Shinas nežino, kas yra meilė, o taip pat – kas yra laisvė. Pasaulis už koncentracijos stovyklos ribų jam neegzistuoja. Jis pažįsta vien tik kankinimus ir alkį. Ir stovyklos taisykles: Visa savo esybe gailėkis dėl savo klaidų! Daryk, kas tau liepiama! Atidžiai stebėk, ką daro kiti! Kai Shinas pradeda įtarti, kad jo mama su broliu ruošiasi bėgti iš lagerio, jis išduoda savo artimuosius ir yra priverstas tapti jų egzekucijos liudininku. Tuo metu jam viso labo 14 metų.
Spėjama, kad vienoje iš Šiaurės Korėjos koncentracijos stovyklų, Lageryje Nr. 14 gyvena apie 15 tūkst. kalinių. Daug iš jų ten pateko ne dėl savo pačių įvykdytų nusižengimų, kadangi Šiaurės Korėjos režimas už vieno žmogaus politinius nusižengimus baudžia tris jo šeimos narių kartas. O tam, kad būtų skirta tokia bausmė, kartais pakanka tiesiog nepakankamai pagarbiai atsiliepti apie režimo vadovybę. Tas, kas patenką į Lagerį Nr. 14, jo jau niekada nebepalieka. Tai aukščiausio saugumo – o taip pat ir savivalės – laipsnio koncentracijos stovykla. Vienas iš lagerio prižiūrėtojų, kuris irgi pabėgo į Pietų Korėją, filme pasakoja: „Aš turėdavau vytis bėglius iš stovyklos. Jei neturėdavau tam noro, tiesiog nušaudavau juos.“
2005 m., po 23 lageryje praleistų metų, Shinui visgi pavyko iš ten ištrūkti. Nuo to laiko jis gyvena Pietų Korėjoje, kur su juo ir susitiko filmo režisierius M. Wiese. Jo sukurtas filmas „Lageris Nr.14“ parodo tikrą pragarą žemėje. Ir visgi tai yra ta vieta, į kurią Shinas tuojau pat vėl sugrįžtų. Apie tai ir dar daugiau - išskirtinis režisieriaus interviu DELFI.
- Kiek žiaurumo gali iškęsti vienas žmogus?
- Filme yra daug momentų, apie kuriuos žiūrovai ir kritikai sakė: „Blogiau jau nebegali būti“. Tačiau visada gali būti blogiau. „Lageryje Nr.14“ be Shino rodomi dar du vykdytojai, kurie tokiu tonu ir veido išraiška atpasakoja siaubingus įvykius, kad pradžioje net sunku patikėti. Jų sausi ir blaivūs pareiškimai primena vieną iš Holokausto organizatorių - nacį Adolfą Eichmanną - žymiojo Jeruzalės proceso metu. Tiedu vyrai yra mažiausiai tokie pat žiaurūs, kaip jis. „Lageris Nr.14“ yra įdomus tuo, kad tai nėra filmas apie lagerį, bet apie tai, kaip sistema suformavo tris žmones ir ką ji su jais padarė. Tai filmas apie žmogiškąsias vertybes.
- Jūs sutikote Shiną Pietų Korėjoje ir iki šiol palaikote kontaktą. Kaip jis pakelia praeities naštą?
- Sutikus jį dabar, pavyzdžiui, kokiame nors festivalyje, galima būtų pasakyti: „Oho, jis gali kalbėti prieš auditoriją, geba netgi pajuokauti ir sužavėti publiką“. Tačiau tai paviršutiniškas įspūdis. Iš pirmo žvilgsnio nesimato, kokia gili yra šio žmogaus trauma, o taip pat ir kaltės jausmas dėl to, kad išdavė savo motiną ir brolį, kurie vėliau buvo prieš jo akis nužudyti. Taigi, kaip galima su tokia našta gyventi?
Man taip pat teko bendrauti su juo, kai jam buvo išties blogai. Pirmojo mūsų susitikimo 2008 m. metu aš pamačiau labai traumuotą žmogų, kuris į mane beveik nežiūrėjo, akis nuolat nuleisdavo žemyn, o po pusės valandos pradėjo skųstis nepakeliamais galvos skausmais. Pamačius filmą lengva suprasti, ką aš turiu galvoje.
Todėl ir filmavimas jį taip vargino. Per dieną mes galėdavom kalbėtis tik 1-2 valandas, kadangi ilgiau jis negalėdavo išverti. Po to naktimis jį vargindavo baisiausi košmarai. Po pokalbio apie kankinimus jis tris ar keturias dienas apskritai nesirodė. Jei tavo gyvenimo istorija yra tokia, kaip jo, neprisėsi taip paprastai kur nors ir nepapasakosi tiesiog, kaip ten kas buvo.
- Nepaisant viso to siaubo Shinas nieko netrokšta labiau, kaip vėl sugrįžti į lagerį. Ar tai nėra absurdiška?
- Kodėl žmogus nori sugrįžti? Todėl, kad jis negali prisitaikyti prie šio gyvenimo! Shinas yra išsakęs labai taiklios kritikos apie mūsų gyvenimo būdą. Jis sakė, kad lageryje niekada nėra matęs savižudybių, nors žmonės būdavo mušami, badaudavo, jiems grėsdavo vieša egzekucija. O Pietų Korėja pasižymi didžiuliu savižudybių skaičiumi: 2009 m. per dieną gyvybę sau atimdavo daugiau nei 30 žmonių! Neįtikėtinas skaičius! Taigi, Shinas ir sako: „Čia jie juk turi viską. Jie turi butą. Jie turi, ką valgyti. Kodėl gi jie žudosi?“ Man šis pastebėjimas atrodo labai taiklus.
- Pradžioje Jūs minėjote du lagerio prižiūrėtojus. Abu jie labai laisvai ir atvirai pasakoja, kaip jie žudė ir kankino žmones. Ar Jums tai atėmė žadą?
- Iš tiesų, interviu metu kamavo labai prieštaringi jausmai. Viena – režisieriaus – pusė džiaugiasi, kadangi mato: Eina sau! Visa tai pakels filmą visai į kitą lygmenį, tai nebus tiesiog filmas apie aukas. O kita - žmogiškoji - pusė buvo tiesiog šokiruota. Omenyje dar turėkite štai ką: 60 procentų interviu su vienu iš sargų apskritai nebuvo galima naudoti, kadangi tai būtų buvę per brutalu. Mano asistentė yra suaugusi moteris, ne jauna mergaitė, Seule žinoma žurnalistė, – ir ji interviu metu verkė. Tai tiesiog sunku, labai sunku. Išgirdus tokius dalykus reikia laiko, kad suvoktum, jog tokie dalykai apskritai gali vykti. Ir tai vyksta netgi šiuo momentu, būtent dabar! Vieno iš prižiūrėtojų sąmonėje iš tiesų įvyko pokyčių. Pabaigoje jis pasakė: „Ką gi aš padariau? Tai juk buvo tokie patys žmonės, kaip mes.“ Azijoje viešai paprastai nekalbama apie savo asmeninę kaltę. Tai tikrai labai neįprasta. Jis taip pat pasakė, kad bijo Korėjų susijungimo, kadangi tuomet prieš jį stotų žmonės, kuriuos jis kankino.
- Priverstinio darbo stovyklos su žiauriais prižiūrėtojais, savivalė, kankinimai ir mirtis – visa tai primena sovietinius gulagus arba nacių koncentracijos stovyklas. Ar ši tema jus, kaip vokietį, ypatingai palietė?
- Ne. Aš manau, kad siaubu paženklintas nacių viešpatavimas Vokietijoje – tai visoje žmonijos istorijoje analogų neturintis reiškinys. Tai tiesiog reikia aiškiai pasakyti. Tačiau labai ciniški man atrodo tokie dalykai: šiandien Jūs galite tiesiog įsijungti „Google Earth“ programą, įvesti tam tikro lagerio numerį ir netoliese esančio miesto pavadinimą, ir stebėti sau visa tai iš viršaus. Vien tik įsivaizdavimas, kad anksčiau būtų buvę įmanoma internete iš viršaus stebėti Aušvico lagerį, man atrodo šiurpinantis.
- Šiame filme Jūs kitokiu žvilgsniu pažvelgiate į gyvenimą lageryje. Kas paliko Jums didžiausią įspūdį?
- Shino gyvenimo istorija tiesiog yra tokia, kurią verta papasakoti. Filme giliau pažvelgiama į šią mums labai menkai pažįstamą šalį - Šiaurės Korėją. Papasakosiu apie tai anekdotą: Prieš kelis metus dvi amerikietės žurnalistės tiesiog ėjo per sieną į Šiaurės Korėją – naivokas žingsnis, tiesą sakant. Jos buvo suimtos ir pateko į lagerį, kurį aš apibūdinčiau, kaip „lengvesnę lagerio versiją“. Dvi, tris savaites buvo nuolat pranešinėjama apie situaciją, pagaliau Billas Clintonas nuskrido ten, sumokėjo du milijonus dolerių ir tos moterys vėl tapo laisvos. Po to niekas nieko apie tai nepranešinėjo. Tai, ką aš noriu pasakyti, yra labai ciniška: aš sužinojau, kokia yra tikroji gyvenimo vertė – dviejų amerikiečių gyvenimai yra daug vertingesni nei tų 200 tūkst. šiaurės korėjiečių, kurie uždaryti koncentracijos stovyklose.
- Lengvesnė versija? Kas tai?
- Egzistuoja skirtingos lagerių rūšys. Yra perauklėjimo stovyklos. Taip pat yra lagerių, iš kurių žmonės po trejų, penkerių ar septynerių metų vėl paleidžiami į laisvę. Tai pat egzistuoja priverstinio darbo stovyklos, iš kurių žmonės niekada neišleidžiami – „Lageris Nr. 14“ yra vienas iš tokių. Tai reiškia, kad Shinas buvo pasmerktas jame baigti savo gyvenimą. Vienas pavyzdys: tokiame totalitariniame režime, kaip Šiaurės Korėjoje, kiekvienas žino, kas yra jų „mylimasis vadas“. Tai jiems įvanojama ant kiekvieno kampo. O Shinas to nežinojo, kadangi buvo tiesiog galvojama: „Na, šitas juk vis tiek čia padvės. Kam čia jį dar mokyti?“ Kaliniai būdavo mokomi tik tų dalykų, kurių iš tiesų reikia priverstiniam darbui atlikti.
- Ką Shinas sakė apie filmą?
- Iš pradžių jis nenorėjo žiūrėti filmo. Tada, pasibaigus vienam festivaliui, į kurį jis buvo pakviestas kaip svečiau, Shinas man parašė: „It’s wonderful.“ („Tai nuostabu.“)
2013 m. kovo pradžioje „Lageris 14: totalios kontrolės zona“ pelnė pagrindinį prizą už „Best Creative Documentary“ Ženevoje vykusiame filmų žmogaus teisių tematika festivalyje (Festival du Film et Forum International sur Les Droits Humains).
„Kino pavasaryje“ filmas „Lageris 14: totalios kontrolės zona“ bus rodomas šiomis dienomis: kovo 16,22,24 ir 26 d.
DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. Kovo mėnesį DELFI į savo komandą priėmė Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. 2012 m. gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.
