiai tenka gerokai susitelkti, bandant besikreipiantiems padėti suprasti, ko jie iš tikrųjų prašo ir ką tai reiškia. Ne visada tai gerai ir lengvai pavyksta.
- Vieni žmonės griežtus dvasininkus gerbia už tai, kad nepataikauja ir neparsidavinėja, kiti kaltina, kad atstumia abejojančius, netgi atgraso nuo Bažnyčios. Kaip yra iš tiesų? Kokį Jūs matytumėte kelią?
- Kiekvienas kunigas yra atskira asmenybė. Jie ateina ruoštis kunigystei turėdami labai skirtingas gyvenimiškas patirtis, kultūrinę, žmogišką brandą. Jų sprendimai nėra vien instrukcijų vykdymas. Subjektyvumo čia neišvengsime.
Ir Kristaus pasirinkti apaštalai visi buvo gerokai skirtingi. Labai mokytas ir kultūriškai bei socialiai išskirtinai brandus, ko gero, buvo tik vėliausiai pašauktas Paulius. Bet tai nesutrukdė paskleisti Gerąją Naujieną iki žemės pakraščių.
Ir šiandien neturėtume per daug sureikšminti tų labiau asmeninių dalykų. Tikėjimo centre vis tik yra Kristus, ne kunigas. Dvasininkas yra patarnaujantis, padedantis. Esminis dalykas - tikėti Dievu, o kas jums suteiks jo Bažnyčioje gaunamus patarnavimus nėra pats svarbiausias dalykas.
- Koks dabar požiūris į savižudžius - galima ar ne juos laidoti su Bažnyčia? Ir ką šiuo atveju reiškia „su bažnyčia“? Pvz., už aktorių Vytautą Šapranauską buvo meldžiama Mišiose - ar tai jau yra laidojimas su Bažnyčia?
- Nemanau, kad korektiška aptarinėti konkretų atvejį. Kadangi klausime paminėjote labai žinomą asmenį, noriu tik jo artimiesiems palinkėti stiprybės, ramybės susigyvenant su netektimi. Laikausi nuostatos, jog bet kokiu netekties atveju turime nuoširdžiai palaikyti artimuosius, pažįstamus, nekelti jiems skausmo įvairiomis spekuliacijomis.
Apskritai, mirtis yra ypatingai artimuosius paliečiantis momentas. Jis kartu svarbus mums visiems, suvokiant žmogiškos būties ribotumą, laikinumą, o kartu ir viltingą amžinybės perspektyvą. Netikėta mirtis - dar stipresnis išgyvenimas. Tad į tokius gyvenimo momentus visada turėtume žiūrėti atsakingai.
Tiems, kurie patys nutraukė savo gyvybę, Bažnyčioje neskubama skelbti verdikto dėl palaidojimo. Kyla daug klausimų: ar mirusysis buvo tikintis, ar praktikavo sakramentus, kada paskutinį kartą buvo išpažinties. Ar nesirgo liga, silpninančia galimybes suvokti savo situaciją, ar neišgyveno kokios labai sukrėtusios situacijos. Kunigas, svarstantis ar galima laidoti su Bažnyčia, galutinį sprendimą priima viską, kiek tuomet galima, pasvėręs.
Kalbant apie tai privalu pridurti, jog savižudybė - klaidingas pasirinkimas ir nieko gero tame nėra. Visų mūsų pareiga padėti apie tai mąstančiam, kol ne vėlu. Bet kokioje gyvenimo situacijoje visada yra kokia nors išeitis.
Kunigo sprendimas laidoti su Bažnyčia ar ne Amžinojo gyvenimo ar jo negalimumo, be abejo, nenulemia. Tad, jei žmogus dėl kokių nors konkrečių priežasčių ir nebuvo palaidotas su Bažnyčios apeigomis, vis viena galime tikėtis Dievo gailestingumo jam. Galutinis vertinimas dėl Išganymo - tik Dievo valioje.
Kaip numato Bažnyčios teisės kodekso kanonas (1184 § 1), jei prieš mirtį neparodė jokio atgailos ženklo, šalia atsiskyrusiųjų ar atskirtųjų nuo Bažnyčios, laidotuvės atsakomos viešiems nusidėjėliams, kuriems negalima suteikti bažnytinių laidotuvių nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo. Tokia Bažnyčios teisinė norma galioja visame pasaulyje.
Nesutinkantys su klebono sprendimu gali kreiptis į vietos vyskupą. Jo sprendimas, kaip numato bažnytinė teisė, yra galutinis. Per vienuolika metų tarnystės Vilkaviškio vyskupijoje tokių kreipimųsi sulaukiau mažiau nei dešimties.
- Kokie iššūkiai iškilę dabartinei Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, kuriai, kaip rodo apklausos, save priskiria apie 80 proc. gyventojų, tačiau Sekmadienį švenčia tik keliolika procentų?
- Iššūkių daug. Bet kada jų nebuvo? Ne tik visuomenei, bet ir Bažnyčiai tapo sudėtinga šeimų problematika. Šeimos instituto silpimas yra didelį susirūpinimą kelianti tendencija.
Vienas didesnių iššūkių - visam Vakarų pasauliui šiuo metu būdinga sekuliarizacija. Lietuviškas terminas „pasaulietiškumas“ pilnai nenusako šio reiškinio prasmės. Jis tinka, jei kalbame apie pasaulietiškų dalykų atskirumą nuo religinių. Tokia atskirtis nėra kliūtis dialogui, sugyvenimui. Tačiau šiandieniniame pasaulyje kylančios įvairios religijai priešiškos mąstysenos srovės, tarptautinėje bažnytinėje erdvėje dažnai įvardijamos kaip sekuliarizmo atmainos, be abejo tampa iššūkiu Bažnyčiai. Tačiau jas ne visada galime įvardyti kaip pasaulietiškumą.
Manau, Lietuvoje nesame pakankamai įvertinę visos pasaulėžiūrinės, vertybinės raidos Europoje nuo Apšvietos laikotarpio. Dėl to nemažai užsisklendimo savose barikadose, vietoj, kad skirtingas vertybes išpažįstantys kartu dėl visuomenės gerovės kantriai siektume dialogo, sugyvenimo.
Tam daug įtakos turėjo prievartinė ateizacija - vieni puolė, kiti gynėmės. Konfrontacija tapo įpročiu. Tai aptariant verta prisiminti popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kad pasaulietiškumas neprieštarauja tikėjimui ir tam tikra prasme yra krikščioniško tikėjimo vaisius.
Nors praėjo jau daugiau nei du dešimtmečiai, vis tik ateizacijos padariniai dar neretai sušmėžuoja žmonių mąstysenoje, viešame dialoge. Tai iliustruoja netiksli, tačiau neretai vartojama mąstymo klišė apie viduramžius, iš tiesų juos menkai tepažįstant.
Man asmeniškai buvo didelis atradimas per studijas Romoje pamačius, kad vakariečiai nesiima vienareikšmiškai vertinti viduramžių epochos ir kad jų vertinimai neapsiriboja siauru, banaliu kritiškumu. Juk tai tiesiog ištisa epocha ir labai įvairi, kartu savaip turtinga istorinė realybė.
Kai išgirsti negatyviai nuvargintą frazę apie viduramžius iš kokio naujai iškilusio politiko lūpų, pagalvoji, na gal dar paūgės. Bet kai tai nuskamba iš kokio profesoriaus lūpų, supranti, kad situacija tikrai kebli ir tai jau visiškai nejuokinga.
Nemažas sunkumas Bažnyčios misijai ir spartūs pasaulėžiūriniai, vertybiniai, socialiniai pasikeitimai visuomenėje. Ypač vyresnieji nespėja vertinti situacijos bei pasinaudoti esamomis galimybėmis.
Taip pat, man regis, visai Lietuvai, neišskiriant tikinčiųjų, didelė bėda, tiesiog nacionalinė nelaimė yra perdėtas, negatyvus kritiškumas. Tai daugelį žmonių padaro mažiau laimingus, nei jie galėtų būti.
Šiandien nelabai kas pamena, jog sovietmečiu ne vienas kunigas buvo teisiamas dėl to, kad vaikus ruošė sakramentams. Paprastai dėl valdžios persekiojimo rengimas Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui tetrukdavo tik keletą savaičių. Pasirengimas santuokai dažnai apsiribodavo vienu dviem klebono susitikimais su sužadėtiniais. Tuo tarpu kitose, laisvose šalyse šiems pasirengimams buvo skiriama daug daugiau dėmesio.
Su pirmaisiais besikreipiančiųjų į Bažnyčią nepasitenkinimo išsakymais susidūrėme, kai pamažu pradėjome bent iš dalies sekti visuotinės Bažnyčios praktika ruošiant sakramentams. Šiuo metu daugumoje šalių tiek Pirmajai Komunijai, tiek Sutvirtinimui ruošiama du, tris ar bent vienerius metus. Tik per keliolika metų visose Lietuvos vyskupijose perėjome prie 6-8 mėnesių trukmės pasirengimo. Bet ir tas lėtas pasikeitimo procesas neretai buvo lydimas nepasitenkinimo, kodėl gi visko negalime „sutvarkyti” per keletą savaičių, kaip buvo anksčiau.
Apie sunkumus pasirengti santuokai neretai signalizuoja ir į kitas šalis dirbti išvykusieji. Jie dažniausiai reikiamą pasiruošimo kursą gali lankyti toje šalyje, kur šiuo metu darbuojasi. O tuoktis gali ir savo tėviškėje. Tačiau, kai sužadėtiniai pasidomi ir sužino, jog kur nors Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar Vokietijoje reikalavimai pasirengimui santuokai didesni nei Lietuvoje, pradeda belstis į gimtosios parapijos klebonijos duris ir dar netgi prašo išimčių.
Klebonams kai kada tenka sugaišti nemažai laiko bandant padėti suprasti, kad sakramentų priėmimas yra ne koks nors kalėdinis apsipirkimas, bet dvasinė tikėjimo kelionė, vedanti į amžinąjį gyvenimą. Šiandien žmonės daug ką vertina vartotojišku žvilgsniu, tad ir Bažnyčiai tenka gerokai susitelkti bandant besikreipiantiems padėti suprasti ko jie iš tikrųjų prašo ir ką tai reiškia.
Visas pasirengimo sakramentams tobulinimo procesas kunigus išmokė pelus atskirti nuo grūdų ir turėti daugiau kantrybės, kai susiduria su nesupratimu, neįsigilinimu ar skubotu neigiamu vertinimu. Nors spragų turime ir šiandien, pavyko atsiekti gana daug. Tikimės, kad per kelis ateinančius metus tarp tikinčiųjų dar labiau išsikristalizuos supratimas, kad Bažnyčioje teikiami patarnavimai negali būti lyginami su komercinėmis paslaugomis.
- Kritikos dvasininkijai - apstu. Vis dėlto, kodėl Jūsų nuomone, Bažnyčia yra viena iš institucijų, kuria Lietuvoje pasitikima labiausiai?
- Tikrai nenoriu kaip nors atsikirsti kritikams, bet pirma į galvą ateina tokia mintis: politikoje galioja aksioma, jog valdanti partija paprastai tampa mažiau populiari. Tarp dvasininkų žinoma kita taisyklė: kuo krašto žmonių moralė labiau smukusi, tuo didesni reikalavimai keliami dvasininkams ir tuo jie daugiau kritikuojami. Tai ne mano išgalvota tezė, bet Vatikane girdėta visuotinės Bažnyčios patirtis.
Nežiūrint visokeriopos kritikos mūsų aplinkoje, gera ir brangi ta mūsų Lietuva. Ar išraižyta dulkėtais vieškeliais, ar pasiženklinusi gatves duobėmis, ar pasipuošusi apšiurusiomis miestų sienomis. Ji visgi sava, nes joje per amžius daug tikėta, daug iškentėta, daug krikščioniško tikėjimo dėka aukotasi ir artimo meilės parodyta. Jos savastis net ir šiandien perdėm krikščioniška, turtinga ištisų kartų tikėjimo dėka subrandintomis vertybėmis. Prie to Bažnyčia prisidėjo labai daug. Gal todėl ją pakritikuodami, norėdami matyti geresne, kartu daugelis ir palaiko.
Man ši Dievo duota žemiška tėvynė kartu ir dangiškosios tėvynės provaizdis. Jos netobulumai ir vargai gyvenant joje leidžia visiems geros valios žmonėms augti ir stiprėti tikėjime, kiek reikia išmankštinti „dvasinius raumenis”, kad nebūtume per silpni ir pajėgtume nukeliauti į Dangiško Tėvo namus.
Ir mano paties tikėjimo kelias kažkada ankstyvoje jaunystėje buvo kiek vingiuotas, pažymėtas ieškojimu ir pasiblaškymu. Bet geriau įsižiūrėjęs supratau, kad Bažnyčia ne tik Kristaus įkurta, bet ir jo nuolat palaikoma. Kad tai ne kažkokios legendos ar abstrakcija. Bažnyčia yra didžiulė Dievo dovana žmonėms. Tokią ją matau šiandien ir visokia kritika manęs per daug neglumina.
Gerai pažįstu Bažnyčią, kunigus, jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Perpratau tai geriau už daugumą kritikų. Toks pažinimas mane tik dar labiau skatina tarnauti Dievui ir žmonėms Kristaus Bažnyčioje. Nuoširdžiai linkiu sau ir visiems: būkime vieni kitiems labiau geranoriški, nei kritiški. Tada ir Bažnyčia bus pakankamai gera, o kunigai ne tokie jau blogi.
