U. Sinclairio istorinis romanas pasakoja apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV. Romane aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai.
Spalio 2-ąją knygynuose pasirodys lietuviškas „Džiunglių“ leidimas. Jau greitai DELFI skaitytojai galės nemokamai atsisiųsti sutrumpintą „Džiunglių“ versiją.
Knygos įvade V. Adamkus pasakoja apie savo emigracinę patirtį „svajonių šalyje“, požiūrį į emigraciją bei garsųjį romaną.
Už valandą naktinio darbo - 75 centai
„Į Amerikos krantą išlipau turėdamas viso labo 5 dolerius kišenėje“, – yra sakęs V. Adamkus. „Džiunglių“ įvade prezidentas pripažįsta, kad asmeniškai jam skerdyklų „skaistyklos“ pavyko išvengti. Tačiau jis iki šiol prisimena pirmuosius žingsnius Čikagos V. Bridgeporto rajone.
Pasak V. Adamkaus, vieni lietuviai eidavo dirbti į skerdyklas, kiti dažniausiai rinkosi darbą metalo apdirbimo įmonėse. Pats pirmasis V. Adamkaus darbas gyvenime buvo „Ford“ automobilių gamykloje.
Atvykęs į Ameriką, būsimas prezidentas apsigyveno savo mokyklos draugo tėvo, prezidento Kazio Griniaus šeimoje. Padedant K. Griniui buvo sutvarkyti reikiami dokumentai ir prasidėjo darbo paieškos.
V. Adamkus atsidūrė automobilių „Ford“ sėdynes gaminusiame fabrike. Čia jau dirbo bene kelios dešimtys lietuvių. Darbas vyko dviem pamainomis. V. Adamkus dirbo naktinėje pamainoje, už darbo valandą jis gaudavo 75 centus.
„Man davė elektrinį grąžtą, kuriuo turėjau išgręžti skyles mašinos rėmuose. Grąžto nesugebėjau nulaikyti, todėl beveik iš karto jį sulaužiau. Po pirmosios nakties mano rankos buvo nusėtos pūslėmis. Praėjus antrai nakčiai vietoj šių pūslių susidarė žaizdos, iš kurių sunkėsi kraujas. Žiūrėdamas į savo kruvinas rankas tada pasakiau: „Tai štai kokia yra mano išsvajota Amerika! Jeigu ne Atlanto vandenynas – pėsčias eičiau į karo sugriautą Vokietiją!“, – pasakoja V. Adamkus.
Iš Lietuvos pasitraukus į Vokietiją, V. Adamkui teko kęsti įvairius nepriteklius: trūko maisto, teko gyventi pabėgėlių stovykloje. Visgi svajonių Amerikos veidas jį išgąsdino. Tačiau po kurio laiko V. Adamkus išmoko taisyklingai laikyti grąžtą ir gręžti skyles, o pūslės ant rankų sugijo. „Tačiau praėjus mėnesiui sau prisiekiau: „Trūks – plyš, bet iš šio fabriko išeisiu!“, – prisimena prezidentas.
R. Reaganas vadino Mister Lithuania
Po kurio laiko jis susirado dieninį darbą, pradėjo lankyti naktį vykusius anglų kalbos kursus. Vėliau V. Adamkus įstojo ir po šešerių metų baigė Ilinojaus technologijos institutą. Magistro studijoms jis pasirinko vandentiekio inžinerijos kursą ir taip „užsikabino“ už aplinkos apsaugos ir ekologijos sferų.
Studijų baigtis sutapo su tuo metu prasidėjusiu ekologiniu sąjūdžiu ir tos srities specialistų stygiumi. Kažkokiu būdu apie V. Adamkų sužinojo legendinio JAV politiko, senatoriaus Everetto Dirkseno biuras ir pakvietė į susitikimą su juo.
Pokalbio metu išsiaiškinęs, kokia V. Adamkaus patirtis, kas jį domina ir kokie gyvenimo planai, senatorius pasiūlė prisidėti prie tuo metu kuriamos Aplinkos apsaugos agentūros. V. Adamkų šis pasiūlymas išgąsdino: jis buvo tik pirmus metus vedęs ir norėjo susitvarkyti gyvenimą.
„Senatorius supyko ir pareiškė: „Visi noriai kritikuoja blogai dirbančius politikus arba valstybės institucijas, tačiau kai tik tokiems bright youngs (angl. gabiems vaikinams) pasiūloma imtis realaus darbo, jie pradeda išsisukinėti.“ Supratęs, kad įkliuvau, paprašiau senatoriaus leidimo pagalvoti ir pasitarti su žmona. Alma į mano pasakojimą sureagavo taip: „Juk negali E. Dirksenui pasakyti „ne“!“ Ir ji, savaime aišku, buvo teisi“, – pasakoja V. Adamkus.
Tuomet V. Adamkus galvojo, kad E. Dirkseno siūlomame darbe padirbės keletą metų. Tačiau jo tarnyba Aplinkos apsaugos agentūroje tęsėsi ištisus 27 metus. Per tą laiką pasikeitė šeši JAV prezidentai.
„Paprastai darbą pradėjus naujam prezidentui, prieš sausio 20 d., pasigirsdavo skambutis iš Baltųjų rūmų: „Adamkau, nepriimsime iš Jūsų atsistatydinimo pareiškimo! Jūs turite tęsti savo darbą. Ačiū ir iki!“ Toks skambutis reikšdavo, kad priklausau tai federalinėje valdžioje dirbančių žmonių kategorijai, kurie turėjo, atėjus naujam prezidentui, teikti atsistatydinimo raštus ir taip atlaisvinti vietą naujos Baltųjų rūmų komandos parinktiems žmonėms. Man pačiam mieliausia buvo dirbti su Ronaldu Reaganu, kuris, beje, manęs nevadino niekaip kitaip, kaip tik Mister Lithuania!“, – prisimena prezidentas.
Beraščiai sugebėjo išlaikyti savo identitetą, papročius, kalbą
V. Adamkus „Džiungles“ skaitė prieš daug metų ir susidarė tam tikrą nuomonę. Bėgant laikui ir pačiam einant per Amerikos „malūną“, jo požiūris į romaną kito. Paties V. Adamkaus patirtis svajonių Amerikoje leido perprasti „Džiunglių“ autoriaus požiūrį į lietuvių emigraciją.
Pasak V. Adamkaus, U. Sinclairio knyga svarbi tuo, kad joje puikiai atspindimos ne tik to meto žmonių gyvenimo sąlygos, kurias iš dalies galime pavadinti sociologinėmis, bet ir leidžia perprasti bendrą tos epochos dvasią.
V. Adamkus pripažįsta, kad U. Sinclairio „Džiungles“ prieš keturis ar penkis dešimtmečius skaitė žvelgdamas į šį kūrinį iš savotiškos romantinės perspektyvos. Juk jis išaugo ir subrendo visiškai kitoje aplinkoje nei romane „Džiunglės“ aprašyti žmonės: augo kartu su Lietuvos valstybe, kuri buvo už jį vyresnė tik 8 metais ir kūrėsi praktiškai ant plyno lauko.
„Skaitydami šią knygą mes turime galimybę patirti, kokiose primityviose sąlygose gyveno ano meto lietuvių bendruomenė JAV. Vartodamas žodžių junginį „primityvios sąlygos“ visų pirma turiu omenyje bendrą kultūrinį-intelektualinį lygį“, – dėsto V. Adamkus.
Kita vertus, sako jis, ne ką geresnėmis sąlygomis lietuvių visuomenė gyveno ir carinėje Rusijoje. „Todėl galima teigti, kad U. Sinclairio romane brutaliai atsispindėjo ne tik Čikagos mieste bandžiusių pritapti emigrantų, bet ir tuometinio lietuviško kaimo realijos. Tačiau pasakę tai privalome suvokti vieną dalyką – šie žmonės tiesiog neturėjo jokios alternatyvos susikurti kitokį gyvenimo būdą!“, – sako V. Adamkus.
V.Adamkui knyga yra lyg koks istorinis dokumentas, užfiksavęs itin sunkius menkai išsilavinusios lietuvių emigrantų bendruomenės gyvenimo epizodus Čikagoje. Tačiau V. Adamkus įsitikinęs: nepaisant to, kad Čikagoje ir kituose JAV miestuose gyvenę lietuviai neretai buvo menkai išsilavinę arba beraščiai, jie sugebėjo išlaikyti savo identitetą, papročius, kalbą, meilę sunkiam gyvenimui tėvynėje, kurią jie buvo priversti palikti.
Lietuvybė asocijavosi su skurdu
V. Adamkaus teigimu, akivaizdu, kad vieno kito inteligento asmeninėje bibliotekoje „Džiunglės“ tikrai buvo. „Tačiau esu įsitikinęs, kad tarp Amerikos lietuvių šis romanas tikrai nebuvo itin populiari knyga. Jau kalbėjome, kad daug „senovės lietuvių“ kartos žmonių buvo beraščiai arba mažaraščiai. Didžioji jų dalis neskaitė angliškai, todėl gyveno užsidarę savo mažuose pasaulėliuose“, – sako V. Adamkus.
Jis pastebi ir tai, kad lietuviai jautėsi nesmagiai dėl to, kaip juos savo knygoje atvaizdavo U. Sinclairis.
„Romane aprašomi tie dalykai, nuo kurių prakutę emigrantai bandė atsiriboti, didesnėmis ar mažesnėmis dalimis perimdami naujo, amerikietiško gyvenimo bruožus. Žinoma, tas perėmimas vyko sunkiai, nes skerdyklose uždirbta alga buvo menka, darbas alinantis, o aplinka, kurioje gyveno lietuvių darbininkai, – atšiauri“, – teigia V. Adamkus.
V. Adamkus pateikia pavyzdį, kaip to meto lietuviai leisdavo laisvą laiką. Daugelis jų po darbo skerdyklose užsukdavo į šalimais įsikūrusią aludę, kurioje bokalas tekainavo 5 centus. Ant baro būdavo padėta iš skerdyklų atsineštų ir išvirtų kiaulių ausų ir kojų. Taigi didžioji darbininkų dalis užsukdavo į barą, išgerdavo alaus, prisikimšdavo skrandį ne paties geriausio maisto ir eidavo namo miegoti.
„Net ir man atvykus į Ameriką vis dar būdavo pasakojama apie kai kurias lietuvių emigrantų šeimas, kuriose buvo miegama pamainomis: vieni žmonės keldavosi ir eidavo dirbti į skerdyklas, o iš naktinės pamainos sugrįžę darbininkai guldavosi į dar šiltą lovą ir bandydavo atgauti jėgas prieš dar vieną pamainą skerdyklose“, – knygos įvade prisimena prezidentas.
V. Adamkus akcentuoja, kad šie žmonės, sukdamiesi darbo ir skurdo rate, sugebėjo išlaikyti lietuvybę ir dėjo daug pastangų, kad jų vaikai gautų išsimokslinimą ir užliptų ant aukštesnio socialinio laiptelio.
„Kita vertus, čia galima įžvelgti ir dar vieną dalyką. Šių žmonių vaikai, matydami vargstančius tėvus, dažnu atveju norėjo ne tik palypėti vienu arba keliais socialiniais laipteliais aukščiau, bet ir stengėsi atsiriboti nuo lietuvybės, kuri jiems asocijavosi su skurdu“, – „Džiunglių“ įvade pastebi V. Adamkus.
