aA
Keturi svarbiausi Lietuvos pirmininkavimo prioritetai – Rytų Partnerystė, energetinis saugumas, Baltijos jūros regiono strategija ir ES išorinių sienų apsauga - yra išskirtinai svarbūs visai ES.
Gediminas Kirkilas
Gediminas Kirkilas
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Juos išsikeldama Lietuva vadovavosi ilgamete ES tradicija – kad kiekviena Tarybai pirmininkaujanti ES valstybė narė savo pirmininkavimo laikotarpiu pirmiausia siekia bendrų ES tikslų. Be to, pagrindinis Lietuvos pirmininkavimo siekis – patikima, auganti ir atvira Europa, t.y., prisidėti, kad ES paliktų ekonominę ir finansinę krizę praeityje, sukurtų saugiklius jos išvengti ateityje ir toliau sėkmingai plėstųsi. 

Tačiau šie keturi labai konkretūs prioritetai – tai puiki galimybė Lietuvai ne tik sėkmingai pirmininkauti ES, bet ir įvertinti savo daugiau nei dviejų dešimtmečių užsienio politiką ir galbūt pradėti naują ir kokybiškai ambicingesnį etapą? 

Prasidedančio pirmininkavimo prioritetai iš esmės sutampa su prezidento Valdo Adamkaus ir jo laikotarpio Lietuvos vyriausybių, kurioms vadovavo socialdemokratai, užsienio politikos tikslais: siekti regioninės lyderystės ir energetinės nepriklausomybės, teikti demokratinę paramą Gruzijai, Ukrainai, Moldovai ir kitoms posovietinėms valstybėms jų kelyje į konsoliduotą demokratiją ir į Europos Sąjungą, puoselėti strateginę partnerystę su Lenkija ir geografiškai tolimesnėmis partnerėmis – JAV, Prancūzija ir kt., - bei remti demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis pagrįstą tarptautinę politiką. 

Visus šiuos tikslus konceptualiai vienijo gal kiek romantiškas siekis grąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vaizdinį, kuris buvo pernelyg primirštas tiek tarpukariu, tiek po 1990-ųjų, į Lietuvos viešąjį ir politinį diskursą. Tai Lietuva – kaip viena iš LDK istorinio ir kultūrinio palikimo paveldėtojų, siekianti daryti įtaką regione, skleisdama demokratijos ir europinės integracijos žinią. 

Žinoma, praėjus keleriems metams ir žvelgiant iš dabartinio laikotarpio perspektyvos, LDK vaizdiniu paremtą tokią Lietuvos užsienio politikos viziją galima kritikuoti dėl pernelyg didelio ambicingumo ir visumos įgyvendinimo galimumo. Ką, beje, ketverius metus ir darė konservatorių vadovaujama dauguma... 

Vis dėlto tai buvo užsienio politikos koncepcija, pirmas rimtas ir realus bandymas antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje suformuoti ilgalaikę viziją, kuri suteiktų Lietuvos nacionalinei politikai apčiuopiamą ambiciją, vienytų Lietuvos žmones ir pakeltų jų pasididžiavimą savo valstybe. Beje, ir skatintų patriotizmą, dėl ko visi esame susirūpinę.

Lietuvos valstybingumo ištakos veda į LDK, ir yra tiesiog neįmanoma, o jei įmanoma, tuomet labai neišmintinga ignoruoti gerąją istorinę patirtį. Reikia ją išnaudoti. 

Čia galima padaryti netiesioginę paralelę su Lietuva kaip branduolinės energetikos valstybe: kartą ja pabuvus, tokios ambicijos atsisakyti kur kas sunkiau, juo labiau, kad yra sukaupta visokeriopa patirtis ir ištekliai. Tai numatydamas ir ėmiausi sudėtingo „Leo Lt“ projekto, kai 2006-2008 m. vadovavau mažumos Vyriausybei, taip pat ir nujausdamas, kad, artėjant Ignalinos AE uždarymo terminui 2009 m. pabaigoje, tai gali būti lemtingas sprendimas Lietuvos kaip branduolinės energetikos valstybės ateičiai... 

2008-2012 m. konservatorių vadovaujamai Vyriausybei LDK vaizdinio panaudojimas užsienio politikos koncepcijoje buvo nepriimtinas, tačiau kitokio jie nepasiūlė. 

Nesuvokta, kad tai ne tik įtakos (demokratinės įtakos, remiamos ES) sklaida daugiau konceptualiai buvusioje LDK teritorijoje (nes sovietinės praeities diskursą siekėme pakeisti LDK), bet ir Lietuvos, kaip turinčios gilios ir turtingos, darniai gyvenančios daugiakultūrinės visuomenės patirties, įvaizdžio atkūrimas ir iškėlimas, kad toji patirtis būtų išnaudojama, kuriant Lietuvos valstybės dabartį ir ateitį. Juo labiau, kad ateityje Lietuva vis daugiau neišvengiamai susidurs su šiuolaikinės daugiakultūrinės visuomenės keliamais iššūkiais. 

Lietuvai todėl reikia deramai minėti Gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną, kad kasmet prisimintume savo demokratines šaknis, Žalgirio mūšį, kad siektume ir didžiuotumės savo pergalėmis, Lietuvos krikštą kaip tapimą civilizuotos Europos dalimi. Turime pažvelgti į istoriją naujai, atsikratyti provincializmo. 

Lietuvos istorinis daugiakultūriškumas turėtų padėti išmintingai pamiršti istorines nuoskaudas ir kurti gerus, saugius ir naudingus santykius su kaimynais. 

Tačiau konservatoriams, deja, išlieka priimtinesnis Lietuvos kaip nacionalistinės ir ksenofobiškos valstybės, kuri įkvėpimo daugiausia semiasi iš baudžiaunikiškojo paveldo, vaizdinys. Valstybės, kuri gali būti aikštinga ir besivaidijanti su kaimynais. Tarsi Lietuvai reikėtų modifikuoto Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro perdėtai ambicingos, bet revizionistinės ir emocijomis paremtos  linijos analogo. Konservatorių užsienio politikoje neliko net ambicijos – ji kaip nuleista padanga, be idėjos, be vizijos. 

Jau tik todėl Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai - šansas grįžti prie sveikų ambicijų ir subalansuotos politikos. 

Prisiminkime, dėl strateginių Lietuvos užsienio politikos tikslų – kaip narystės ES ir NATO bei pirmininkavimo ES Tarybai – Lietuvos politiniam elitui ir šalies politinėms partijoms pavyko suformuoti pavyzdinę tradiciją – laikytis aiškaus konsensuso ir nesiblaškyti. Ko, beje, nepavyksta arba sunkiai pavyksta mūsų Rytų partnerėms, nors mes visuomet jiems tai pabrėžiam.
1996 m. lapkričio 28 d. Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos užsienio politikos tikslų, 2004 m. gegužės 1 d. - rezoliuciją dėl Lietuvos užsienio politikos tikslų, Lietuvai tapus visateise NATO ir ES nare. Tų pačių metų spalio 5 d., remiantis šia rezoliucija, pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 metais. O 2011 m. spalio 14 d. pasirašytas Seime atstovaujamų partijų susitarimas dėl Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai. 

Tokia politinio konsensuso ir solidarumo kultūra šiandien akivaizdi Seimo Europos reikalų komitete. Tai siekis, kad pirmininkavimas ES Tarybai būtų visos Lietuvos kaip valstybės ir kaip visuomenės sėkmė. Jis vienija ir socialdemokratus, ir jų koalicijos partnerius, ir konservatorius, ir liberalus, ir kitas partijas. 

Kita vertus, dabartinės opozicijos – konservatorių ir liberalų - bandymai prieš pat Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžią sužlugdyti Vyriausybę siunčia akivaizdų signalą, kad buvę valdantieji nesuvokia savo atsakomybės dalies už nacionalinę politiką, pirmininkavimo proceso vientisumą ir partijų solidarumą. 

Tačiau išlieku optimistu, kad Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai praeis sėkmingai.

Pirmininkavimo prioritetų pagalba, tikiu, galima praktiškai atgaivinti Lietuvos užsienio politikos aspiracijas, pakoreguoti LDK vaizdinio naudojimą užsienio politikos koncepcijoje, nes kitokio niekas ir nepasiūlė, koncentruojantis ties realiai įgyvendinamais tikslais. Tam tereikia visų politinės valios, paremtos geranoriškumu, tautos ir jos lyderių praktiniu solidarumu bei veiksmais.