Šio paradokso buvo sunku nepastebėti, nes pasikartojančios krizės, neišspręstos socialinės problemos vertė pasirinkti naują, geriau atitinkantį žmonių poreikius tikslą. Todėl tuometis Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę nepakanka, o dera pamąstyti apie piliečių laimę, Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso prakalbo apie naujus gerovės rodiklius, kurie ją atspindėtų. Galima ir toliau vardinti modernių šalių politikus, svarstančius apie perėjimą nuo tradicinės ekonomikos, kurios tikslas – daugiau gaminti ir vartoti, prie laimės ekonomikos, kurios tikslas – aukštesnis visuomenės laimės lygis.
Galiausiai nebūtina minėti juos. Antai gerai žinoma, kad Kinijos ekonomika, palyginti su Vakarų šalimis, auga daug sparčiau. Bet ar vakarietis norėtų gyventi taip kaip kinas?
Biurokratijos gajumo priežastis
Perėjimas iš tradicinės ekonomikos laimės ekonomikos link – tai ir perėjimas prie kitokio valdymo. O tokio perėjimo būtinybė vis akivaizdesnė. Visose moderniose šalyse sumenko dalyvaujančių rinkimuose skaičius bei pasitikėjimas valstybės institucijomis. Antai sociologas D. Book’as nurodo, kad mažiau nei trečdalis JAV piliečių tiki, kad vyriausybė veikia teisingai, ir tik 8 proc. manė, kad daugelis JAV politikų yra garbingi žmonės.
Lietuva irgi ne išimtis. Jos piliečiai nepatenkinti valstybės ir politinėmis institucijomis. Seimu, Vyriausybe, politinėmis partijomis pasitiki mažiau nei vienas iš dešimties.
Taigi požiūris, kad savo veiksmais valdžia kuria daugiau blogio nei gėrio, tikrai paplitęs. Atsiliepdami į jį visi, praeito ar net XIX a. ideologijoms atstovaujantys, politikai teigia, kad jie sieks geresnio valdymo.
O menkiau išprususi visuomenės dalis dairosi naujų „gelbėtojų“ ir linkusi tikėti pažadais, kad dėl geresnio valdymo minimali alga paaugs dvigubai ar trigubai, nežinia iš kur atsiradę ypatingo dorumo ir įžvalgumo teisėjai atkurs teisingumą, o dar profesionalesni valdininkai pasirūpins tais, kurie neberanda vietos tradicinėje ekonomikoje.
Kadangi reikia siūlyti ir nors ką konkretesnio, paprastai žadama sumažinti valdininkų skaičių bei lenktyniaujama dėl jų mažinimo dydžio. Berods didžiausias pažadas – išsiųsti į darbo biržą ketvirtadalį valstybės tarnautojų.
Nors tokie pažadai nemąstančiam rinkėjui gal skamba įspūdingai, bet jie nieko verti. Dabartinė Lietuvos vyriausybė irgi žadėjo valdymo reformą, apskričių naikinimą, valdininkų sumažinimą. Ir netgi perstumdė jų kėdes, bet valdininkų tik paaugo.
Nederėtų manyti, kad Lietuvos valdymas išskirtinis. Panaši padėtis visose moderniose valstybėse, kuriose įprasta skųstis valdininkijos gausa ir galia. Čia vėl tiktų priminti straipsnio pradžioje išsakytą mintį – valdymas daugiau ar mažiau atitinka ekonominius valstybės tikslus. Kai šis tikslas – bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, gausesnė biurokratija jam irgi pasitarnauja, o todėl ji ir nenyksta. Lygiai taip pat kaip nenykstantys automobilių kamščiai irgi didina BVP (daugiau perkama degalų, daugiau pajamų įplaukia į valstybės biudžetą).
Tikslas – dalyvavimas valdyme
Žmogus manantis, kad ne jis pats, o kažkokios kitos nesuvokiamos jėgos, pavyzdžiui, valdininkai, tvarko jo likimą nesijaučia laimingas. Tai patvirtina su laimės politika siejami tyrimai, kurie patikimai įrodė, kad pagal laimės indeksą pirmaujančios šalys turi veikiančias demokratines institucijas, skatina piliečių dalyvavimą priimant valstybei svarbius sprendimus. Šie tyrimai taip pat patvirtino tiesioginės demokratijos sąsajas su piliečių laime, patvirtino ir valdžios perdavimo iš centrinių institucijų vietos savivaldai teigiamą poveikį visuomenės laimės lygiui.
Žmogus jaučiantis, kad jis nereikalingas visuomenei, kad jo gebėjimai ir laikas yra nepaklausūs, irgi nesijaus gerai.
Tradicinė politika tarp šių problemų nemato jokio ryšio. Laimės politika siūlo spręsti abi šias problemas – valdymo ir “nereikalingų” žmonių – drauge, siekti didesnio pasitenkinimo ir valdymu, ir gyvenimu. Tam rekomenduojama diegti vadinamąją koprodukciją – bendrą piliečių ir viešųjų tarnybų, valdžios institucijų veiklą. Jos daigelius aptiktume ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su specialistais dirba psichologinės pagalbos telefonų tarnybose ar į kokioje valdiškoje komisijoje leidžiama pašnekėti nevyriausybinių organizacijų atstovui. Nors akivaizdu, kad platesnio piliečių ir specialistų bendro darbo nėra, o kas dar blogiau – jo ir nesiekiama.
Visada yra bendruomeninių ar valstybinių darbų, tačiau ne visada yra pinigų už juos sumokėti profesionalams, užtat visada yra ir žmonių, kurie įstengtų bent dalį jų drauge su profesionalais padaryti.
Tradicinėje ekonomikoje žmonės vertinami pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat prilyginami rinkos prekei ir laikomi “nepaklausiais”, jei yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan. Šiuo požiūriu jie ypač griežtai vertinami biurokratinėje sistemoje, kuri taip gina savo privilegijas ir išskirtinumą. Nors akivaizdu, kad ir valdyme yra daug veiklos, kurią gali atlikti neprofesionalai.
Neprofesionalams už darbą bendruomenei ar valstybei irgi turi būti atlyginta. Paprasčiausias būdas tai padaryti – dalį lėšų, skiriamų valdymui, perduoti drauge su valdininkais dirbantiems visuomeninių organizacijų atstovams ar net bedarbiams, kuriems šiuo metu neretai pasiūloma pjauti žolę, šluoti gatves ir pan., o tuo pačiu tarsi pasakoma, kad daugiau jie nieko nesugebės ir visuomenei nieko kito iš jų nesitiki.
Sudėtingesnis, bet perspektyvesnis būdas išplėsti dalyvaujančių valdyme skaičių – atlyginti ne pinigais, o paslaugomis. Anot sociologo E. Cahn’o , toks atlygis keičia bendruomenei reikšmingos veiklos statusą ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, suteikia žmonėms, kurie buvo laikomi “nenaudingais” socialinę vertę. Tereikia struktūros , kuri leistų tai daryti ir atlygintų už tai. Todėl šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti “laiko pinigai”, t. y. laiko, kurį pilietis skiria bendruomenei, apskaita ir galimybė keisti vieno žmogaus laiką į kito.
Beje, pirmasis “laiko bankas” buvo įkurtas Didžiojoje Britanijoje dar prieš ketvirtį amžiaus ir nuo tada jie sparčiai plinta.
Artėjantys rinkimai gera proga diskusijai apie visuomenės tikslus ir būdus jų siekti. Deja, vietoj diskusijų vėl galima pasiklausyti tuščių barnių ir neįvykdomų pažadų. Vienas jų – mažinti valdininkų skaičių. Šis pažadas niekada nebuvo įgyvendintas ir nebus įgyvendintas, nes, kaip jau rašyta, gausi biurokratija yra neatsiejama nuo tradicinės ekonomikos. Į laimingesnę visuomenę orientuota politiką siūlo tarsi paradoksą – valdininkų sumažėtų, jei valdyme darbuotųsi daugiau žmonių. Valdymo kokybė, o kas dar svarbiau – pasitenkinimas valdymu išaugtų, jei profesionalus kiek įmanoma dažniau keistų mėgėjai, t. y. jei piliečiai įvairiausiai būdais būtų įtraukiami į valdymą ir patys spręsdami savo likimą pasijustų esą reikalingi ir svarbūs.
