Ekspertai įvertino, kad prospektui padaryta žala siekia 10 mln. litų. Į tą sumą jie nepaskaičiavo pražudytų istorinių trinkelių išliekamosios vertės. Taigi, klausimas, vertas ne mažiau kaip 10 mln. litų: kuo skyrėsi Gedimino prospekto ir Šventaragio gatvės trinkelės?
Kažkam jos labai skyrėsi, nes vienos buvo išmestos, o kitos – išsaugotos. Ar per keletą metų pasikeitė atsakingų už miesto veidą supratimas apie istorinę vertę, ar kilęs pasipiktinimas neleidžia pakartoti senos schemos?
Į Vilnių juodos bazalto trinkelės buvo atvežtos iš Ukrainos 1914 m., ir jomis išklota dabartinė J.Basanavičiaus gatvė, Gedimino prospektas ir kai kurios aplinkinės gatvės, tarp jų ir Šventaragio. Trinkelės buvo dviejų rūšių: plytos formos ir mažesnės kvadratinės. Jų didelį atsparumą lėmė tai, jog trinkelės buvo skeltos, o ne tašytos. Kitaip tariant, jas gaminant akmuo natūraliai skilo per įtrūkius, savo silpniausiose vietose, ir taip sukurtos itin tvirtos trinkelės.
Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto istorikė Laima Vileikienė atliko išsamų tyrimą ir rado archyvuose 1914 m. gatvių grindimo projektą su visa tada naudota technologija. Sumaniusi rekonstrukciją savivaldybė visą istorinę studiją turėjo. Tai vyko 2002 m., kada miestui vadovavo Artūras Zuokas. Tereikėjo pasinaudoti istorikų darbu, ir Gedimino prospektas būtų išsaugojęs savo senąjį veidą.
Iki A.Zuoko į trinkelių grindinį buvo pasikėsinę tik Vilnių užgrobę lenkai, tačiau jų užmojis buvo kur kas mažesnis. Lenkams norėjosi prospekte rengti karinius paradus, o ant trinkelių labai slidinėjo kaustyti arkliai, todėl parado zonoje priešais Lukiškių aikštę jas išardė ir užpylė asfaltą. Na, o lietuvių valdžia taip mostelėjo, kad visame prospekte nė vienos senos trinkelės neliko.
Jų vietą užėmė kiniškas gaminys. Klaidinga galvoti, kad viskas, kas pagaminta Kinijoje, yra menkos kokybės. Kokybę lemia kaina, ir tie, kas nori pigaus, pigiai ir gauna. Sykį Vudango kalnuose Kinijoje man prireikė kiniškų batelių. Šventyklos krautuvėlėje jie kainavo 25 juanius. Pagalvojau, kad nusileidęs iš kalnų į miestą, kur planavau rytoj keliauti, gausiu dar pigiau. Kitą dieną pardavėja mieste mane nudžiugino, kad turinti mano dydį. Padėjo tą porą ant prekystalio ir sako: “90 juanių“. „Ant kalno jie kainuoja 25“, pradedu derybas. „Turiu ir už 25, bet nesiūlau“, atsako ši ir padeda beveik niekuo nesiskiriančią antrą porą šalia pirmosios. Tada ji man detaliai aprodo kokybės skirtumus. Nusiperku brangesnę ir jau treji metai kaip neplyšta. Esu girdėjęs, kad Kinijoje galima nusipirkti ir, pavyzdžiui, vienodo piešinio glazūruotų plytelių, kurios iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria, tik vienos paskui suskilinėja, nusilaupo ar išblunka, o kitos ilgus metus puošia sienas kaip naujos. Jų kaina skirsis net dešimteriopai, ir pirkėjo valia rinktis.
Tokie prisiminimai ateina žiūrint į suskeldėjusį Gedimino prospekto grindinį. Tragiška pirkinio kokybė pasimatė po pirmųjų žiemų. Į Generalinę prokuratūrą kreipėsi Vilniaus miesto tarybos opozicija, atskirai kreipėsi Seimo narys Valentinas Mazuronis. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyr. tyrėjas Andžejus Kolpakas neįžvelgė jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo. Visi praeiviai mato plika akimi, o tas, kuris turi apginti viešą interesą, nieko nemato. Ar reikia paskui stebėtis visuomenės nepasitikėjimu teisėsauga?
Bet V.Mazuronis nenurimo ir kreipėsi antrą kartą. Tada Generalinė prokuratūra praregėjo ir 2012 kovo mėn. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Jau metai. Visi veikėjai žinomi, atlikta ne viena ekspertizė. Rezultato jokio.
Tiesa, kreiptasi teisinės pagalbos į Kiniją. Ar per metus sunku gauti atsakymą? Vilniuje įsikūrusi didelė Kinijos ambasada. Ar kas nors ambasadoriui paaiškino, kad šioje istorijoje yra menkinamas jų šalies vardas? Trupančios plytelės centrinėje sostinės gatvėje trupina Kinijos prestižą visuomenės akyse, o kinai yra labai jautrūs svetimšalių nuomonei apie savo valstybę. Tad Kinijos ambasada galėtų būti tikras sąjungininkas, narpliojant šitos istorijos vieną siūlo galą. Valdžios toje šalyje bijoma ir jai paklūstama. Šalies reputacija yra aukščiau bet kokio prekeivio trinkelėmis. Metų laukti nereiktų.
Vienų šaltinių duomenimis, prospektą dengia 22 000 m2 trinkelių. Kiniškos trinkelės ir jų klojimas kainavo 900 lt/m2. Padauginkite. Beveik 20 mln. litų. Pernai savivaldybė sumokėjo virš 100 000 litų už ištrupėjusių trinkelių keitimą. Šiemet mokės vėl. Keičia tokiomis pačiomis trinkelėmis. Antraip Gedimino prospektas greitai imtų marguoti kaip sulopyta elgetos skranda. Kita vertus, klojama jau žinant, kad pakeistos trinkelės pasmerktos sutrupėti, vadinasi, keitimas yra nesibaigiantis. Atsakingi miesto asmenys yra kaip vaikai, besidžiaugiantis pačiu procesu ir beriantys jiems patikėtus miesto pinigus į kiaurą maišą.
Šitoje 104 mln. litų kainavusioje Gedimino prospekto rekonstrukcijos istorijoje yra du svarbūs ir kai kam nepatogūs klausimai: senų trinkelių ir naujų trinkelių. Kaip yra pastebėjęs buvęs vicemeras Gintautas Babravičius, A.Zuokas yra autoritarinio tipo vadovas ir jis kontroliuoja bet kokį didesnį projektą mieste. Visuomenei Gedimino prospekto sutvarkymą A. Zuokas pateikinėjo kaip didelį savo nuopelną. Projektas buvęs sumanytas dar 2002 m. ir pagaliau baigtas 2008 lapkritį. Neginčydami asmeninio A.Zuoko indėlio į šio plano įgyvendinimą, nepastebėjome jokių mero pastangų išsiaiškinti, kas taip sudarkė pirminę gražią idėją.
Atvirkščiai: kada kilo šurmulys dėl netinkamos kiniškų trinkelių kokybės, meras telkė pastangas ieškoti dingusių senųjų trinkelių. Seniai žinomas manevras kuo nors atitraukti dėmesį nuo dalykų, kuriuos norisi paslėpti. Pakviesk visus šnipinėti sodo kaimynus, ir sukilęs medžiotojo azartas nugramzdins užmarštin nereikalingus klausimus.
Kiniškų plytelių reikalas, nors ir įklimpęs, tebėra ikiteisminiame tyrime. Pradėta Šventaragio gatvės rekonstrukcija naujoje šviesoje prikelia patį pagrindinį klausimą, kurį iki šiol vis stengtasi apeiti: kodėl prireikė keisti amžinas istorines trinkeles? Kada to paklausiau eksperto VGTU Kelių katedros vedėjo dr.prof. Alfredo Laurinavičiaus, jis replikavo: „Geras klausimas“.
Paveldo specialistai tvirtino, kad senosios trinkelės išlaikė šimtą metų, išlaikys dar kelis šimtus. Jei Šventaragio gatvės trinkelės tinkamos vartoti toliau, kas nusprendė, kad tokios pačios Gedimino prospekto trinkelės nebetinkamos? Buvo galima išlyginti pagrindą, sutvirtinti jį, ir vėl sukloti istorinį prospekto grindinį. Be nereikalingo pirkinio iš Kinijos būtų sutaupyta milijonai. Juolab, kad ir pačiam merui senovė patinka: tokiomis trinkelėmis jis pasipuošęs savo namų kiemą. Tačiau bėda: nenurašęs senų, negali pirkti naujų.
Atsakymą apie šios aferos sumanytojus gausime, kai sužinosime, kas nusprendė ne perkloti, o pakeisti senąjį Gedimino prospekto grindinį. Prasidėjusi Šventaragio gatvės rekonstrukcija yra svarus įrodymas šioje nebaigtoje byloje.
