Tokiu pamokslu nutariau pradėti, prisiminęs neseną praeitį: išėję po darbo iš sovietinės gamyklos vyrai – trys lietuviai ir vienas rusas – pasuka prie kiosko alučio, o besiurbčiodami visi kalba rusiškai, nors anasis puikiai supranta ir moka lietuviškai...
Tai kokio septinto – aštunto dešimtmečio „lietuviškas vaizdelis“. Apverktinas. Ir jeigu ne 1990-ųjų tautinis iššūkis sovietinei sistemai, vargu ar tie trys lietuviai nebūtų visiškai asimiliavęsi į kitataučius tiek kalbos, tiek kultūros, tiek paskui ir tautybės požiūriu.
Kitas klausimas, ar bėgdami nuo meškos neužšokome ant vilko. Anglų kalba, ypač tarp jaunimo, beveik užėmė okupacinės kalbos vietą. Vilniaus miesto kalbos tvarkytoja Albina Šiupinienė, nesugebėdama įveikti sostinės įstaigų angliakalbių pavadinimų, bėdojo, jog „kadaise rusenome, dabar anglėjame“...
Štai kodėl kiekviena tauta stengiasi išsaugoti savo tapatumą, apginti kalbą kaip tautos vertybę ir jos pagrindinę išlikimo sąlygą. Neišskiriant ir rusų tautos.
Rusija savo kalba vėl susirūpino, artėjant ypatingoms datoms, pirmiausiai Rusijos dienai, pažymimai birželio 12-ąją. Lygiai prieš 20 metų buvo paskelbta Deklaracija dėl Rusijos Federacijos valstybinio suvereniteto. Įdomu, kad prieš metus, 1991-aisiais, Borisas Jelcinas buvo išrinktas pirmuoju šios posovietinės valstybės vadovu. Nuo 2002 m. ta diena dar vadinama Rusų kalbos diena. Ji skirta 1799 06 06 gimusio garsiausio rusų literatūros klasiko Aleksandro Puškino metinėms pažymėti. Šią dieną minios rusų kalbos gerbėjų renkasi prie A.Puškino paminklo Maskvoje, kuris buvo atidengtas 1880 m. ir dabar tapo dar ir maskviečių protestų bei mitingų vieta.
Rusijos Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas paskelbė, kad pasaulyje šiuo metu savo gimtąja rusų kalbą laiko beveik 160 mln. žmonių. Tai beveik 20 mln. daugiau negu yra gyventojų pačioje Rusijoje. Gi kasdienine bendravimo kalba ji yra 278 mln. žmonių.
Iki šiol konstitucijų įteisintą valstybinės kalbos statusą ji turi, žinoma, Rusijoje, Baltarusijoje (kartu su baltarusių k.), nepripažintoje Padnestrės Moldovos respublikoje (kartu su moldavų ir ukrainiečių), iš dalies P.Osetijoje (greta osetinų), oficialia antrąja kalba ji laikoma Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Abchazijoje, dalyje Moldovos, net kai kuriose Rumunijos komunose, Špicbergene esančioje Rusijos ekonominės zonos teritorijoje, iš dalies Kryme, Ukrainoje (iki 2012 06 05, kai rusų k. paliktas regioninis statusas; apie tai vėliau), taip pat Niujorke – kaip dokumentų kalba, būtina ten gyvenančiam milijonui rusų).
Valstybės Dūmos deputatas, fondo „Russkij Mir“ valdybos vykdomasis direktorius Viačeslavas Nikonovas patikslino, kad rusų kalba namuose kalba dauguma Baltarusijos ir Kazachstano gyventojų, o kai kuriose NVS šalyse (beje, joms ekspertas priskiria ir Lietuvą) rusų k. bendravimui pasitelkia 1-4 proc. Azerbaidžano, Gruzijos, Armėnijos gyventojų. Šiaip ar taip, sakė jis „RIA Novosti“ agentūrai, šiuo metu rusų k. mokomasi 100 pasaulio šalių, iš 79-ose yra akademinės programos aukštosiose mokyklose, o 57-ose įtrauktos į vidurinio mokymo programas.
Bet ši statistika netenkina Maskvos.
Po rusakalbius nuvylusio vasario 18 d. surengto referendumo Latvijoje, S.Naryškinas pareiškė, kad kartu su kuriamos Eurazijos sąjungos integracijos programa negalima užmiršti rusų kalbos visoje posovietinėje erdvėje. „Valstybinę kalbą būtina ypatingai apsaugoti, reikalinga rusų kalbos stiprinimo strategija“, - kalbėjo deputatas.
Neseniai susitikęs su visuomenės veikėjais Dūmos pirmininkas pareiškė, kad birželio 6-ąją, kai pažymima Rusų kalbos diena (šias eilutes autorius kaip tik ir rašo tos dienos rytą), Rusijos parlamentas ketina priimti pareiškimą „Dėl Rusų kalbos dienos šventimo“. „Manau, kad reikia sistemingiau dirbti, įtvirtinant rusų kalbą pasaulyje ir plečiant jos mokymo ribas. Juk tai padeda ne tik populiarinti rusų literatūrą, bet ir jos mokslą, kultūrą ir švietimą“, - pakartojo jis susitikime anksčiau sakytus žodžius.
Šiaip jau nevertėtų įžvelgti problemų, kai rūpinamasi gimtosios kalbos platinimu ir įtvirtinimu. Tačiau dažnai rusų kalba naudojama kaip kultūrinės ir politinės ekspansijos įrankis, išstumiant gimtąją kalbą, darant nepataisomą žalą tautinės kultūros pagrindams. Ar ne taip atsitiko Ukrainoje, kur V.Janukovyčiaus daugumos Aukščiausioje Radoje pastangomis pirmuoju skaitymu priimtas sprendimas „Dėl kalbos politikos pagrindų“, pagal kurį rusų kalba 13-oje iš 27 šalies teritorinių administracinių vienetų, kur rusakalbiai sudaro daugiau kaip 10 procentų visų gyventojų, taps antrąja oficialia? Šis sprendimas sukėlė riaušes Kijeve.
Ta proga straipsnio „The Wall Street Journal“ autorius Jamesas Marsonas rašo: „Ukrainoje oponentai pastebi, kad įstatymo projektas tėra V.Janukovyčiaus bandymas atitraukti dėmesį nuo nesėkmingų dviejų jo valdymo metų ir mobilizuoti jį remiančius rusakalbių regionų rinkėjus artėjant parlamento rinkimams spalį“.
Netgi baltarusiai bruzda, gindami savo gimtąją kalbą, ko gero, labiausiai sužalotą broliškos kalbos invazijos. Kovo mėnesį, kaip pranešė laikraštis „Zviazda“, A.Lukašenka davė nurodymą švietimo ministrui Sergejui Maskevičiui, kad visas Baltarusijos ir istorijos dėstymas mokyklose vyktų baltarusių kalba, nors ekspertai tvirtina, kad Konstitucijoje ir 1995 m. vykusiu referendumu patvirtinta dviejų valstybinių kalbų lygybė.
Latviai vasario mėnesį ryžtingai pasipriešino mėginimams rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą. Judėjimui „Už lygias teises“ ir visuomeninei draugijai „Gimtoji kalba“ nepavyko prastumti Nilo Ušakovo idėjos, kuri, daugumos referendumo dalyvių nuomone, būtų smūgis Latvijos nepriklausomybės pagrindams.
Pernai gruodį portalas „Georgia online“ su rubrika „Rusų kalba prieš Baltijos šalis“ pateikė iškalbingą statistiką. 1989 m. rusai sudarė 34 proc. Latvijos gyventojų, 9,4 proc. – Lietuvos ir 30,3 proc. – Estijos, o prieš amžių, 1879 m. duomenimis, Estijos teritorijoje jų tebuvo 4 proc. Per beveik 100 metų rusų Baltijos šalyse padaugėjo nuo 2 iki 8 kartų. Iš jų nacionalinėmis kalbomis mokėjo kalbėti: Latvijoje – 22,2 proc., Lietuvoje – 37,5 proc., Estijoje – tik 14,9 proc.
Žinoma, rašo Gruzijos portalas, Rusijos komunistų tikslas buvo ne mokyti savo tautiečius vietinių papročių, kultūros ir kalbų, o diegti klasikinį kolonializmą, kitaip sakant, rusifikuoti šias valstybes. Atkūrus jų nepriklausomybę, dalis rusakalbių sėkmingai integravosi į Europos struktūras, kiti išvyko į Rusiją, o kiti sukūrė čia marginalines bendrijas, kuriomis pasinaudojo Maskvos ura-patriotai, priešpastatydami jas pagrindiniams šalių gyventojams. Jie tapo Penktąja kolona, kaišiojančia pagalius į europietiškų valstybių ratus. Kitaip sakant, rusų kalba šiuo atveju pasirinkta politinio spaudimo, imperinės ekspansijos į kaimynines valstybes instrumentu.
Į Lietuvą veda siauresnis negu į kitas Baltijos šalis šios ekspansijos takelis. Rusija visada Lietuvą rodo pavyzdžiu, kaip tolerantiškai reikia sugyventi su tautinėmis mažumomis, gerbti jų kultūrą, integruoti kalbas. Tiesa, grėsmės pagrindinės gyventojų dalies kultūrai ir kalbai vektorius pastaraisiais metais pasislinko nuo rusų prie lenkų, tačiau ne kalbiniu požiūriu.
Neseniai atliktos apklausos duomenimis, per pastaruosius 5 metus pagerėjo Lietuvos gyventojų nuomonė apie rusus ir gruzinus (45 proc.), ukrainiečius (44 proc.), baltarusius (43,5 proc.). Be to ukrainiečiai, rusai ir baltarusiai pasirodė esą tinkamiausi kaimynai, o gyventi su jais kaimynystėje nenorėtų tik 4-8 proc. Šiame tyrime neatsispindi nuomonė apie lenkus. Pernai 48 proc. Lietuvos apklaustųjų sakė, kad jų nuomonė apie lenkus pablogėjo, ir tik 26 proc. – kad pagerėjo. Šiemet šis nuomonių santykis neutralus, portalui DELFI teigė Etninių tyrimų instituto sociologė Vita Petrušauskaitė.
Daugiausiai šis nuosmukis susijęs su diskusija dėl naujojo Švietimo įstatymo, palietusio kai kuriuos kalbos dalykus. Tuo tarpu rusų kalba, kaip prieš trejus metus savo moksliniame darbe rašė politologas Nerijus Maliukevičius, taip stipriai nenukenčia. Lietuvoje rusiškai gali kalbėti beveik du trečdaliai (apie 60 proc.) gyventojų (Latvijoje – 44 proc., Estijoje – vos 42 proc., nors rusakalbių čia gyvena nepalyginamai daugiau). Bet ją vis labiau išstumia anglų kalba, teigia politologas.
2008 m. fondas „Russkij Mir“ Lietuvą įvertino kaip šalį, kur rusų kalba atsidūrė prasčiausioje padėtyje visoje posovietinėje erdvėje. Iš dalies tai priklauso nuo tarpvalstybinių santykių ir nuo to, kaip rusakalbių vaikų tėvai linkę savo vaikus integruoti į visuomenę ir darbo rinką.
Bet šiuose moksliniuose tyrimuose galima įžvelgti ir lietuviško įtarumo šešėlį. Kaip ir kiekviena tauta, lietuviai dar išsaugojo apsauginį savo kalbos instinktą, kurį per amžius slopino tai lenkai, tai rusai, tai vokiečiai ar dar kokie atėjūnai.
Lietuvių kalba buvo nustumta į vegetavimą ATR laikais, o po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. šiai senai indoeuropiečių kalbai atėjo dar sunkesnis metas. Jekaterina II iškart užsimojo išrauti ją su šaknimis. 1863 m. sukilimo metu Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Michailas Muravjovas, dar vadintas Koriku, ne tik sukilėlius, bet ir lietuvių kalbą, įsivaizdavo tik kartuvėse. Jis norėjo Lietuvą gražinti į LDK laikais vartotą kirilicą ir apskritai draudė lietuvišką raštą. Paradoksalu, kad ypatinga caro rūstybė krito ant lenkiškos katalikų bažnyčios ir lenkų kalbos mokymo, taip leidžiant atsirasti lietuviško rašto daigams. Tik revoliucinėms nuotaikoms visoje Rusijoje kylant, 1904 m. gegužės 7 d. caras panaikino spaudos draudimą.
Istorinė atmintis gaji. Sovietinė okupacijos dešimtmečiai parodė, kad Maskvai buvo nebetoli M.Muravjovo draudimų. Bet ar ši grėsmė praslinko šiandien? Tegul kiekvienas į šį klausimą atsako pirmiausiai sau – nesvarbu, kokia kalba kalbantis, kokius jausmus Lietuvai puoselėjantis. Bet akivaizdu, kad su nekaltu kitos kalbos populiarinimu vyksta ir kalbinė-politinė ekspansija, reiškianti kur kas daugiau negu kitos kultūros prievartinį brukimą mažesnei ir fiziškai silpnesnei tautai.
Ar šie nacionalinio saugumo aspektai buvo aptariami diskusijose dėl vėl įsiliepsnojusių Valstybinės kalbos įstatymo pataisų?
