Susituokusi karo išvakarėse šimtametė Emilija atskleidė savo ilgaamžiškumo paslaptį

Ant­rą­kart ne­iš­te­kė­jo, nes ne­no­rė­jo

Sen­jo­ra Emi­li­ja sa­ko iš pen­kių se­se­rų bu­vu­si vi­du­ri­nė, o da­bar li­ku­si vie­nin­te­lė. Jau­niau­sio­ji prieš ke­le­rius me­tus mi­rė. Į jos pa­svei­kin­ti at­vy­ku­sių vieš­nių iš val­džios rū­mų ir ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri mo­ka pen­si­jas, pa­si­do­mė­ji­mą, ko­kia ta il­ga­am­žiš­ku­mo pa­slap­tis, ati­ta­rė: „Rei­kia ge­rą šei­mą tu­rė­ti, kad il­gai gy­ven­tum.“ Tal­ki­na­mi duk­ros Da­lios, ku­rios iš­puo­se­lė­tuo­se na­muo­se ant Ne­mu­no kran­to ji da­bar gy­ve­na, su­si­pa­žįs­ta­me su šim­ta­me­tės gy­ve­ni­mu.

Vai­kys­tė, jau­nys­tė ir dar­bin­giau­si me­tai pra­bė­go Ska­piš­kio apy­lin­kė­se, Ku­piš­kio ra­jo­ne. Tė­ve­liai val­dė apie 30 hek­ta­rų že­mės, tad ke­tu­rias duk­ras į moks­lus iš­lei­do, o Emi­liu­tę prie ūkio pa­li­ko. Ji ir šian­dien mums pa­ti­ki­no, kad la­bai my­lė­jo že­mę, dar­žus ir sa­vo Pet­rą, iš gre­ti­mo kai­mo į už­ku­rius at­ėju­sį. Su­si­tuo­kė juo­du ka­ro iš­va­ka­rė­se. Is­to­ri­niai įvy­kiai, krė­tę Eu­ro­pą, iki ka­ro pra­džios ne­už­ka­bi­no jau­nos Sta­šių šei­mos, bet po­ka­riu už per­skai­ty­tą an­ti­ta­ry­bi­nį laik­raš­tu­ką Pet­ras bu­vo su­im­tas.

Ke­le­tą mė­ne­sių iš­ka­lė­jęs Lie­tu­vo­je, iš­vež­tas į la­ge­rį Ko­mi­jo­je tar­dy­mui ir pa­leis­tas po 9 mė­ne­sių. Šei­ma po to­kio įvy­kio bai­mi­no­si pa­si­lik­ti tė­viš­kė­je, pra­si­dė­jus trė­mi­mams pa­li­ko ūkį ir bė­go, apie 1947-uo­sius ap­si­gy­ve­no Kau­ne. Sun­ku bu­vo ne­tu­rint lė­šų mies­te iš­gy­ven­ti, per­si­kė­lė į Kaz­lų Rū­dą, kur gy­ve­no Emi­li­jos se­suo. Pra­džio­je glau­dė­si jos na­muo­se, vė­liau ga­vo bu­tą be pa­to­gu­mų, ku­ria­me gy­ve­no iki se­nat­vės. Tik li­ki­mas Pet­rą la­bai anks­ti iš­si­ve­dė.

„Se­niai naš­lau­ja­me abi. Nei ma­no vy­ras, nei tė­ve­lis pen­kias­de­šimt­me­čių ne­su­lau­kė. Aš naš­lė ta­pau 48-erių, o ma­ma – dar jau­nes­nė. Ji dėl ma­nęs ne­iš­te­kė­jo an­trą kar­tą, nors be­si­per­šan­čių­jų ir bu­vo, o aš – dėl jos“, – šį Da­lios tei­gi­nį už­dangs­to šyp­se­na, pa­lik­da­ma vie­tos pa­mąs­ty­mams.

Ju­bi­lia­tė Emi­li­ja iš­sa­ko sa­vus pa­mąs­ty­mus: „Ne­iš­te­kė­jau, nes ne­no­rė­jau. My­lė­jau sa­vo vy­rą, ku­ris man bu­vo la­bai ge­ras. Da­bar nei vy­ro, nei Kaz­lų Rū­dos ne­sap­nuo­ju, nors gal­vo­ju apie tai ir mel­džiuo­si. Ap­skri­tai da­bar la­bai re­tai sap­nuo­ju.“

Rū­pes­tin­gu­mas ne­ap­lei­do

„Vie­nin­te­lė pas tė­ve­lius bu­vau. Aš taip pat tu­riu vien­tur­tį sū­nų Gin­ta­rą, vi­si džiau­gia­mės vie­nin­te­liu vai­kai­čiu Ma­tu.

Ma­my­tė jau bu­vo naš­lė, bet į il­gas me­di­ci­nos stu­di­jas ma­ne iš­lei­do. Daug dir­bo, kad ga­lė­čiau stu­di­juo­ti. Bai­gu­si moks­lus ga­vau dar­bo pa­sky­ri­mą į Mar­cin­ko­nis, ku­rių am­bu­la­to­ri­jo­je dir­bo la­bai ben­druo­me­niš­kas me­di­ci­nos dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vas. Te­ko va­ži­nė­ti ir į Mer­ki­nę. Nors jau pa­ti už­si­dir­bau, me­nu, kai ma­ma iš Kaz­lų Rū­dos man at­ve­žė rū­pes­tin­gai su­vy­nio­tą (kad pa­ke­liui ne­iš­ir­tų) ki­li­mą. Ki­tą kar­tą at­vil­ko ki­bi­rą rau­gin­tų ko­pūs­tų. Tie­sio­gi­nio ke­lio ne­bu­vo, va­žiuo­da­vo trau­ki­niu į Kau­ną, iš jo – į Va­rė­ną, ta­da – į Mar­cin­ko­nis. Steng­da­vo­si at­vyk­ti ru­de­nį, kad ke­lias die­nas pa­vie­šė­tų, ba­ra­vy­kų pri­si­rink­tų.

Ma­ma mė­go ben­drau­ti, pui­kiai ga­mi­no, mez­gė. Jos fir­mi­nio „Na­pa­le­o­no“ re­cep­tą esu iš­sau­go­ju­si iki da­bar. Ma­ma jį kep­da­vo su sva­rai­niais ar­ba rau­do­nų­jų ser­ben­tų uo­gie­ne, bū­ti­nai Ka­lė­doms ir Ve­ly­koms. Iš jos ir aš iš­mo­kau lakš­tus šiam tor­tui iš­si­kep­ti. Ma­ma ir ge­rą duo­nos gi­rą ga­mi­no.

Ji la­bai pa­do­riai gy­ve­no ir sten­gė­si sau­go­ti ma­ne, kad do­rai gy­ven­čiau, ne­nu­klys­čiau“, – me­na duk­ra.

Ji at­vi­rai sa­ko ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti gy­ve­ni­mo be ma­mos, ku­riai at­si­kraus­čius už­lei­do ge­riau­sią, švie­siau­sią kam­ba­rį, iš ku­rio bal­ko­no at­si­ve­ria vaiz­das į Ne­mu­ną ir pa­čios iš­puo­se­lė­tus gė­ly­nus, prieš ke­le­rius me­tus čia pat, tik už tvo­ros, mies­to val­džios įreng­tą dvi­ra­čių ta­ką.

Sen­jo­ra Emi­li­ja ry­tais li­ta­ni­ją pa­skai­to, ro­ži­nį su­kal­ba, su­val­go duk­ters pa­ga­min­tus pus­ry­čius už­si­ger­da­ma bal­ta ka­va. Ta­da pa­žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­dų, su vaikš­ty­ne dar pa­vaikš­to po erd­vius na­mus. Vi­są gy­ve­ni­mą rū­pes­tin­gu­mas jos ne­ap­lei­do. Ir gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si ji daž­nai duk­ros pa­si­tei­rau­ja, ar du­rys už­ra­kin­tos, du­jos už­suk­tos, vis ra­gi­na ją ei­ti pail­sė­ti. Pa­ste­bi kiek­vie­ną nau­ją šios dra­bu­žį. Jai no­ri­si, kad vis­kas pa­do­riai bū­tų. O mes, Da­lios pa­so­din­tos prie gim­ta­die­nio vai­šių sta­lo, vis gir­dė­jo­me ra­gi­ni­mą siek­ti vai­šių.

Mi­šias au­ko­jo na­mie

Gra­žių žo­džių apie ma­mą ir duk­rą iš­gir­do­me ir iš kai­my­nų, bu­vu­sių ir esa­mų. Tik ge­rų at­si­lie­pi­mų iš­sa­kė ir vai­kai­tis Gin­ta­ras, ku­ris, kaip ir Emi­li­jos duk­ra, pa­si­rin­kęs me­di­ko spe­cia­ly­bę dir­ba Vil­niu­je.

„Vai­kys­tė­je daž­nai vie­šė­da­vau pas mo­čiu­tę, daug va­sa­rų pra­bė­go Kaz­lų Rū­do­je. Ji bu­vo ūki­nin­kai­tė, tvir­to cha­rak­te­rio, kul­tū­rin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo pa­vyz­dys. Me­nu, kar­tą abu ėjo­me į par­duo­tu­vę, iki ku­rios ge­ras pus­va­lan­dis ke­lio. Grįž­tant su pir­ki­niais pu­siau­ke­lė­je ji pa­ste­bė­jo, kad par­da­vė­ja jai at­skai­čia­vo 40 ka­pei­kų dau­giau. Su­grį­žo­me jų ati­duo­ti. Bu­vau ne­di­de­lis ir tas ke­lias man bu­vo toks il­gas, bet at­ne­šė su­pra­ti­mą, kad ne­ga­li­ma pa­si­lik­ti to, kas tau ne­pri­klau­so“, – šian­dien tei­gia sa­vo sū­nų jau už­au­gi­nęs vai­kai­tis Gin­ta­ras.

Gim­ta­die­nio va­ka­ras šim­ta­me­tei Emi­li­jai do­va­no­jo daug emo­ci­jų ir iš­gy­ve­ni­mų. Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios dva­si­nin­kai mi­šias, skir­tas jos gar­bin­gai su­kak­čiai, au­ko­jo duk­ros na­muo­se.