aA
Istorija su Gerardo Depardieu Rusijos pilietybe – išimtis, tik patvirtinanti taisyklę „Pilietybė vis dar šį tą reiškia“, - rašo „Legatum Institute“ ir „MIT Center for International Studies“ vyresnysis mokslo darbuotojas Christianas Carylas leidinyje „Foreign Policy“.
Gerardas Depardieu ir Vladimiras Putinas
Gerardas Depardieu ir Vladimiras Putinas
© AP/Scanpix

Autorius prisipažįsta, kad jo G. Depardieu likimas nelabai jaudina („jis puikus aktorius, tačiau kaip žmogus, panašu, ganėtinai riboto proto“), tačiau noras atsisakyti Prancūzijos pilietybės ir gauti Rusijos pasą – ganėtinai įdomi istorija.

G. Depardieu žingsnyje aiškiai matomi globalizacijos požymiai, nes šiaip ar taip, svarbiausias motyvas, matyt, mokesčių vengimas.

„The New York Times“ apžvalgininkas išvedė paralelę su transnacionalinėmis korporacijomis, ieškančiomis, kur susitarti dėl gamybos su menkomis einamosiomis išlaidomis. „Tokiu atveju Depardieu – tik eilinis bejausmis didelio verslo emigrantas, nusiperkantis pilietybę, vedamas grynai beširdiškų kapitalistinių sumetimų“, - rašo autorius ir čia pat primena, kad tokia praktika tikai nėra nauja. Aštuntame dešimtmetyje britų mokesčiai privertė emigruoti roko žvaigždes, dar anksčiau – dramaturgą Noelį Cowardą.

Tik autorius nesupranta, kodėl G. Depardieu pasirinko būtent Rusiją? „Korporacijų būstinėms tai nėra tokia jau palanki vieta. O rusai, susikrovę kapitalą tėvynėje, nelabai nori jų ten laikyti“, - aiškina autorius. Matyt, šitie rusai žino, kad Rusijoje „negalima tikėti teismu, negalima tikėtis, jog įstatymas apsaugos tavo turtą, kad tavo fizinis ir komercinis saugumas priklauso nuo santykių su tais, kuriems priklauso valdžia“.

Beje, G. Depardieu visa tai irgi žino. „Sprendžiant pagal jo griežtus pasisakymus apie V. Putino kritikus, jis akivaizdžiai negaili jėgų, stengdamasis įsiteikti savo draugui prezidentui“.

Ch. Carylas įsitikinęs, jog G. Depardieu sumaniau pasinaudoja tuo, kad „caras Vladimiras“ suteikia jam privilegijas. Aktoriaus nejaudina „mokesčių įstatymai – jam patinka įstatymo viršenybės nebuvimas“. Tiesą sakant, tai bet kam patiktų, jeigu jis būtų garsenybė ir pagrindinio viršininko draugas, priduria autorius. G. Depardieu nuoširdžiai gieda „himną Putino sistemai“, įsitikinęs Ch. Carylas.

„Manau, kad tai G. Depardieu sieja su ilga virtine kitų prancūzų, kurie anksčiau vykdavo į Rusiją, ieškodami įvairių despotiškų utopijų versijų, mėgintų propaguoti savo tėvynėje“, - rašo autorius, nurodydamas Sartre’ą, markizą de Custine (pastarasis ketino šlovinti vienvaldystės pliusus, tačiau nusivylė) ir Josephą de Maistre.

„Nuostabu, kad G. Depardieu žengė dar toliau – priėmė Rusijos pilietybę“, - pridūrė autorius. Jis pažymi, kad G. Depardieu atvejis prieštarauja šiuolaikinėms pasaulinės migracijos tendencijoms, nes dauguma į Rusijos Federacijos pilietybę pretenduojančių asmenų yra buvusių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojai, „trokštantys pabėgti nuo režimų, pasižyminčių dar stipresnėmis represijomis ir prastesniu ekonominiu išsivystymu“.

Dauguma imigrantų renkasi šalį dažniausiai pagal „įstatymo viršenybės“ lygį, o ne vien pagal mokesčių tarifus. „Labai daug turtingų rusų ir kinų noriai laiko pinigus, perka namus ir mokslina vaikus (bei gauna pasus) tose šalyse, kur, jų žiniomis, vis dar galima tikėtis teisingumo teismuose“, - priduria autorius.

Turtingi vakariečiai kažkaip neskuba kurtis Pekine ir Maskvoje. Gali būti, kad juos stabdo liūdnas Neilo Heywoodo ir Billo Browderio likimas.

„Pilietybė – iki šiol labai svarbus aspektas, nepaisant raminančių niekų apie beribę pasaulio civilizaciją“, - reziumuoja Ch. Carylas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.