Šia prasme nėra visiškai teisus Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, teigdamas, kad „N.Venckienė pūlinys ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje”. Išties žmonių vidinio pasaulio grožybės atsiskleidžia tik joms suvešėti palankioje terpėje.
Vadinasi, N. Venckienė yra veikiau ne tiek pats savaime iškilęs, kiek teisiškai ir politiškai nebrandžios valstybės pagimdytas „pūlinys“. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad teisūs yra violetiniai publicistai, kurie naudodami niekinius argumentus, siekia išbalinti savo lyderę ir ją visiškai reabilituoti.
Beviltiškai pasiklydę sąvokose
Pasibalnoję politinio susidorojimo arkliuką, N. Venckienės vedami violetiniai publicistai suaktyvino spekuliacijas tema, kaip gležna ir trapi moteris galėjo sumušti stambius, gerai treniruotus ir specialiai apmokytus smogikus. Tuos smogikus, kurie panaudodami brutalią jėgą ir šiurkščiai pažeisdami būsto bei teisėjos neliečiamybę, išvogė „iš šiltų namų mažą, klykiantį vaiką“.
Deja, minėti publicistai šiurkščiai painioja sąvokas ir neskiria organizuotos valstybės jėgos nuo neteisėtos ar kriminalinės prievartos – smurto. Prievolių užtikrinimas ir teisingumo vykdymas visuomenėje visuomet ir neišvengiamai remiasi jėga. Žinoma, išimtinai buitine prasme galima kvailinti patiklius tautiečius, esą policininkai „neturi teisės mergaitės grobti per prievartą, negalima brutaliai veržtis į svetimus namus, niokoti jų“.
Skamba drastiškai, tiesa? Tačiau leiskite vėl priminti, kad įstatymas visada numato, kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis netgi gyvybės kitam asmeniui atėmimas laikomas teisėtu ir netgi socialiai naudingu aktu. Juolab tokiu aktu vienprasmiškai yra pripažįstamas teismo sprendimo vykdymas. Atsižvelgiant į tai, primityvios spekuliacijos apie tariamą valstybinį terorizmą ir vandalizmą teisine prasme yra iškilios absurdo viršūnės, padengtos kretinizmo grietinėle.
Nenumaldoma teisinė logika ta, kad visuotinai privalomas teismo sprendimas yra grindžiamas teisėta prievarta, o aktyvus ar pasyvus pasipriešinimas šiai prievartai laikomas nusikalstama veika. Juridine prasme svarbu ne tai, kad „drąsietė“ Nr. 1, drąsiai spirdama kokiam treniruotam sambo čempionui labiau rizikavo susilaužyti sau koją, nei tokiam žaliūkui padaryti žalos, o tai, kad, naudodama fizinį smurtą, ji pasipriešino policininkui ir trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą.
Valstybė nėra be kaltės
Vadinasi, klausimas ne tas, ar N. Venckienė padarė tam tikrų nusikaltimų požymius formaliai atitinkančią veiką, o tas, ar ji neišvengiamai turėtų būti atnašaujama ant teisingumo aukuro. Atsakymas yra veikiau „ne“ nei „taip“. Dėl dvejų priežasčių. Pirma, kai nusikaltimai yra nesunkūs, o bylos teisminės perspektyvos miglotos, įstatymas suteikia teisėsaugos institucijoms ne prievolę, o teisę pradėti prieš asmenį baudžiamąjį procesą ar jo nepradėti.
Antra ir svarbiausia tai, kad valstybė iš dalies gali būti laikoma bendrininke tokio N. Venckienei inkriminuojamo nusikaltimo, kaip teismo sprendimo nevykdymas ir pasipriešinimas pareigūnams. Pakanka priminti, kad neturėdama aiškios pozicijos kaip teisingai interpretuoti bei taikyti įstatymus, Respublikos prezidentė bejėgiškai blaškėsi, darydama neprognozuojamus ir šokiruojančius pareiškimus.
Valstybės vadovė teigė, esą „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jei ji pati su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. Tačiau į vaiko norus turi būti atsižvelgta tik tuomet, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Kadangi mergaitės interesai ir buvo išreikšti teismo sprendime, kuris įvertino visas bylos aplinkybes, tai minėtas pareiškimas klaidino visuomenę, skatino teisinį nihilizmą ir N.Venckienės įžūlumą.
Analogišką poveikį darė ir neryžtinga bei nekvalifikuota policijos veikla, tiksliau nepateisimai ilgai trukęs jos neveikimas. Peršasi logiška išvada, kad pati valstybė užaugino nepagarbos teismo sprendimui bei įstatymui ragus, užuot laiku juos aplaužiusi. Savo ruožtu labai pavėluota ir gausių policijos pajėgų remiama mergaitės paėmimo operacija iš esmės sunkiai galėjo būti įvykdoma tik išimtinai baltomis pirštinėmis.
Išties, kas gali paneigti, kad N. Venckienė neturi jokio pagrindo aimanuoti ir išlieti nuoskaudą – „niekada nepamiršiu pareigūno, išsukusio ir sužalojusio man ranką“. Kitas dalykas, kad ne tik teisinė atsakomybė, bet ir visa rizika, susijusi su pasipriešinimu policininkams ir teismo sprendimo nevykdymu, nenumaldomai tenka būtent asmeniui, kuris pasipriešino teismo sprendimo vykdymą užtikrinantiems pareigūnams.
Kartu, jeigu aktyvus ar pasyvus pasipriešinimas buvo lengvai įveiktas, tai vargu, ar verta šliūkštelti žibalo į natūraliai gęstantį nesantaikos laužą. Tokiu atveju reikia spręsti, kas protingiau – leisti nurimti aistroms ir užmaršties dulkėms padengti taurų drąsietės Nr.1 veidą. Arba, atvirkščiai, grasinti Temidės kalaviju todėl, kad jos veika formaliai atitinka nesunkaus nusikaltimo požymius.
Poncijaus Piloto sindromas
Savo juodą darbą atliko ir kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurios diena iš dienos kurdamos šviesų Garliavos kankinės ir kovotojos už teisingumą Lietuvoje įvaizdį, tuo pačiu metu su purvais maišė pačią valstybę. Esą formaliai teisėti jos teismų sprendimai iš esmės buvo netgi buvo labiau neteisingesni, žiauresni bei nežmoniškesni nei bolševikų ir fašistų teismų sprendimai.
Atrodytų, valstybės institucijos ir žiniasklaidos priemonės, kurios užantyje sušildė bei išmaitino šviesią kovotoją už teisingumą Lietuvoje, neturėtų paversti jos besąlygišku atpirkimo ožiu. Juolab, kad baudžiamasis procesas, pradėtas prieš N. Venckienę, gali duoti rezultatą, atvirkščią lauktajam. Būtent sudaryti įspūdį, jog ši tariama kankinė yra nepagrįstai ir neteisingai apkaltinta, siekiant suvesti su ja politines sąskaitas (būta su kuo) ir susidoroti.
Bet ne! Šiuolaikiniai poncijai pilotai be mažiausio sąžinės graužimo nusiplauna rankas. Regis, tik nuosekliam N.Venckienės oponentui belieka užtarti už ją žodį. Tiesa, tai nėra kliūtis šiam oponentui konstatuoti viena: jeigu „drąsiečių“ lyderė pajėgtų suprasti, kokią neįkainuojamą paslaugą jai daro kankinės vainikas, ji principingai reikalautų teismo ir teisingumo, o ne siektų jo išvengti.
