Savo pastabas noriu pradėti nuo to, jog liberalizmo pirminė vertybė nėra taip dažnai mūsų tautininkų keiksnojama tolerancija. Modernus liberalizmas visų pirma remiasi jautrumu kitam – kito patyrimams, kito istorijai, kito reikmėms. Ir „kitas“ čia gali būti suvokiamas ne tik kaip individas, bet kaip ir bendruomenė. Tolerancija tėra logiška jautrumo kitam pasekmė. Bet ji nėra nei automatiška, nei aklai proteguojama vertybė. Tolerancija bet kam yra labiau būdinga anarchizmui, o ne liberalizmui.
Iš kitos pusės, konservatizmas pasižymi jautrumu saviems – savo bendruomenės istorijai, tradicijoms bei vertybėms. Nesusipratimai tarp dviejų ideologinių stovyklų dažnai atsiranda dėl perdėm siauro šių skirtingų akcentų traktavimo. Juk jautrumas kitam visiškai nereiškia, kad automatiškai nustumiama į užribį „sava“ dauguma. Tas pats galioja ir nuosaikiam konservatizmui.
Taip, liberalizmas turi tendenciją akcentuoti ar net susikoncentruoti ties mažumomis, bet tik todėl, kad jos dažnai yra labiausiai pažeidžiamos. Jų istorinė ar dabartinė patirtis lengvai pasimeta daugumos naratyve ir lieka tiesiog nepastebėta. Būtent todėl lengva susidaryti klaidingą įspūdį, jog liberalai siekia pakasinėti daugumos vertybes. Beje, liberali nuostata mažumų atžvilgiu visiškai atitinka Naujojo Testamento dvasią, kuriame nuolat raginama rūpintis šio pasaulio mažaisiais. Būtent požiūris į juos dažną kartą yra laikomas tikru dvasingumo bei tikėjimo vaisiumi.
Kad diskusija įgautų aiškesnę formą, panagrinėkime du pavyzdžius. Pradėsiu nuo Lietuvos partizanų istorinės atminties. Modernaus liberalizmo šaukliai visiškai nesiekia sugriauti Lietuvos partizanų kaip mūsų tautos herojų įvaizdžio. Šis įvaizdis išliks ir išgyvens, nes tarp partizanų buvo gausus būrys žmonių, kurie aukojo savo gyvybes Lietuvos labui ir šviesesnei mūsų tautos ateičiai. Bet tuo pačiu, šalia šito naratyvo, liberalių pažiūrų istorikai nori atspindėti ir kitas mažiau heroiškas ar net tragiškas istorijas. Tokiu būdu siekiama ne sugriauti esamą naratyvą, o papildyti jį kitomis autentiškomis perspektyvomis, kurios priklauso tam pačiam istoriniam laikotarpiui.
Ar tai reiškia, kad bet kuris hipotetinis istorinis naratyvas turi teisę egzistuoti? Ne. Tikslas nėra kurti antisistemines pasakas kaip tam tikrą savaiminę vertybę, bet atskleisti pilnesnį ir tikroviškesnį tų dienų paveikslą. Jei kai kurie Lietuvos partizanų būriai piktavališkai terorizavo nekaltus vietos gyventojus ar užsiiminėjo antisemitine veikla, tų faktų sklaida nenuneigia kitų partizanų didvyriškumo. Kaip tik toks daugiasluoksnis istorijos pažinimas padeda aiškiau atskirti grūdus nuo pelų ir ilgainiui ugdo brandų, kritiškai mąstantį bei patriotišką pilietį.
Šiuo atveju patriotiškumą suponuoja ne prisirišimas prie vieno ar kito romantizuoto naratyvo, o sąmoningas pasirinkimas priimti visų savų naratyvų visumą, kokie malonūs ar skaudūs jie bebūtų. Jei tai skamba neįtikinamai, perkelkime šią analizę į giminės plotmę. Argi mano priklausomybė ir susitapatinimas su mano gimine priklauso tik nuo romantizuoto jos narių paveikslo? Argi sužinojęs, kad mano giminėje buvo vagių ar dar kokių niekšų, staiga pulsiu keisti savo pavardę? Ne. Iš esmės tos žinios tik dar labiau suartina mane su mano giminės istorija ir tapatumu.
Pripažįstu, jog čia liberalai kartais perlenkia lazdą. Pabrėžiant tam tikrus alternatyvius ar mažiau žinomus istorijos aspektus, kartais pamirštama adekvačiai išbalansuoti vienų ar kitų įvykių bei patyrimų mąstą bendresniame kontekste. Nėra neklystančių žmonių ir tie, kurie kažko imasi, klysta daugiau nei tie, kurie stovi nuošalyje ir stebi. Bet koks supaprastintas ir galutinis vertinimas tokiu atveju nėra pageidaujamas.
Paimkime dar vieną pavyzdį – Europos Sąjunga ir jos reikšmė Lietuvai. Dažnai mūsų tautininkai mėgsta pabrėžti, jog ES suniveliuoja tautišką identitetą ir graso kiekvieną iš mūsų paversti tolerastišku europiečiu-mankurtu. Bet pažiūrėkime iš kur atsirado ES ir jos idėja? Ji kyla iš Antrojo pasaulinio karo pelenų. Būtent iš šios tragedijos patyrimo gimsta siekis jungtis. Bet tai nėra siekis sunaikinti nacionalinį identitetą, o papildyti jį bendraeuropietiška dimensija. Tikslas nėra užgožti tautinį identitetą, bet sušvelninti aštriausius jo kampus. Mes, kurie skaudžiai nukentėjome nuo nacionalsocializmo, turėtume remti tokį principą, nes jis ilgainiui apsaugo mus ir mūsų tautą.
Tuo labiau kad kiekvienas iš mūsų savyje sėkmingai talpiname bent keletą socialinių tapatumų, pradedant religiniais ar politiniais įsitikinimais ir užbaigiant įvairiais regioniniais bei nacionaliniais deriniais. Taigi Lietuvoje gyvenantis žmogus gali būti katalikas, krikščionis, socialdemokratas, plungiškis, žemaitis, lietuvis, baltų kultūros atstovas ir rytų europietis tuo pačiu metu. Paneuropietiška dimensija čia nieko nesujaukia. Pagaliau nepamirškime ir to, jog narystė tokiose tarptautinėse organizacijose, kaip ES ir NATO, suteikia Lietuvai ir nacionalinio saugumo garantijas, kurių kitaip neturėtume. Ko jos vertos? Paklauskite kad ir moldavų.
Žinoma, su naryste ES kyla ir realūs iššūkiai, ypač susiję su emigracija. Juos spręsti reikia ne užsisklendžiant savyje, bet gerinant ekonomines ir socialines sąlygas savo šalies piliečiams. Kaip viename iš susitikimų su užsienio lietuviais yra taikliai pastebėjęs prof. Vytautas Landsbergis, mes nekovojome dėl nepriklausomybės tam, kad vėl visus uždarytume. Tuo labiau, kad skirtumai tarp mūsų, pasirinkusių europinės integracijos kryptį ir tarp, pavyzdžiui, Ukrainos, kuri dėl įvairių priežasčių užstrigo savoje erdvėje, daugeliu atveju patvirtina mūsų pasirinkto kelio pranašumą. Ar mes tai būtų korupcijos, ar ekonominio išsivystymo, ar su demokratizacija susiję kriterijai, Lietuva yra akivaizdžiai pasistūmėjusi į priekį.
Pabaigai tik noriu pabrėžti kritinio diskurso svarbą mūsų posttotalitarinei visuomenei. Juk tik įsiklausant į kitus ir savikritiškai įvertinant save, gimsta postūmis keistis ir bręsti. Tai visiškai nereiškia, jog nuo to kenčia patriotiškumas. Jis tiesiog transformuosi į platesnį, kuriame atsiranda vietos ir kitaip mąstantiems patriotams.
