aA
Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Neabejojame, kad sukaktis bus įvairiai minima. Tikėkimės pasiruošimas ir minėjimai paliks ryškius įspaudus ne tik valstybės gyvenime, bet ir mūsų savimonėje. Taip pat tikėkimės, kad mūsų kūrybinės ir politinio sluoksnio pajėgos, susitelksiančios tai šventei, suvoks ir aiškų minėjimo tikslą – lietuvybės stiprinimas.
V.Rubavičius. Ar susiprasime A.Smetonai pastatyti paminklą?
© LRS

Turime ir sau rodyti, jog esame valstybingumo šimtmečio verta tauta. Dera prisiminti ir atminti tuos moderniosios lietuvybės puoselėtojus, kurie anais sudėtingais laikais per palyginti trumpą istorinį laiką valstiečių tautą „pavertė“ savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia nacija. Tautų daugybė, tačiau savas valstybes turinčių nėra daug. Išskirtinė tarp mūsų valstybės kūrėjų ir lietuvybės puoselėtojų yra Antano Smetonos figūra.

Atrodytų, visi jį žinome, tačiau ar deramai suvokiame jo nuopelnų apimtį ir tuos nuopelnus pagerbiame? Drįstu manyti, kad supratimo trūksta. Turėtume su dėkingumu pripažinti, jog tas tvirtas mus palaikantis šiuolaikinės lietuvybės pamatas buvo padėtas didžia dalimi jo išmintimi ir politine nuovoka, kadangi jis aiškiai suvokė lietuvybės tvirtinimo svarbą kuriant modernią valstybę. Jo valdymo metais lietuvybės tvirtinimas tapo esminiu valstybinės politikos tikslu.

Turėtume su dėkingumu pripažinti, jog tas tvirtas mus palaikantis šiuolaikinės lietuvybės pamatas buvo padėtas didžia dalimi jo išmintimi ir politine nuovoka, kadangi jis aiškiai suvokė lietuvybės tvirtinimo svarbą kuriant modernią valstybę. Jo valdymo metais lietuvybės tvirtinimas tapo esminiu valstybinės politikos tikslu.
Vytautas Rubavičius

A. Smetonos vykdoma švietimo politika išauklėjo jaunimo kartą, kuri jautė pašaukimą tarnauti tėvynei. Tai buvo, sakytume, organiškų patriotų karta, kuri labiausiai ir pasipriešino sovietiniams okupantams pokario metais. Gyvybinė jų pasiaukojimo galia jaučiama iki šiol. Neturėtume šito užmiršti. Tų patriotų okupacinė valdžia labiausiai ir nekentė, labai tiksliai juos įvardydama – „buržuaziniai nacionalistai“. Jie buvo europietiškos buržuazijos sluoksnio atmaina su stipria nacionaline jausena. Ypatinga lietuviška atmaina, kurios nacionalizmas buvo niekam negrasantis – sugyvenantis nacionalizmas.

Lietuviškosios nacionalinės jausenos, tad ir lietuvybės esminiai bruožai ryškėja iš A. Smetonos minčių, tapusių valstybės politikos gairėmis. Visiems žinomas jo įsitikinimas, kad „vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“ (Pasakyta parašyta, Kaunas, 1992/1935, psl. 329). Tačiau ta mintis susiejama su keletu kitų, kurios ir suteikia lietuvybei išskirtinumo bruožų.

Jis aiškiai suvokė, kad nacionalinės valstybės kūrimas ir lietuvybės tvirtinimas susijęs ir su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendruomenėmis. Būtina vienaip ar kitaip nustatyti santykius su tomis bendruomenėmis. Kokie tie santykiai turėtų būti? Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“ (ten pat, psl. 342). Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir politinė nuostata savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau tautiniu atžvilgiu esame kitokie.

Pasitelkę dabartinį filosofinį žodyną galėtume sakyti: politinė Kito gerbimo ir santykių su Kitybe puoselėjimo programa. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su Kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės. Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu: „Nepasiduokime zoologiškiems nacionalizmams. Mūsų tautiškumas visuomet buvo idealus. Kur nevalia kalbėti savo gimtąja kalba, išpažinti savo tikėjimo, ten nėra žmoniškumo“ (ten pat, psl. 219). A. Smetona niekingomis laikė visokias rasistines, didvalstybines, nacionalsocialistines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones, ir nepaliovė tvirtinęs bendrą politinę teisingumo nuostatą, kuri ir šiuo metu išlieka aktualiausia siekiamybė.

Mūsų visuomenės sąmonėje likę nemažai liekanų to purvo, kurį ant A. Smetonos pylė anų metų kairieji, o vėliau sovietinė valdžia, siekdama ištrinti jo veiklą iš žmonių atminties. Tas purvas buvo su nemenka patyčių doze: neva, „pabėgęs“, „bridęs“ ir pan. Daugelis atsimena prezidentą pašiepiančius plakatus. Geriau būtų atsidavęs sovietinių humanistų malonei. Beje, nepriklausoma mūsų valstybė kol kas taip ir nepasistengė išsiaiškinti paslaptingos A. Smetonos žūties Jungtinėse Valstijose aplinkybių. Sovietinės ideologinės kilmės ir prezidento pravardžiavimas „fašistu“.

Visokius šūkius „Lietuva lietuviams“ dera laikyti, sakyčiau, keleriopa A. Smetonos nuveikto lietuvybės darbo išdavyste. Tokiais šūkiais paneigiamas lietuvybės „žmoniškumas“, joje glūdintis esminis sugyvenamumo principas.
Vytautas Rubavičius

Ilgai kartojamas melas savaip prilimpa – žiūri, net moksliniuose darbuose išlenda tam tikri iš to melo kylantys vertinimai. Neskatina jo nuopelnų deramai pripažinti ir Europos Sąjungos politikoje vyraujanti įtarumo visokiems nacionalizmams nuostata. Priklijavus istoriniam veikėjui „nacionalisto“, juolab – „fašisto“ etiketę jis paverčiamas nepageidaujama viešuose svarstymuose figūra. Nesvarbu, kad pats buvo aršiai nusiteikęs prieš visokius „zoologinius nacionalizmus“. O gal imkime ir nebijokime. Pasiryžkime. Esame paveldėję didžiulį lietuvybės palikimą, kuris įpareigoja ne tik paminėti gražias sukaktis, bet ir didinti tą palikimą kasdieniu darbu.

Visokius šūkius „Lietuva lietuviams“ dera laikyti, sakyčiau, keleriopa A. Smetonos nuveikto lietuvybės darbo išdavyste. Tokiais šūkiais paneigiamas lietuvybės „žmoniškumas“, joje glūdintis esminis sugyvenamumo principas. Nepaisant to, kad valstybės kūrėjas yra ypatingas subjektas – lietuvių tauta, pati valstybė yra sava visiems jos piliečiams. Nereikia bijoti ir „ypatingo subjekto“ sąvokos – kaip tik jam galioja tautų apsisprendimo teisės nuostatos. Lietuviai ta teise pasinaudojo, ji ir išskiria lietuvius iš visų šalyje gyvenančių kitataučių. Tik tiek.

Tačiau valstybės kūrimo politika buvo nukreipta taip, kad joje visi kitataučiai galėtų puoselėti savo gimtąją kalbą ir kultūrinį tapatumą. Net anuo metu, kai valstybės kūrimo kultūrinės pajėgos buvo gana menkos. Kitas dalykas tas, kad tokie šūkiai susisieja su vienu iš šėtoniškųjų pavidalų – nacionalsocializmu. Net kai du šėtoniškieji pavidalai – stalininis ir hitlerinis -- susirėmė kovoje dėl pasaulinio viešpatavimo, nei vienas jų netapo niekuo geresnis. Netapo „geriečiais“ nė vienos tų armijų kovotojai.

Pastatydami A. Smetonai paminklą Vilniuje parodytume, jog gerai suvokiame Vilniaus reikšmę mūsų valstybei ir lietuvybei. Lietuva jos prezidento asmenyje niekada nepripažino Vilniaus okupacijos ir miestą laikė tikrąja valstybės sostine. A. Smetonai Vilnius buvo šventas, gyvybinės lietuvių valstybingumo galios simbolis ir šaltinis. Švęsdami valstybingumo šimtmetį neabejotinai prisiminsime Didįjį lietuvių seimą Vilniuje, 1905 m. pirmą kartą Europai, o ypač Lenkijai parodžiusį lietuvių tautos brandą ir jos valstybingumo siekius.

Seimo prezidiuman buvo išrinktas ir A. Smetona. Jis aktyviai dalyvavo visose lietuvybės tvirtinimo ir skleidimo draugijose, leido „Vilties“ laikraštį, o vėliau „Vairo“ žurnalą. 1917 metais tapo Vilniuje įkurtos Lietuvos Tarybos pirmininku, kuri ir paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Įdėmiau pažvelgus matyti, kad A. Smetonos veiklos pėdsakų kupinas visas Vilniaus senamiestis, tad nepatingėkime surasti tinkamą vietą jo paminkliniam, o sykiu ir mūsų istorinio valstybingumo ženklui.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.