Kuras laisvėjimo traukiniui
- Kaip Jus apėmė toks pikantiškas entuziazmas - steigti Lietuvoje erotikos muziejų?
- Seniai mąsčiau, kad erotikos muziejaus Lietuvoje reikia. Vienas argumentų, o gal tiksliau kompleksų, - tai, kad erotikos motyvai pas mus keistai idealizuojami, ypač kine. Iš to idealizavimo mes linkę juos iš viso eliminuoti. Sovietiniais metais tokios scenos buvo kerpamos kiaurai, ir tai, ko gero, nieko nuostabaus, nes skaitau knygas apie tai, jog erotiniai motyvai cenzūruojami buvo net Amerikoje. Dėl tokių scenų buvo stabdomi, karpomi ir labai garsūs filmai.
- Bet tai jau istorija, ar ne?
- Taip, tai praeitis, laisvėjimo procesas prasidėjo ir tęsiasi. Jei turėtume erotikos muziejų, galėtume manyti, kad tasai laisvėjimo procesas vyksta ne tik išoriškai, bet ir viduje.
- Ar jau galite pasakyti, kaip atrodys lietuviškas erotikos muziejus?
- Jis atrodys, žinoma, kukliau, nei panašūs muziejai Paryžiuje, Kopenhagoje, Amsterdame ar Berlyne. Jis nebus nei trijų, nei penkių aukštų pastatas. Pradžiai pamėginsime įsteigti bent vieną kambarį.
- Kas jame bus eksponuojama?
- Jame turėtų būti tai, ką galima rasti ir knygynuose. Tai yra, Rytų ir Vakarų kultūros erotiniai motyvai arba tiesiog erotikos raiška kultūroje. Bet daugiausiai mums turėtų rūpėti erotika Lietuvos kultūroje - nuo etninės iki profesionaliosios. Pavyzdžiui, dailėje, fotografijoje.
Eksponatų pilna Lietuva
- Taigi eksponatai bus knyginiai?
- Tai, ką mačiau Paryžiaus erotikos muziejuje, mane, tiesą sakant nustebino. Eksponatai ten patys įvairiausi. Anksčiau įsivaizduodavau, kad tai turėtų būti panašu į “seksšopą”, bet pasirodė - nieko panašaus. Jau tie laikai praėjo, kai erotikos muziejai būdavo pilni “seksšopinių” eksponatų. Dabar juose daugybė meno kūrinių, reprodukcijų.
Nors yra ir kičo, popsinės kultūros apraiškų. Beje, tokių eksponatų galima rasti ir mūsų turguose ar pas prekiautojus suvenyrais ir dailės dirbiniais. Tik paklauskite, ir būtinai rasite.
- Po prekystaliu?
- Kur nors vis tiek turės (juokiasi). Iš pokalbių žinau ir tai, kad pavažinėjus, pasidairius Lietuvoje galima rasti ir erotinių sodybų, ir neformalių erotikos muziejų. Jau gaunu tokios informacijos.
- Apie erotikos sodybas?..
- Taip taip. Žmogus nutarė meilės scenas įamžinti skulptūrose, ir visai atvirai. Kas čia blogo? Bet kaimynai ėmė skųstis...
- Vadinasi, vidinis laisvėjimas Lietuvoje pažengęs dar ne taip toli?
- Na, ką darysi. Užtai turime padėti jam žengti. Išleistas specialus “Baltų lankų” numeris, kuriame išspausdintas garsaus mūsų mokslininko, religijos atstovo Jurgio Pabrėžos pamokslų rinkinys apie nuodėmę, apie “nuodėmės nečystatą”. Šie tekstai atspindi XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios sampratą, kaip to meto kunigai ir tikintys žmonės suprato nuodėmę.
Naktį, pavyzdžiui, dėl tariamų blusų nebuvo galima nusivilkti drabužių. Bent jau apatiniai privalėdavo būti. Dienos metu negalima buvo net pagalvoti apie vyro prisilietimą prie moters, nes tai esą galėjo sukelti nuodėmingų kėslų. Ir taip toliau. Kalbant apie vidinį ir išorinį laisvėjimą, nuo tų laikų mes jau pažengę gana toli.
Teorinė ir praktinė gynyba
- Ar sutinkate su nuomone, kad lietuviai savo esme yra drovūs, netgi - puritoniški?
- Kažin. Yra daug liaudies dainų, patarlių, priežodžių, kuriuose - atvira, net nemaskuojama erotika. Ypač daug tokių šaltinių išlikę žemaičių kalba. Taigi kalbant apie šaknis, ištakas, lietuviškos erotikos raiškos pavyzdžių liaudies kūryboje, kultūroje galima aptikti jau seniai. Mes anaiptol ne puritonai.
Sigitas Geda yra išleidęs du lietuviškos erotinės poezijos tomus. Yra sudarytas originalus lietuviškos erotikos žodynas. Taigi turime nemažai medžiagos, teoriškai ir praktiškai erotikos muziejaus steigimui esame pasirengę. Tereikia tai padaryti.
- O nebijote oponentų išpuolių?
- Puolimų, žinoma, bus. Jau yra. Kažkas, nugirdęs, paskambina ir išsako mintis. Toli gražu ne visuomet pritariančias. Bet gintis irgi galima. Įvairiai - ir teoriškai, ir praktiškai. Kaip kad esame apgynę fotografiją - ir nuo teorinių, ir nuo realių davatkų. Prisiminkime, kaip kitados žiūrėjo į Dichavičiaus aktus? Arba į Macijausko? Baisėjosi net kolegos - kaip taip galima?
O dabar, kai Macijauskas išleido savo rinktinę, visi gūžčioja pečiais - nieko čia tokio... Kaip keičiasi laikai ir požiūriai! Taigi nėra ko bijoti ir mums dėl erotikos muziejaus. Kas iš pradžių atrodo perdėm drąsi, akiplėšiška idėja, ilgainiui tampa “nieko čia tokio”. Turime ugdyti toleranciją ir mokytis gerbti kitus. Tikimės, kad ir mus gerbs už mūsų pažiūras, mūsų skonį ir norą įgyvendinti savo sumanymą.
Erotikos sostinė - Kaunas?
- Ar jau esate nusižiūrėjęs patalpas?
- Muziejaus pradžia turėtų būti vienas renginys, kurio kuratoriumi ketinu būti. Tai trumpo metražo erotinių filmų konkursas. Kol kas sąlyginis jo pavadinimas - “Geismai ir grožis” pagal garsųjį švedų filmą “Geismai ir grožis įstabus”. Manau, kad iki vasaros šis konkursas bus suorganizuotas - ir su pinigais, ir su premijomis.
Konkurso filmai, manau, bus kur kas aukštesnio lygio nei lietuviški televiziniai bandymai kurti erotinius serialus. Jei pavyktų toks festivalis, rudenį, pasikvietus svečių, galbūt pavyktų atidaryti ir erotikos muziejų.
- Minėjote, kad iš pradžių pakaks vieno kambario.
- Taip, pradžiai užtektų ir kambario. Aš jį įsivaizduoju kaip patalpą, kurioje būtų eksponatai iš fotografijos archyvų - tai tos akto fotografijos, kurios buvo cenzūruojamos ir niekam nerodomos. Aš tikrai pažadu būti šios ekspozicijos kuratoriumi. Erotinio akto istorijoje yra medžiagos, kurios visuomenė tikrai dar nežino, ir man asmeniškai būtų smagu ją paviešinti.
Pavyzdžiui, Kaune A.Smetonos laikais gyveno dailininkė Domicelė Tarabildienė. Visai neseniai šeima ištraukė jos palikimą - atvirus, net provokuojančius aktus, kuriuos ji kūrė gyvendama Paryžiuje. Iš viso apie tūkstantis nuotraukų. Labai įdomi ekspozicija. Manau, kad pas daugelį menininkų rasime tokio susižavėjimo objektų.
- Ar prognozuojate, kaip erotikos muziejų sutiks Lietuvos muziejų asociacija?
- Sunku pasakyti... Bet dabar, demokratijos laikais, gali egzistuoti ir neasocijuotas muziejus. Su mūsų muziejumi kai kas turės tiesiog susitaikyti, ir tiek. Taip, kaip tarybiniais laikais teko susitaikyti su Velnių muziejumi Kaune. Juk tai buvo vienintelis tokio tipo muziejus, ko gero, visoje Europoje. Iš esmės tai labai erotiškas muziejus...(Juokiasi). Todėl Kauną ir kauniečius reikėtų laikyti velniavos ir velniškų pagundų pradininkais.
