- Kokį kelią reikia nueiti, kad studijuotum Oksfordo doktorantūroje?
- Iš tiesų į Oksfordą mane atvedė mano pasirinkta mokslo sritis. Dirbdama „Unilever“ kompanijoje susipažinau su tik ką tik studijas baigusia doktorante, kuri savo mokslinį darbą vėžio tyrimų srityje darė naudodama mieles kaip tyrimo objektą. Ji man kalbėjo, kad mielės sparčiai auga, todėl gana nesunkiai ir greitai galima atlikti krūvą eksperimentų. Tai mokslininkui be galo svarbu!
Taigi, kolegė rekomendavo keletą toje srityje dirbančių mokslininkų, kuriems aš parašiau laiškus apie tai, kad noriu dirbti jų laboratorijoje. Galėjau rinktis studijuoti Jorke, Bate, Bristolyje ir Oksforde, pasirinkau pastarąjį.
- Susižadėjote su italu ir išmokote jo kalbą. Kas jis, kur susipažinote?
- Taip, mano meilė kalba itališkai! Mudu susipažinome Oksforde, kuomet kartu nuomavomės studentišką būstą su dar kitais dviem žmonėmis.
Frančesko irgi yra mokslininkas, dirbantis netoli Oksfordo įsikūrusiame Branduolinės sintezės (Nuclear Fusion) tyrimų centre. Šios srities tyrimai ateityje žmonijai galbūt leis gauti energiją iš oro.
- Minėjote, kad norėtumėte „tranzitinio“ darbo tarp Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Italijos. Su kuria šalimi vis dėlto labiausiai siejate savo artimiausią ateitį ir kodėl?
- Manau, kad kiekviena šalis – tiek Italija, tiek Britanija, tiek Lietuva – turi savų privalumų, tačiau galbūt norėčiau artimiau pažinti ir Vokietiją, Prancūziją arba Ispaniją. Mano partnerio darbo specifika yra tokia, kad jis kas 2-3 metai turi keisti šalį, todėl nežinia, kur atsidursime, bet būtų be galo gerai iki galo išmokti vokiečių ir prancūzų kalbas.
- Aktyviai dalyvaujate Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos alumni klubo veikloje, su kolega lietuviu Gediminu Vaitkevičiumi įkūrėte Oksfordo lietuvių bendruomenę. Kodėl jums svarbi savanoriška veikla?
- Savanoriška veikla užsiėmiau jau gimnazijoje. Buvau klasės seniūnė, priklausiau gimnazijos parlamentui, su klase esame dalyvavę įvairiuose konkursuose ir vienais metais laimėjome kelionę į Daniją visai klasei.
1999 metais tai buvo be galo didelis įvykis ir daugeliui iš mūsų tai buvo pirma kelionė į užsienį.
Savanoriškoje veikloje galbūt labiausiai žavi tai, kad viską darai savo noru, sąžiningai ir iš širdies. Man regis, tai yra beveik neabejotinas sėkmės garantas.
- Supratimą apie dėkingumą ir įsipareigojimą gimnazijai, savo gimtam miestui ir šaliai gavote dar mokykliniais metais ar ši nuostata brendo vėliau?
- Pagarba Panevėžiui pasireiškė tik išvažiavus studijuoti biochemijos Vilniaus Universitete. Iš pradžių reikėjo apginti savo akcentą ir visiems paaiškinti, jog Panevėžys - ne mafijos miestas.
Dėkingumą gimnazijai pajutau jau pirmais studijų metais, kai gimnazijoje įgytos matematikos žinios (ačiū mokytojai Reginai Kučinskaitei) leido eksternu išsilaikyti abu matematikos egzaminus.
Vėliau pajutau pranašumą ir spręsdama genetikos uždavinius, nes biologijos mokytoja Virginija Ivanauskaitė mus tai mokė dar vienuoliktoje klasėje. Dirbdama „Unilever“ prisiminiau Beno Budvyčio programavimo pagrindus. Oksforde reikėjo lietuvių kalbos ir literatūros, kurios buvau gerai išmokyta mokytojos Irenos Pupienytės.
Gyvendama užsienyje esu tarsi neoficiali savo miesto, šalies ir gimtosios kalbos ambasadorė. Tai - ypatinga garbė.
- Ar iš tiesų J. Balčikonio gimnazijos auklėtiniai vieni kitus palaiko ir remia. Jei taip - kaip?
- Susitikę du balčikoniečiai visada atranda bendrą kalbą, bando vienas kitam padėti ir kurti kartu. Manau, jog tai gimnazijos nuopelnas. Panašiai elgiasi ir Vilniaus licėjistai bei Kauno technologijos gimnazijos bei Jezuitų gimnazistai ir kai kurių kitų gimnazijų auklėtiniai.
- J.Balčikonio gimnazijos alumni klubo iniciatyva ir čia bei užsienyje studijuojančių absolventų lėšomis gimnazijoje kaitrinės lemputės buvo pakeistos taupančiomis elektrą. Autobusų stotelė pavadinta J. Balčikonio gimnazijos vardu, ką tik įgyvendintas sumanymas atnaujinti mokyklos sporto inventorių ir įrengti naujo stadiono stebėjimo kameras. Ką esate sumanę dar ir ko reikia, kad idėjos būtų įgyvendintos?
- Planų turime daug, bet vienos idėjos įvykdomos greitai, kitoms reikia pasiruošimo. Šiuo metu kuriama komanda gimnazijos palėpės projektui. Jau užsiregistravo 11 žmonių, kurie išreiškė norą gimnazijai padėti savo žiniomis. Tai architektai, statybos inžinieriai, paveldo specialistai ir projekto vadovai.
Šiemet antrą kartą bus įsteigta geriausio humanitaro (Z.Mockutės fondas) ir pirmą kartą - tiksliuko (2003 laidos dovana) premijos. Tikiuosi tai taps ilgamete tradicija.
Taip pat ieškome saulės laikrodžio ir gimnazijos skambučio projektų sprendimų, vis dar galvojame apie gimnazijos autobusiuką ir alumni stipendiją. Judiname Juozo Balčikonio gimnazijos (JGB) alumni puslapio darbus, ruošiame duomenų bazę... Viskam reikia laiko ir žmogiškų resursų.
Dabartinės JBG alumni grupės sudėtis yra apie 10 žmonių, kurie gyvena įvairiose pasaulio šalyse: Oksforde, Kembridže, Ženevoje, Vilniuje ir kituose miestuose. Visus darbus darome internetu. Na, o kad idėjos būtų įgyvendintos, reikia labai nedaug - noro!
Norintys prisijungti prie JBG Alumni iniciatyvinės grupės, rašykite jbg.alumni@gmail.com
Vasara - klasių susitikimų metas. Tikriausiai ne išimtis ir Panevėžio J. Balčikonio gimnazija?
- Taip. Norėčiau paminėti, jog 1993 metų laidos 20-mečio šventė buvo rengiama birželio 15 dieną, 2008 metų laidos šventė planuojama rugsėjį.
1973, 1978, 1983, 1988, 1998 metų laidų absolventai į rugsėjo ir spalio mėnesiais planuojamus susitikimus gali registruotis rašydami alumni adresu.
