aA
Prezidentė pozityvia prasme išsiskiria iš Lietuvos politinio elito mažiausia dviem aspektais. Pirma, panašiai kaip savo laiku protinga, ryžtinga ir valdinga Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tetčer, ji išties rūpinasi valstybės reikalais ir kartu tvirtai laikosi savo pozicijos.
Karolis Jovaišas
Karolis Jovaišas
© DELFI / Audrius Solominas

Tuo panašumai su britų geležine ledi nesibaigia. Pastaroji dėl kieto charakterio, nors ir kiek ironiškai, tačiau pagarbiai buvo laikoma vieninteliu vyru, lyginant su minkštakūniais kitais Vakarų valstybių premjerais.

Šia, tik išimtinai šia ir jokia kita prasme, išskyrus šią, Dalia Grybauskaitė yra vienintelis vyras, lyginant su inteligentiškais, bet neryžtingais ir silpnavaliais jos pirmtakais. Antra, prezidentė niekada nedavė netgi mažiausio preteksto įtarti ją korupcinėmis apraiškomis arba korupciniais ryšiais. Tai posovietinėje, taigi neišvengiamai korumpuotoje valstybėje, yra nuostabą keliantis ir pagarbos vertas faktas. Kitas dalykas, kad atpratę stebėtis žmonės nesistebi ir tuo, kuo verta stebėtis.

Žmogaus trūkumai yra privalumų tąsa. Prezidentė, tarsi gyva iliustracija šiai sentencijai, agresyviai vykdo esą moraliai skaidrią, tačiau ne visuomet deramą pagarbą įstatymams ir rinkėjų valiai išreiškiančią politiką. Pažymėtina ir kita meškos paslauga, kurią neklystančio moralinio autoriteto aureolė daro šalies vadovei. Ją, regis, visiškai tenkina ribotų gebėjimų ir agresyviai paklusni jos komanda, nesugebanti ar neišdrįstanti patarti lyderei tai, ko ji nenori girdėti. 

Violetinis košmaras kaip liudytojas

Prezidentė turėtų padaryti atitinkamas išvadas, kad ateityje neįneštų netikrumo ir sumaišties elementų į tautos politinį ir socialinį gyvenimą. Taip pat, kad nepakenktų savo pačios prestižui, reputacijai ir neprarastų tautos palankumo.
Karolis Jovaišas

Kas praeitį prisimins, tam akį lauk, kas ją užmirš, tam – abi. Šis stiprus rusų priežodis kitais žodžiais išreiškia tai, kad praeities pamokas užmirštantys žmonės visuomet lieka naiviais vaikais, kurie nieko ir niekuomet neišmoksta. Nieko nuostabaus – ateities šaknys yra praeityje. Beprotiškai ilgai trukęs violetinis košmaras iškalbingai patvirtino tiesą, kad minią valdo ne švytintis intelektas, bet tamsūs instinktai. Jie išvešėjo, negavę adekvataus ir ryžtingo valdžios atkirčio. 

Garliavos minia ją sudariusiems individams darė hipnotizuojantį poveikį. Išoriškai nepastebimas, bet realiai veiksmingas lyderių elgesys užvaldė minią, sukurdamas tam tikrų minčių, bendros pozicijos ir elgesio užkrečiamumą. Primityvių instinktų ir destruktyvių emocijų paženklinta, tariamai chaotiška ir autonomiškai veikianti minia išties buvo perleidusi lyderiams didelę dalį savo veiksmų kontrolės ir klusniai vykdė jų valią.

Kartu violetinė minia iš dalies buvo suparalyžiavusi valstybės valią ne todėl, kad ji išreiškė tautos lūkesčius, o todėl, kad šiam monstrui pasitikėjimą ir jėgų suteikė neryžtinga ir silpnavališka valdžios ir, anaiptol ne paskutinėje vietoje, prezidentės pozicija. Suteikė ne todėl, kad iš stiprios ir valingos, prezidentė virto silpna ir neryžtinga, o todėl, kad buvo praradusi teisingos veiklos orientyrus. Be to, nežinodama kaip teisingai interpretuoti bei taikyti įstatymus ir neturėdama aiškios pozicijos, ji bejėgiškai blaškėsi, darydama neprognozuojamus ir šokiruojančius pareiškimus. 

Prezidentė teigė, esą „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jei ji pati su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. Tačiau į vaiko norus turi būti atsižvelgta tik tuomet, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Kadangi mergaitės interesai ir buvo išreikšti teismo sprendime, kuris įvertino visas bylos aplinkybes, tai toks pareiškimas neišlaiko elementarios kritikos. Lygiai, kaip ir prezidentės toleravimas to, ko negalima toleruoti – Garliavos minios fizinių veiksmų prieš antstolę, vykdančią teismo sprendimą.

Prezidentei būtų neprošal turėti bent vieną kitą išmintingą, neliokajiškos prigimties žmogų, kuriam būtų leista sakyti tiesą.
Karolis Jovaišas

Glaustai perteikdamas tai, kas žiniasklaidoje jau buvo išreikšta šimtais tūkstančių žodžių, esu priverstas konstatuoti faktą, kad būtent prezidentės veiksmai, tiksliau neveikimas ir neadekvatus situacijos vertinimas iš dalies ir lėmė violetinį košmarą. Mat neryžtingos ir savimi nepasitikinčios jėgos struktūros, iš dalies užhipnotizuotos nenuoseklios ir prieštaringos prezidentės pozicijos, tiesiog nedarė tai, ką privalėjo daryti. Griežtai kalbant, jų delsimas atitiko nusikalstamo neveikimo požymius.

Ar tik policijos vadovybė nesugebėjo suvokti tos paprastos tiesos, kad ir demokratinėje valstybėje teisė yra prievartinė normatyvinė tvarka, o ją šiurkščiai pažeidžiantis elgesys yra saistomas su prievartos aktu? Teisėtu valstybės prievartos aktu. Ar tik policijos vadovybė nesuvokė, kad bet koks aktyvus ar pasyvus pasipriešinimas pareigūnams turi būti interpretuojamas taip, kad visa su tuo susijusi rizika ir atsakomybė tenka tiems, kas trukdo vykdyti teismo sprendimą?

Abejotina. Policijos Generalinis komisaras yra atskaitingas Respublikos Prezidentui ir tai daug ką paaiškina. Netgi š.m. gegužės 17 d. akciją apkartino tai, kad teismo sprendimą vykdė keliolika kartų daugiau policijos pareigūnų, nei amerikiečių komandosų, dalyvavusių likviduojant pasaulio teroristą Nr.1. Tai veikiau rodo ne policijos brandą, o jos sutrikimą ir nepasitikėjimą savimi. Lygiai, kaip ir to asmens, į kurį baikščiai atsigręždama, policija ryžosi veikti.

Moralinį buldozerį sulaiko teisinės kliūtys

Platų atgarsį ir prieštaringą vertinimą sukėlęs prezidentės pareiškimas, kad ji palaikys tą politinę partiją, kuri sukurs valdančiąją koaliciją be Darbo partijos, yra labai iškalbingas. Iškalbingas ta prasme, kad ultimatyvaus pobūdžio reikalavimas rėmėsi išimtinai moralinėmis, o ne teisinėmis nuostatomis. 

Deja, ne tik paprasti piliečiai, bet ir Lietuvos politinis elitas nepajėgus suvokti, kad yra principinis skirtumas tarp moralės ir teisės, ir kad savo veikloje būtina vadovautis teisės normomis. Esmė ta, kad ne karalius, kokiu save laiko elitas, yra įstatymas, o įstatymas yra karalius. Kartu įstatymas nėra teisingas ar klaidingas, moralus ar amoralus, atitinkantis dešimt Dievo įsakymų ar jų neatitinkantis, o yra tik galiojantis arba negaliojantis.

Deja, ne tik paprasti piliečiai, bet ir Lietuvos politinis elitas nepajėgus suvokti, kad yra principinis skirtumas tarp moralės ir teisės, ir kad savo veikloje būtina vadovautis teisės normomis.
Karolis Jovaišas

Iliustruosiu šią taiklią ir kiek išplėtotą Hanso Kelseno mintį Seimo rinkimų įstatymo normomis. Pagal šį įstatymą Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal paskirtą teismo nuosprendį [2 str. 3 d.]. Jeigu tokią bausmę jie yra atlikę, tai turi viešai paskelbti, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bet kada buvo pripažinti kaltais padarę sunkų ar labai sunkų nusikaltimą [98 str. 3d.].

Tai reiškia, kad į Seimą gali balotiruotis ir būti išrinktas netgi savo tėvą ir motiną užmušęs „našlaitis“, nepaisant to, kad už šį labai sunkų nusikaltimą jis turi neišnykusį teistumą. Kadangi pretendentams į valstybės tarnybą ir daugelį kitų pareigybių yra nustatyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, tai minėtos Seimo rinkimų įstatymo normos, kurios atveria kelią į parlamentą netgi tėvažudžiams, gali būti laikomos amoraliomis.

Tačiau toks vertinimas, nepadaro jų negaliojančiomis. Kitas dalykas, kad Respublikos Prezidentas turi teisę inicijuoti tokio įstatymo normų pakeitimus, tačiau neturi teisės nevykdyti ar ignoruoti jo nuostatų. Seniai atskleista ta nepalanki ir nepatogi, tačiau vis dėlto abejonių nekelianti tiesa, kad agresyvus įsitikinimas savo teisumu, leidžiantis ignoruoti įstatymus, yra vienas iš didžiųjų fanatizmo, prievartos ir diktatoriškų užmačių pateisinimo elementas.

Vadinasi, moralinėmis nuostatomis grindžiamas ultimatyvus prezidentės reikalavimas užkirsti kelią „darbiečiams“ į valdančiąją koaliciją ir eliminuoti juos iš Vyriausybės formavimo proceso buvo labai pažeidžiamas. Nepaisant visų juodų darbų ir machinacijų, taip pat atmosferoje tvyrančių, neatmestina pagrįstų įtarimų, esą „darbiečių“ lyderis yra sėkmingas Rusijos projektas Lietuvoje, tai nepateisina prieš jį ir jo partiją nukreiptų veiksmų. 

Atvirkščiai. Uspaskichas ir kompanija laikomi teisėtai gavę Tautos mandatus, kol neįrodyta priešingai. Juolab, kad įstatymas nenumato jokių sąlygų ir išlygų, kad „teisingai“ balsavusių piliečių balsai yra pirmarūšiai, o „neteisingai“- antrarūšiai. Šia prasme elementarią retoriką įvaldęs „darbiečių“ lyderis visiškai teisus, oriai atremdamas viešai pareikštą prezidentės poziciją tuo argumentu, kad ji nepagrįstai ignoruoja rinkėjų valią.

Peršasi dvi išvados. Pirma, prezidentė iš aptartų įvykių turėtų padaryti atitinkamas išvadas, kad ateityje neįneštų netikrumo ir sumaišties elementų į tautos politinį ir socialinį gyvenimą. Taip pat, kad nepakenktų savo pačios prestižui, reputacijai ir neprarastų tautos palankumo. Juolab, kad ši tendencija paskutiniu metu įgavo pagreitį. Antra, akivaizdu, kad prezidentė negali ir neprivalo žinoti visų teisės taikymo subtilybių ir niuansų. 

Žinoma, Prezidentūroje, kaip ir kiekvienuose valdžios rūmuose, yra daugiau nei reikia pataikūnų, kurie žiūrėdami vadovui į burną, stengiasi atspėti jo norus, o prireikus įvilkti juos į teisinį rūbą, visai nesvarbu, ar jie iš esmės gali būti į juos įvelkami. Todėl prezidentei būtų neprošal turėti bent vieną kitą išmintingą, neliokajiškos prigimties žmogų, kuriam būtų leista sakyti tiesą. Pasak teisingos Makiavelio minties, „geri patarimai, nesvarbu, kieno jie duoti – priklauso nuo valdovo išminties, o ne valdovo išmintis nuo gerų patarimų“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.