Centre – stipriausi ir įžūliausi, o tie, kraštiniai – silpnesni nevykėliai – sušals ir pavirs ledo gabalais. Šaltis ten siekia iki – 50º C ir siaučia uraganai. Dargi, tuos kraštinius akyla akimi stebi gigantiškasis šiaurinis audrapaukštis, pasiruošęs per akimirką sudoroti nugeibėlį.
Iškaba prie Homo sapiens narvo
Tokiame atšiauriame gamtos pasaulyje išgyvena tik stipriausias, tik tas, kuris nepadarė klaidos. Mielas pūkų kamuolėlis, gal švelnus ir delikatus iš prigimties, o gal neturintis stiprių pečių ar paprasčiausiai priveiktas šalčio, pasitraukia iš to gyvybės futbolo žaidimo.
Dirbant gamtos muziejuje, kartais kyla mintis žvelgti į žmogų taip pat kaip į gyvūną: jei narve būtų laikomas Homo Sapiens, lentelėje užrašyčiau:
„Neracionaliai plėšrus, poligamiškas gyvūnas, klastingas, gudrus, turintis gerus vaidybos ir apsimetinėjimo gebėjimus. Būdingas stiprus dominavimo poreikis (na, kaip šuniukų būryje – kas ant ko užlips, savotiški hierarchijos laipteliai).“ Dėl humoro pridurčiau: „Karštomis vasaros dienomis dideliais būriais susispiečia prie vandens telkinių. Paprastai seni patinai būriuojasi arčiau jaunų patelių valdų. Vyresnio amžiaus patelės taip pat užima pajūryje atskiras gulyklų teritorijas, dažniausiai saulės voniomis mėgaujasi atsisakiusios net paplūdimio drabužių. Įdomu tai, kad nors šiems gyvūnams būdinga aiškiai išreikšta seksualinė trauka, vyresnio amžiaus patelės, nors ir apsinuoginusios, visiškai nedomina patinų.“
Gyvename sėkmingų, stiprių ir dailiai nuaugusių gyvūnų būryje. Išleisdami pyplį į vaikų darželį, tėvai įnirtingai moko išgyvenimo taisyklių: jei ką duoda – čiupk pirmas, nes neliks. Jei kas lenda – duok atgal. Ir taip, kad daugiau nelįstų. Tas jėgos dominavimo, kovos už būvį modelis vaikui augant, auga kartu su juo, nes jis yra mūsų visuomenėje tapęs vertybine norma, kitaip sakant – normaliu ir siektinu elgesiu.
Kur dingsta lietuviški alfa patinai ir patelės?
Atrodo, kad šitaip gyvenant turėtų išaugti vien alfa patinų ir patelių būrys, Lietuva tokiu būdu taptų visų sričių lyderė pasaulyje. Deja, kažkodėl toks elgsenos modelis duoda tik mirties lyderystę – geometrine progresija augantį savižudybių, mirčių keliuose bei alkoholinių psichozių skaičių. Šiuos dydžius susieju sąmoningai, nes manau, kad juos gimdo tos pačios priežastys. Tiksliau sakant viena – jėgos kultūros toleravimas ir net palaikymas. Neracionaliai, gyvuliškai agresyvus elgesys keliuose it per padidinamąjį stiklą parodo žmoguje susikaupusias problemas. Jei bandysi aplenkti BMW, tau būtinai bus pademonstruotas automobilio variklio galingumas, tuo pačiu – ir pačiu ir įsivaizduojamas savo stiprumas.
Mane labiausiai stebina tyla. Nieko iš nieko negirdim apie tai, kad susinaikinimo mechanizmą Lietuvoje būtina stabdyti. Atrodo ta išimtinė – susicidinė – mirtis tapo tokia norma, kad nieko nebestebina ir negali (ar neturi?) stebinti.
Ar tikrai? Kam tai turi rūpėti? Sveikatos, Socialinių reikalų ar Kultūros ministrui? Nepanašu, juk aiškiai sakoma, kad jie tėra savo sričių vadybininkai.
Ar šalies vadovas – tik vadybinė kategorija? O šalies vadovas – irgi tik vadybinė profesija? Ar galime įsivaizduoti, kad prezidento amatas lygiai toks pat kaip kad batsiuvio ar manekeno, atstovaujančio savo šalies kolekcijai? Būdama moterimi, esu linkusi naiviai įsivaizduoti, kad šalies vadovei – moteriai – negali neskaudėti širdies matant ir girdint, kaip žudosi tavo tauta. Negi tas kitelio stiliaus drabužis, taip mėgstamas diktatorių, neslepia jautrios širdies? Pagaliau, negi jos patarėjai – tik akli kurmiai, skaičiuojantys, kiek grūdelių suvalgo tauta ir nieko daugiau nematantys?
Tokia valstybė, kurioje neužtikrinamas saugumas silpnesniam, yra priartėjusi prie civilizacijos lygiai tiek pat kaip koks babuinų būrys. Natūralioji atranka nėra norma civilizuotoje visuomenėje. Ji yra norma tik segregatyvioje bendrijoje, kurioje paliekama teisė išgyventi tik pasižymintiems tam tikromis psichofizinėmis savybėmis.
Jeigu šalies valdymas ir politika įsivaizduojama tik kaip puikiai veikiantis „uabas“ (beje, tai premjeravimo metu aiškiai išsakė A.Kubilius), joje nelieka vietos vertybėms. Nes jos neneša greitos naudos. Jos sukuria pridedamąją vertę per laiką. Civilizuota, ne babuinų valstybė, turi efektyvius mechanizmus, leidžiančius įvardinti ir įtvirtinti bendražmogiškąsias vertybes. Tas mechanizmas paprastas – tikslinių programų sukūrimas ir diegimas, siekiant ne parodomojo, o realaus rezultato.
Lyderis ar ... niekšas?
Šia abstrakciją lengvai išskleisiu: jėgos antikultūros kalvė – mūsų mokyklos. Dalyje jų buvo pradeda diegti garsi Norvegijos Bergeno universiteto psichologijos profesoriaus Dano Olweuso parengta prevencinė programa prieš patyčias, numatanti labai tikslią tvarką, kaip elgtis mokykloje su agresorium. Aprašomas kiekvienas žingsnis, ką daryti, jei vaikas bando diktuoti elgesio, grįsto silpnesnio stumdymu ir niekinimu, taisykles.
Egzistuoja net sąvoka „patyčių ekonomika“: vaikui ir jo šeimai paprasčiausiai ima neapsimokėti netinkamai elgtis. Lietuvoje ši piramidė yra apversta aukštyn kojom: aukos šeima ieško psichologų ir saugesnių, privačių mokyklų. Nebabuinų valstybėse psichologams ir privačioms mokykloms priversta pinigus leisti šeima, kuri nesugebėjo suteikti vaikui žmogiškajai būtybei derančių elgesio įpročių.
Lietuva pirmauja tarp civilizuotų valstybių patyčiomis: Švedijoje ar Vengrijoje patyčias patiria apie 5 procentus vaikų, pas mus – daugiau nei trečdalis. Patyčių aukas ženklina skaudžios ilgalaikės pasekmės: pažeminimas, depresija, savęs nuvertinimas, išmoktas bejėgiškumo jausmas ir labai dažnai – mintis apie savižudybę.
Pats kaltas, jei tave muša
Kaipgi atrodo šios programos įgyvendinimas Lietuvos realybėje? Mano dukros mokykloje irgi vykdoma antipatyčių programa. Dukra papasakojo, kaip kiekvieną dieną yra skriaudžiamas vienas berniukas, kad jis kasdien verkia. Tądien paaugliui buvo viešai numautos kelnės. Manau, kad komentarai trylikamečio patiriamai būsenai nereikalingi. Labiausiai nustebino net ne tai, kad mokykla nepastebi metų metais trunkančių patyčių, o vaiko mamos bandymas pasiteisinti, kad ji pati ar vaikas kaltas, nes yra lėtokas, ne toks greitas, kaip visi, dažnai nesusigaudantis situacijoje.
Mūsų visuomenė sugeba aukos šeimą priversti jaustis kalta. Nes skriaudikai dažnai šiaip jau labai šauniai atrodo. Štai kokius jų bruožus išskiria profesorius Danas Olweausas: „turi poreikį dominuoti, impulsyvus, rečiau jaučia kaltę, stokoja empatijos, fiziškai stipresnis, nepaklūsta taisyklėms, turi labai efektyvius bendravimo įgūdžius, moka išsisukti iš situacijos, pasitiki savimi ir per patyčias vis labiau didžiuojasi savimi, mokosi vidutiniškai, populiarus.“
Ar tikrai aš čia išvardinau agresoriaus savybes? Ar tik Lietuvoje turint tokį smūginį savybių rinkinuką netampama lyderiu? Ar gi ne tokie skriaudžia mano minėtą vaiką? Kaip gi juos galima sudrausminti, nubausti, jeigu toks jų elgesys yra absoliuti įsišaknijusi norma, o gal net siekiamybė? Juk todėl mokytojai juos drausmina juos tik formaliai, o skriaudikai tai jausdami, ir toliau taip pat elgiasi ir užauga iš mažų niekšų į didelius.
Kaip gi atrodo auka? Pasyvi, paklusni, tyli, jautri, žemai save vertina, vieniša, fiziškai silpnesnė, neturi daug draugų, palaiko geresnius socialinius ryšius su suaugusiais.
Tai juk tikslus portretas to švelnaus pūko kamuolėlio, išstumto iš pulsuojančio gyvybės rato. Socialinės atskirties šaltis dažnai prilygsta tam poliariniam šalčiui. Kas belieka šąlančiai širdžiai adaptuotų gyvūnų pasaulyje?
