Pažvelgęs tokiu rakursu į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programą, vertintojas gali būti priverstas padaryti ir labai netikėtą išvadą. Ši partija nėra iš tų, kurias politologai ir apžvalgininkai priskiria prie populistinių, bet būtent ji prieš rinkimus pasižadėjo tai, kas niekam kitam dėl suprantamų priežasčių net negalėjo ateiti į galvą - sukurti „kitokią valstybę“, kuri būtų „lyderė Europoje“ ir jai diktuotų madas.
Tam, kas tuo neįstengs patikėti, negaliu pasiūlyti nieko kito, kaip internete atsiversti TS-LKD 2008 metų rinkimų į Seimą programą.
"Populizmas - politinių ir ekonominių idėjų propagavimas liaudžiai patinkančiais šūkiais, taip siekiant visuomenės paramos kovoje dėl valdžios."
Tai teiginys ne iš minėtos programos, o iš populiaraus terminų žodyno.
Kai žadama negalvojant, kaip tie pažadai bus įvykdyti, labai nesunku patekti į keblią padėtį. Būtent valdant Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams Lietuva pagal kai kuriuos esminius rodiklius iš tikrųjų įsitvirtino tarp Europos Sąjungos lyderių. Tačiau tie rodikliai, deja, apibūdina ne išskirtinę šalies pažangą, o jos didžiausią atsilikimą ir pačią sudėtingiausią piliečių padėtį. Tarkime, pagal šių metų pradžioje paskelbtus ES statistikos agentūros "Eurostat" duomenis, Lietuvoje 2010 metais skurdas ar socialinė atskirtis grėsė net 33 procentams gyventojų. Prastesnė padėtis buvo tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Latvijoje.
Tačiau kas yra "Eurostat" skurdo rizikos rodiklis, dėl kurio mūsų valstybė nuolat atsiduria tokioje nepatogioje padėtyje? Tai - žmogaus išgalėjimas laiku susimokėti už paslaugas ir tenkinti pačius elementariausius gyvybinius bei dvasinius poreikius. Būti tarp atsilikėlių pagal šį kriterijų - gėda valstybei. Tai yra ne tik daugelio žmonių beviltiškos padėties išraiška, bet ir tokiai valstybei vadovaujančios vyriausybės neįgalumo patvirtinimas. Ko verti visi pažadai ir jau ketvirtus metus trunkanti veikla, jeigu net trečdalis piliečių pasmerkti žeminančiai egzistencijai ir jeigu šis skaičius vis didėja?
To neįmanoma pateisinti jokiomis kalbomis apie krizę ar išvedžiojimais, kad ir bet kuri kita vyriausybė esamomis sąlygomis ne ką daugiau nuveiktų. Krizė neapėjo ir kitų Europos valstybių, bet kažkodėl būtent Lietuvoje jos padariniai - vieni iš skaudžiausių. Todėl būtų teisingiau pasakyti, jog mums tiesiog nepasisekė, kad išorės iššūkiai sutapo su TS-LKD valdymu.
"Mes negalime taikstytis su tokia socialinį teisingumą šiurkščiai pažeidžiančia situacija, kai net abu dirbantys tėvai dėl mažo darbo užmokesčio negali išlaikyti šeimos pastogės bei išlavinti savo vaikų, - deklaruojama TS-LKD programoje. - Todėl mes užsibrėžėme tikslą - socialinį teisingumą."
Žadėtas socialinis teisingumas virto naktine mokesčių reforma ir drakoniška taupymo politika, užkrovusia krizės padarinius ant socialiai labiausiai pažeidžiamų piliečių pečių. Atsakydami į tai, piliečiai užvilko TS-LKD valdomai Lietuvai Europos Sąjungos emigracijos lyderės marškinėlius. Taip negailestinga tikrovė dar sykį pasityčiojo iš saiko jausmą praradusių konservatorių pažadų paversti mūsų valstybę "veržlia naujųjų Europos madų lydere".
Neduok, Dieve, būti tokių madų diktuotoja.
TS-LKD programa primena vieną pamokančią tiesą. Turint pinigų, galima nusisamdyti pačius gabiausius rašytojus, net pasitelkti habilituotus daktarus ar akademikus, tačiau jeigu visa tai, ką jie sugebės surašyti, nebus išgyventa pačių politikų ir natūraliai neišplauks iš jų vertybinių nuostatų, ta surašyta programa turės labai mažai bendro su realia konkrečios partijos politine praktika.
Atrodytų, toks elementarus dalykas - socialinis teisingumas, kas netingi, tas jį įsirašo į savo programą. Tačiau koks svarbus reiškinys yra už šitų žodžių!
Tūkstantmečius siekianti žmonijos kovos už savo teises istorija, aplaistyta daugelio kartų krauju. Net pasikeitus laikams ir susiformavus įgūdžiui socialinius konfliktus spręsti civilizuotai, vidinė kovos įtampa nė kiek neatlėgo. Kaip manote, kodėl Lietuvoje šitiek metų vis kalbama apie progresinius mokesčius, tačiau toliau kalbų reikalas taip ir nepajuda? Žinoma, todėl, kad, įvedus šiuos mokesčius, tas, kas uždirba daugiau, privalės ir daugiau atiduoti bendram labui. Jūs norite dalintis su kitais tuo, ką uždirbate?.. Štai ir atsakymas.
Apsisprendimas reikalauja atitinkamų vertybinių nuostatų. Apsisprendimas reikalauja supratimo, kad net ir pasiturintis žmogus negali jaustis ramus ir laimingas, jeigu šalia jo kitas skursta. Jau vien dėl to, kad tai nekrikščioniška ir nehumaniška. Progresiniai mokesčiai Lietuvoje pagaliau turi virsti tikrove.
Be viso kito tai bus ir visuomenės dvasinis aktas: tą, kam Dievas davė mažiau, reikia atjausti, tas, kas daugiau sugeba ir daugiau turi, privalo dalintis. Po dviejų dešimtmečių laukinio kapitalizmo tai bus reikšmingas žingsnis į priekį - į visai kitomis vertybėmis grindžiamą sugyvenimą.
Jau vien dėl to būtina tai padaryti.
Pagaliau, gal atsiras ką pridėti prie atlyginimo ir mūsų kultūrininkams. Turbūt sutiksite, kad kaimo bibliotekininkės žodžiai, jog ji gauna "į rankas" 930 litų, skamba kaip nesusipratimas. O ypač tuomet, kai prisimeni, kad šitos kaimo bibliotekininkės šiandien tapo dar ir elektroninio raštingumo nešėjomis.
Tai yra dar vienas pretekstas tam ryžtis.
