aA
Nepasirenkant, kuris krantas artimesnis – rimtas pagrindas tapti skenduoliu. Lyg arčiau kairys krantas – plauki į jį, bet atrodo dešinys arčiau, grįžti į kitą pusę ir taip pamažu prarasdamas laiką ir jėgas grimzti į dugną.
Gintautas Labanauskas
Gintautas Labanauskas
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Lietuvos strategija energetikos srityje labai primena tokį besiblaškantį, bandantį išsigelbėti, bet grimztantį į dugną plaukiką.

Mums lyg reikia žaliosios alternatyviosios energijos, lyg ir nereikia. Ryte mes statome atominę elektrinę, vakare jau nebe. Bet koks ryžtingas sprendimas, siekiant energetinės nepriklausomybės ar su atomine elektrine, ar be jos yra geriau negu blaškymasis prarandant valstybei tas galimybes, kurias šiandien ji turi.

Sunku paprastam žmogui išaiškinti atominės energetikos naudą, jeigu jos net valdžios vyrai ir moterys nežino. Vargu ar paprastam piliečiui įdomu, kiek ir kokios galios reaktorių bus atominėje jėgainėje, kur bus jos galios rezervas, kur dėsim elektros energijos perteklių. Žmones domina pagrindiniai klausimai: ar šis reaktorius bus saugus ir ar bus pigesnė (jeigu bus, tai kiek) elektra? Į šiuos klausimus nėra aiškaus atsakymo, todėl ir referendumo rengimas – tuščiai išmesti pinigai.

Galų gale, jei Lietuvos energijos strategai tikrai žino, kad atominės elektrinės reikia ūkinei gerovei ir energetiniam saugumui užtikrinti, tegul tai padaro prieš tamsių neišprususių žmonių valią, nekreipdami į juos dėmesio, vėliau supras ir padėkos. Kaip ir Čilėje žmonės dėkojo Pinočetui, kuris ekonomiškai atsilikusią šalį išvedė į pirmaujančia Pietų Amerikoje. Tiesa, dėkojo tik tie, kurie liko gyvi.

Jei valdžia nori vis dėlto pažaisti demokratiją, nebūtina daryti dar vieno referendumo, galima pasimokyti iš kauniečių – apklausti telefonu 20-30 piliečių (tų, kur reikia) ir informuoti visuomenę, kad vykdom žmonių valią.

Taigi, su atomine energetika ar be jos, bet kuris ryžtingas sprendimas yra geresnis, nei blaškymasis ir trypčiojimas vietoje.