Mergina buvo įsitikinusi, kad negrįš tikriausiai niekada. Tačiau metai ėjo ir jos nuostatos keitėsi, kol galiausiai peraugo į nežabotą optimizmą. Savaitę dirbanti mėgstamą darbą ir dar negavusi pirmojo atlyginimo A. Jonušauskaitė metą iššūkį surūgėliams, manantiems, kad Lietuvoje nėra, ką veikti.
„Kartais atrodo keista – susitinki Londone kokį lietuvį, kuris gyvena mažulyčiame butelyje su keturiais šeimos nariais, dirba statybose ir sako, kad Anglijoje yra geriau. O aš galvoju – o tu pabandei gyventi tokiame butuke su savo keturiais šeimos nariais Lietuvoje. Ar bandei? Taip ir yra: užsienyje tu gali gyventi prasčiau, bet gyvenimas atrodys geresnis. Man pasirodė, kad taip nesąžininga gyventi užsienyje prastesnėmis sąlygomis ir sakyti, kad ten gyventi geriau“, - pasakojo A. Jonušauskaitė.
Nepatiko lietuviškas mokymas
Austėja pasakoja, kad augo diplomatų šeimoje, todėl lietuviškoje mokykloje ji mokėsi būdama pradinukė ir baigė Žirmūnų gimnaziją nuo devintos iki dvyliktos klasės. Likusiais metais mergina mokėsi ir su šeima gyveno Briuselyje bei Maskvoje, nors mokymo programa abiem atvejais buvo britiška.
A. Jonušauskaitė sako, kad Lietuvoje jai itin nepatiko švietimo sistema, kuri neorientuota į savarankišką moksleivių mąstymą. Kaip sako mergina, bet kokiu klausimu mokiniui pasakoma, kad, nors jo nuomonė įdomi, bet egzistuoja teisingas atsakymas ir taškas. Merginai nepatiko, kad taip elgiamasi net tais atvejais, kai nagrinėjamas kokio nors autoriaus kūrinys ir kai užduotis reikalauja kūrybiškumo.
„Mane erzino tai, kad labai retas mokytojas turėdavo laiko ir jėgų išklausyti tavo nuomonę. Nežinau, ar jie nemotyvuoti, ar nepatenkinti savo darbo sąlygomis, atlyginimu, gal jie pervargę. Nežinau priežasties, bet tikiu, kad kažkas yra, kad jie nėra tiesiog buki žmonės, kurie neklauso mokinių nuomonės“, - svarstė Austėja.
Mergina sako, jog Lietuvoje jautėsi suvaržyta, nors jai pačiai atrodė, kad turi pakankamai argumentų savo nuomonei pagrįsti.
„Jaučiausi šiek tiek suvaržyta, nes atrodė, kad jeigu turiu argumentų, svarių argumentų, tai mano nuomonė yra kažko verta. O mūsų švietimo sistema, panašu, kad sako: taip, tavo nuomonė verta, bet yra teisingas atsakymas – turi arba teisingą nuomonę, arba neteisingą. Todėl viduje ir iškilo pasipriešinimas tokiam dalykui“, - pasakojo A. Jonušauskaitė.
Jos tvirtinimu, nors britiška bendrojo ugdymo sistema, kurią jai teko pažinti Briuselyje ir Maskvoje, pagal kokybę pasaulyje neblizga, tačiau Austėjai labai įsiminė, kaip mokymosi medžiaga pateikiama mokiniams.
„Pagal šią sistemą kiekvienas mokinys yra individas. Ir jo nuomonė, jeigu ji pagrįsta, argumentuota, yra lygiai tiek pat verta kiek profesoriaus. Aišku, neperspaudžiama, dirbtinai sparnai vaikui neauginami, iliuzijų nesuteikiama, bet požiūris į mokinį visiškai kitas“, - sakė mergina.
Susikrovė lagaminus ir Lietuvai ištarė „ate“
„Visa tai buvo priežastys, kodėl aš galvojau, kad į Lietuvą niekada negrįšiu. Tačiau tai buvo pati didžiausia klaida, kurią galima padaryti – leisti, kad praeities patirtys nulemtų tavo ateities pasirinkimus. Labai teisingas pasakymas „niekada nesakyk niekada“. Niekada nereikia sakyti, kad vienur ar kitur yra jau taip nepataisomai blogai, nes nuvažiuoji į užsienį, pamatai tos šalies problemas, pasigilini į politiką, pasigilini, kaip gyvena žmonės ir supranti, kad Lietuvoje – tos pačios problemos kaip užsienyje“, - sako A. Jonušauskaitė.
Tačiau tokios nuomonės Austėja laikosi dabar, kai jau grįžo į Lietuvą. O prieš trejus metus ji be jokių sentimentų susikrovė lagaminus ir išvyko į Londoną, kur Westminsterio universitete pradėjo studijuoti iliustraciją ir vizualinę komunikaciją arba, kitaip tariant, grafinį dizainą.
„Galvojau, kad niekada į Lietuvą negrįšiu, nes buvau labai pikta ant Lietuvos po gimnazijos metų. Man labai patiko mokytis, bet netiko švietimo sistema, kaip buvau mokoma kai kurių dalykų. Galvojau, ne, man čia Lietuvoje bus negerai. Dar ilgiau pagyvenus viską persmelkė politinės nuotaikos, ekonominiai faktoriai. Pagalvojau, ne, aš važiuoju“, - sakė Austėja.
Studentai iš Rytų Europos – kitokie
Londone A. Jonušauskaitė patyrė taip trokštamą laisvę, nors iš pradžių sako nelabai žinojusi, kaip su ja susidoroti. Pasak merginos, jos kurse netgi buvo tokia neformali studentų grupė, kurią sudarė žmonės iš Rytų Europos. Tačiau terminas „iš Rytų Europos“ buvo vartojamas ne siekiant apibūdinti, iš kur studentai atvyko, bet norint pabrėžti jų požiūrį į mokslus.
„Buvo grupelė moksleivių, kuriems buvo pritaikyta etiketė – iš Rytų Europos. Taip vadindavo studentus, kurie norėjo būti mokomi. Susidarė toks vaizdas, kad Britanijoje kūrybinėse specialybėse nėra mokoma, tai yra tavęs niekas nemoko, tau duoda laisvę pačiam atrasti save ir surasti kryptį, kuria tu nori eiti. Dažnai ta laisvė gąsdina, ypač išėjus iš mokyklos, kurioje tu tos laisvės visai neturėjai“, - pasakojo Austėja.
Paprašyta apibūdinti, ką reiškia, kad studentai iš Rytų Europos „norėjo būti mokomi“, Austėja pateikė pavyzdį. Visi „rytiečiai“ piešė akademiškai, tai yra stovėdavo po kelias valandas paišydami vazą ir siekė, kad piešinys atitiktų tikrovę. O britai tiesiog interpretavo.
„Beveik visas kursas buvo vien britai ir dėl to labai išsiskyrė tie žmonės, kurie buvo ne iš britų švietimo sistemos. Kai pagalvoji, visi iki vieno, kurie buvo atėjūnai, nesimokė piešimo taip, kaip mokėsi britai. Pavyzdžiui, aš mokiausi akademinio piešimo – stovėjau tris-keturias valandas priešais vazą, priešais skulptūrą, dailinau nosį, proporcijas, dėliojau kompoziciją. Man tai buvo suvokiama kaip akademinis piešimas“, - sakė Austėja.
„Tačiau atvažiavusi į Londoną ir atėjusi į pirmą piešimo pamoką likau lengvai šokiruota, kai pamačiau, kad kol aš nupiešiau trečdalį vazos, stovinčios priešais mus, šalia buvusi britė pripiešė beveik keturiasdešimt eskizų, įvairiausiomis spalvomis, dažais ir jie nė vienas nebuvo panašūs į vazą, kuri stovėjo priešais. Bet tai buvo jos asmeninė interpretacija. Matyt, tas mus ir išskyrė pirmaisiais metais“, - pridūrė mergina.
Austėjos teigimu, britai jai apskritai pasirodė labai konservatyvūs, bet labai laisvi. Viena vertus, britai, jos akimis gali nustatytu laiku gerti arbatą, klausytis karalienės kalbų, tačiau tuo pat metu jie neriboja savo vaizduotės, yra nesusikaustę, leidžia reikštis fantazijai.
„Britai man pasirodė konservatyvi, bet labai laisva tauta. Įsivaizduokite, sėdi konservatyvusis britas, kuris nustatytą valandą geria arbatą su sumuštinukais ir klausosi karalienės kalbų per kiekvienas šventes, bet drauge tai žmogus, kuris daro gyvenime tai, ką nori, nes pas juos taip įprasta“, - pasakojo Austėja.
Suvokė, kad Londonas – ne stebuklų miestas
A. Jonušauskaitė sakė, kad studijos jai labai patiko ir ji net negalvojo apie grįžimą į Lietuvą. Į gimtąją šalį ji atvykdavo atostogoms kas pusmetį – numalšindavo sentimentus, pabūdavo su šeima, pavalgydavo mamos kotletų ir vėl nerdavo į Londono šurmulį.
„Būdavo taip: pusmetį pabūnu ten ir grįžtu trumpam į Lietuvą paatostogauti. Po pirmų kelių pusmečių atrodė, kad Londonas tikrai yra ta vieta, kur man reikia būti. Man atrodė, kad išvykimas mokytis į Londoną buvo geriausias mano sprendimas. Sutikti žmonės buvo malonūs, viskas buvo gerai“, - pasakojo mergina.
Tačiau A. Jonušauskaitė sako, kad ilgainiui ji pajuto sentimentus savo gimtajai šaliai. Mergina sako pajutusi, kad pyktis Lietuvai išgaravo, vis aplankydavo mintys, jog Lietuvoje galima puikiai gyventi. Austėja sako, kad ėmė kliūti net tokie paprasti dalykai, kad Londone ji negalėjo nusipirkti lietuviams įprastos varškės bei grietinės, neturėjo galimybės kada panorėjusi valgyti koldūnų ir cepelinų.
„Kuo ilgiau gyvenau, kuo dažniau teko pačiai susidurti su mokesčiais, nuomos reikalais, tuo labiau supratau, kad tas gyvenimas Vilniuje ar Londone ne taip ir skiriasi. Tarkime, kad ir faktas, jog negaliu kada panorėjusi valgyti koldūnų ar cepelinų, negaliu nusipirkti grietinės ir varškės. Man tai nepatiko“, - sakė mergina.
„Po kiek laiko man praėjo tas pyktis. Sakoma, kad tėvynę lengviau mylėti iš toli, gal ir tas čia prisidėjo, nežinau. Bet vis sugrįždavau į Lietuvą ir man taip ateidavo tokia mintis: gal čia irgi galima gyventi, gal čia nėra taip blogai? Daug kas galėtų pagalvoti, kad kol nereikia mokėti mokesčių, kol gyveni tėvams ant sprando, tai gal ir gerai. Bet žmonės painioja keletą skirtingų dalykų – jeigu jiems nepatinka politika, tai jie galvoja, kad nepatinka ir visa šalis. Bet tai nėra tapatūs dalykai. Šiaip Lietuvoje matau daug perspektyvų, čia labai daug galima ką nuveikti, yra daug neužpildytų, neišbandytų, neišžiūrėtų nišų“, - pridūrė A. Jonušauskaitė.
Mergina pasakoja, kad jau begalvodama apie grįžimą namo ji eilinį kartą parvyko atostogų ir netikėtai susirado darbą. Šiuo metu Austėja dirba vienoje reklamos agentūroje. Darbą pašnekovė surado, galima sakyti, atsitiktinai: vieną dieną tiesiog skaitė menų blog'ą ir jame užtiko, jog reklamos įmonė ieško darbuotojų.
„Pagalvojau, gal brūkštelsiu jiems laiškelį. Galvoju nesiųsiu jokio gyvenimo aprašymo, tiesiog parašysiu ir paklausiu, ko jie konkrečiai ieško. Na, parašiau atvirą laišką, nieko neprikūriau, nepagražinau ir laukiau, kas čia bus. Nuėjau į interviu, po savaitės sulaukiau skambučio ir man sako, kad patikau jiems su savo sąlygomis, nors dar nesu net diplomo atsiėmusi“, - džiaugėsi mergina.
