Kiek lengviau atsikvėpiau nesuradęs Konstitucijoje kalbų apie sekuliarizmą ar laicizmą, o tik tai, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos ir įtvirtinta religijos laisvė. Šis straipsnis nėra joks atsakas ar kritika Nidai Vasiliauskaitei, mano tikslas tėra nušviesti laicizmo, sekuliarizmo arba pasaulietiškumo skirtumo nuo religijos ir sąžinės laisvės. Reikalo esmė ta, kad religijos laisvė ir laicizmas arba pasaulietiškumas, kitaip nei dažnai esti pristatoma, anaiptol nėra tapatūs, o gal netgi ir priešingi principai.
Paprastai apibendrinant galima tarti, jog laicistinėje valstybėje prieš religiją yra sąmoningai angažuojamasi, siekiant ją išstumti iš viešojo gyvenimo, o valstybėje, kurioje įtvirtina religijos laisvė, sukuriamos sąlygos visiems piliečiams gyventi pagal savo sąžinę ir įsitikinimus. Geriau suprasti, apie ką čia yra kalbama, padėtų žvilgsnis į dvi valstybes, kuriose įgyvendinami šie skirtingi principai: JAV ir Prancūzija.
JAV atvejis
Dar pačioje JAV steigties pradžioje buvo sutarta dėl religijų ir apskritai pažiūrų laisvės įtvirtinimo, tai atlikta pirmojoje Konstitucijos pataisoje, ratifikuotoje 1791 m. gruodžio 15 d. Ji gina religijos, spaudos bei žodžio laisves ir skelbia, kad Kongresas nepriims jokio valstybinę religiją įtvirtinančio įstatymo ar draudžiančio jos laisvą išpažinimą, apribojančio žodžio arba spaudos laisvę, ar piliečių teisę į taikius susirinkimus ir kreiptis į Vyriausybę dėl žalos atlyginimo (angl.- Congress shall make no law respecting an establishment of religion, or prohibiting the free exercise thereof; or abridging the freedom of speech, or of the press; or the right of the people peaceably to assemble, and to petition the Government for a redress of grievances).
Viso to priežastis paprasta – nemenka dalis JAV įkūrėjų ir paprastų gyventojų priklausė religinėms bendruomenėms, kurios Europoje buvo marginalizuotos ir persekiotos. Religijos laisvės įtvirtinimas turėjo sudaryti sąlygas visiems gyventi pagal savo tikėjimą ir įsitikinimus, atitinkamai auklėti savo vaikus ir, paprastai tariant, gyventi pagal savąją sąžinę, žinoma, kol tai nesikerta su kitų valstybės gyventojų pilietinėmis teisėmis.
Šitaip sutvarkytoje valstybėje tikėjimas ir religinis diskursas nėra išstumiami iš valstybės ar apskritai viešojo gyvenimo. Be to, religijos laisvė glaudžiai siejasi su pažiūrų, įsitikinimų ir todėl bendriausia prasme pasaulėžiūros laisve. Žinoma, siekiant religinės laisvės valstybinės institucijos privalo būti tvarkomos pagal visiems priimtinus, nuo religijos atsietus principus, tačiau religija nelieka piliečių gyvenimo paraštėse. Praktikoje tai reiškiasi tuo, jog egzistuoja pagal skirtingų religinių bendruomenių įsitikinimus sutvarkytos mokyklos, kolegijos, universitetai ir net ligoninės.
Tiesa, dėl Baracko Obamos sveikatos reformos iki tol egzistavusiai religijos laisvei iškyla nemenkas pavojus: darbdaviai yra įpareigojami suteikti darbuotojams draudimą, į kurį įeina kontracepcija, abortai; gydytojai ir ligoninės nebegali atsisakyti daryti aborto. Paminėtini ir draudimai organizacijoms užsiimančioms įvaikinimu diskriminuoti homoseksualias poras. Jei katalikiškai organizacijai įsakoma leisti dviem vyrams įsivaikinti vaiką, tai jai tenka mesti rūpinimąsi našlaičiais arba veikti prieš savo pasaulėžiūrą.
Reikia suprasti, kad religijos laisvė ne toks elementarus dalykas, kaip neretai manoma – nepakanka leisti užsiimti kultu ir naudoti religinius simbolius. Kadangi religiniai dalykai persmelkia didžiąją dalį kasdienio gyvenimo, religijos laisvė reikalauja, kad veiksmai atitiktų pažiūras. Čia yra ir kitas problemiškas aspektas – viešo ir privataus gyvenimo skirtis bei sankirtos.
Prancūzijos atvejis
Prancūzija po Didžiosios revoliucijos yra iliustratyviausias pavyzdys kalbant apie laicizmą – pats terminas kilo iš prancūzų kalbos (laïque – pasaulietinis). Tuo metu laicizmas pasirodė kaip kovinga ideologija (karingesnę jos atmainą buvo galima pamatyti nebent Sovietų Sąjungoje). Paprastai tariant, laicizmas yra sąmoningas angažavimasis pasaulietiškumui ir jo įtvirtinimui viešajame gyvenime bei pastanga iš valstybės ir apskritai viešojo gyvenimo išstumti Bažnyčią ir bet kokias tikėjimo apraiškas. Istorinėje praktikoje Prancūzijoje tai pasireiškė švietimo ir ugdymo perėmimu valstybės žinion, religijos išstūmimu iš švietimo įstaigų, valstybinių institucijų ir bendrai viešojo gyvenimo. Kova už pasaulietiškumą netgi išvirsdavo į tikinčiųjų persekiojimus ir bažnyčių griovimą, to būta ir XX a. Ispanijoje prieš pat pilietinį karą.
Mūšių už laicizmą aidai Prancūzijoje girdimi ir iki šiol – net pačioje Prancūzijos Konstitucijoje, pirmajame jos straipsnyje, yra skelbiama, kad Prancūzija yra laicistinė (Konstitucijos angliškame vertime – sekuliari) valstybė. Iš švietimo bei valstybinių įstaigų, tarnautojų kabinetų ir net nuo jų aprangos kruopščiai šalinami bet kokie į religiją galintys nurodyti atributai: valstybės tarnautojas negali matomoje vietoje tarnybos metu pasikabinti kryželio, nes tai nederėtų su pasaulietiškumo įtvirtinimu valstybinėje įstaigoje.
Beje, joks atsitiktinumas, jog būtent Prancūzijoje buvo inicijuotas burkų draudimas, po kurio natūraliai seka ir bendrai bet kokių religinių simbolių viešo nešiojimo draudimas. Tik pagalvokite, iš pažiūros laisvoje ir demokratiškoje valstybėje valdžios institucijos imasi nurodinėti gyventojams, ką ir kaip jie turi dėvėti ar nešioti (ir čia kalbama ne apie nudistus). Šitokia santvarka piliečius verčia būti savotiškais šizofrenikais, nes viešojoje erdvėje reikalaujama elgtis vadovaujantis tariamai neutraliais principais, o paties piliečio sąžinės laisvei vietos paliekama tik privačioje erdvėje. Problema ne ta, kad valstybė nėra tvarkoma religiniais principais, tačiau tai, kad viešoji erdvė yra užpildoma neva neutralia ideologija, kitokias ir jos neatitinkančias pažiūras išstumiant ir marginalizuojant.
Aiškiausiai tai atsiskleidžia švietime – daugelyje šiuolaikinių pasaulietiškų valstybių vaikai yra ugdomi pagal tą pasaulėžiūrą, už kurią apsisprendžia valstybė, dažnai menkai tepaisant tėvų pažiūrų ar pageidavimų. Žinoma, galima teigti, jog kaip alternatyva visuomet yra privačios mokyklos, be to, valstybinėse mokyklose yra ugdomi būsimi piliečiai, todėl ir jų pasaulėžiūrinės nuostatos turi būti prižiūrimos bei formuojamos valstybės institucijų. Tačiau tikrovėje privačios mokyklos yra prieinamos tik nedaugeliui, o pagaliau kas geriau žino pagal kokią pasaulėžiūrą turėtų būti auklėjamas vaikas: jo tėvai arba globėjai ar koks švietimo ministerijos klerkas? Nors, tarkime, kryžiaus pakabinimas klasėje ar auditorijoje yra angažavimasis tam tikrai religijai, tačiau ir jo pašalinimas yra angažavimasis, tik kitokiai pasaulėžiūrai – dažniausiai scientistinei, pozityvistinei, materialistinei, geriausiu atveju gnostinei ar ateistinei. Nereikia apsigauti – neutralumas arba neutrali ideologija nėra įmanomi.
Lietuvos atvejis ir vietoje išvadų
Žydų tautybės Kaune gimęs ir Prancūzijoje užaugęs, išsilavinęs bei išgarsėjęs filosofas Emanuelis Levinas išplėtojo Kito kitybės filosofiją, kuri ragina besąlygiškai atsiverti begaliniam Kitam, jo kitoniškumui. Leviną miniu, nes juo remtis ir į jį apeliuoti tapo savotišku gero tono ar net kilnaus idealizmo bei atvirumo ženklu, tačiau, deja, dažnai jo filosofija pasitelkiama vienų atžvilgiu ir pamirštama kitų. Europoje garsiai kalbama apie islamofobiją, tačiau yra politiškai nekorektiška kalbėti apie kristianofobiją. Naujosios kairės judėjimų moralinis spaudimas valdžios institucijoms yra laikomas normalia praktika, tačiau Bažnyčios kritiką dažnai suskumbama apklijuoti klerikalizmo ar net teokratijos troškimo etiketėmis. Ir čia kalbama ne tik apie Vakarų Europa, visa tai jau aktualu ir Lietuvoje.
Jeigu kas išdrįstų pasakyti, kad homoseksualams, čigonams arba musulmonams neva nėra vietos visuomenėje, iš jo mažų mažiausiai atimtų kompiuterį, galbūt iškeltų bylą už neapykantos kurstymą, o jeigu persona būtų bent kiek labiau žinoma, aktyvių intelektualų pastangomis būtų surengtas parodomasis tokio piliečio moralinis teismas viešojoje erdvėje. Bet visiškai jokio pasmerkimo nesusilaukia neapykantos kurstymas prieš Bažnyčią ar tikinčiuosius. Kam nors pakritikavus islamą ar pasišaipius iš pranašo Muchamedo kyla baisus skandalas dėl negerbiamų musulmonų jausmų bei islamofobijos, bet kuomet vaizduojamas į šlapimą panardintas Kristus, puolama piktintis baisiais dogmatiškais klerikalais, kuriems toks menas yra nepriimtinas ir įžeidžiantis – jie neva nori užgniaužti žodžio laisvę.
Vienų jausmai be proto vertingi, o kai kalba užeina apie kitų – panyrama į gilias „filosofines“ abejones šiais klausimais. Taikomi dvigubi standartai: vienu atveju suskumbama moralizuoti apie hate speech, netoleranciją, ksenofobiją, homofobiją, islamofobiją, kitu – neįvyksta visiškai nieko. Tuo pat metu sugebama piktintis kryžiumi ant katedros kaip represijų ir teokratijos simboliu, bet ant Žaliojo tilto įtaisytus raudonarmiečius ir kolūkiečius vadinti istoriškai svarbiu paveldu. Pats nesu religingas ir į bažnyčią nevaikštau, todėl manau, jog šiuo atveju gindamas tikinčiųjų interesą, nors toli gražu ne visuomet sutinku su jo konkrečiais turiniais, manau, kad galiu būti pakankamai nešališkas.
Bent Europoje jau praeityje laikai, kuomet gynimo ir užtarimo buvo reikalingi laisvamaniai ir ateistai, o pasak tokių mąstytojų kaip Jürgenas Habermasas, dabar reikia ieškoti būdų, kaip į viešąją erdvę vėl įtraukti religines bendruomenes ir religinį diskursą. Habermasas savo 2006 metų tekste „Religija viešojoje erdvėje“ pasisako ne tik už nuomonių racionalų grindimą viešojoje erdvėje bei galų gale racionalaus konsensuso radimą, bet dar už tai, kad net ir iš religinio konteksto ateinančios idėjos būtų racionalizuotos, išverstos į pasaulietišką diskursą (ko, beje, Lietuvoje dažnai pristinga ir katalikams, ir kitų konfesijų atstovams).
Šitaip jos galėtų lygiavertiškai dalyvauti viešojoje erdvėje ir ją praturtinti, be to, tai padėtų išvengti konflikto tarp tariamai neutralių politinio gyvenimo principų ir konkretaus piliečio religinių įsitikinimų, šitai pašalintų įtampą tarp piliečio asmeninio ir viešo gyvenimo. Habermasas netgi priduria, kad piliečiams turėtų būti leista save išreikšti ir religine kalba, jei jie nepajėgia išversti jos į sekuliariąją tam, kad jie galėtų dalyvauti visuomeniniuose debatuose ir jų pozicija būtų reikšminga priimant įstatymus. Toks religinių pozicijų įtraukimas turėtų apsaugoti nuo politinės bendrijos dezintegracijos ir susiskaldymo į tarpusavyje kovojančias grupes.
Kodėl tai svarbu? Galbūt dėl to, jog gyvenimas demokratinėje valstybėje turėtų sukurti sąlygas būti išgirstiems skirtingų pažiūrų ir religijų atstovams. Kaip savo neužbaigtame veikale „Žmogaus problema technikos amžiuje“ rašė lietuvių filosofas Juozas Girnius: „demokratija yra visų pirma ne teisinės technikos, o moralinės valios dalykas, t.y. ne institucijų, o žmogaus problema.“ Nepakanka vien demokratinio ar parlamentinio valdymo, kad santvarka galėtų būti vadinama demokratija, tačiau reikia dar paskirus asmenis ir mažumas apsaugoti nuo daugumos tironijos, sukurti sąlygas jiems save realizuoti. Demokratiškas nusistatymas yra pasiryžimas leisti kitiems turėti savas pažiūras ir jas skelbti.
Tenka pripažinti, jog gyvename visuomenėje nutolusioje nuo Habermaso viešosios erdvės idealo. Kuomet Kito priėmimas jį deklaruojantiems taps tikru moraliniu imperatyvu, skirtingų pažiūrų atstovai rašys straipsnius ne savo šalininkams pamaloninti, o savo oponentams, idant jie apsvarstytų tai, kas rašoma, kritika nebebus priimama kaip asmeninis įžeidimas, tuomet galbūt bus galima išvysti tikrą ir atvirtą diskusiją visuomenei svarbiais klausimais, kurioje atsiras vietos tiek tikintiesiems, tiek ateistams ir agnostikams.
Vis dėlto tam tikra prasme Lietuvoje padėtis nėra tokia jau bloga. Yra tiek pasaulietiškų, tiek katalikiškų mokyklų, sudarytos nors ir neidealios, tačiau neblogos sąlygos mokytis privačiose mokyklose. Valstybė nekovoja prieš skirtingų konfesijų atstovus ar jų bažnyčias taip kaip Prancūzijoje, nesiekia jų išstumti iš viešosios erdvės. Atrodo, kad padėtis Lietuvoje yra (bent kol kas) panašesnė į JAV. Žinoma, yra žmonių, kurie norėtų matyti visiškai kitokią Lietuvą, kurioje religijai tebūtų palikta siaura kertelė gyventojų protuose ir širdyse. Kol kas gyvename kitokioje valstybėje. Ir gerai.
Autorius yra III kurso filosofijos specialybės studentas Vilniaus universitete.
