Pirmąją išryškėjusią takoskyrą galima įvardinti kaip JAV - Rusijos liniją.
Stipresnę paramą Rusijai tradiciškai rodo Prancūzija, Vokietija, Italija ir Jungtinė Karalystė. Metų pradžioje, savo vizito į Budapeštą metu, Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas (Žakas Širakas), matantis Rusiją kaip atsvarą JAV supergalybei, pareiškė, kad ES turi rodyti daugiau pagarbos Rusijai.
"Rusija labai stengiasi vėl atrasti savo vietą pasaulyje. Labai svarbu, kad ES su ja užmegztų ir palaikytų tvirtus ryšius. Tai reiškia - rodytų daugiau pagarbos"- teigė Prancūzijos prezidentas, priekaištaudamas ES, kad ši nebuvo "pakankamai atvira" Rusijos atžvilgiu.
Tuo tarpu Skandinavijos ir Baltijos šalys tradiciškai pasisako už atokesnę laikyseną Maskvos atžvilgiu. Stokholmas ir Kopenhaga ne kartą kritikavo Italijos premjerą Silvio Berlusconi už bandymus pateisinti Rusijos vykdomą politiką Čečėnijoje.
Antroji lūžio linija atspindi takoskyrą tarp ES senbuvių ir naujųjų narių. Tai yra gana natūralu, nes ES naujokėms dar reikės šiek tiek laiko, kol jos galutinai integruosis.
Aštuonios iš dešimties naujos ES šalys, turinčios socialistinės patirties, vienaip ar kitaip įtakoja Briuselio užimamą poziciją.
"Lenkija yra ganėtinai konstruktyvi Rusijos atžvilgiu, tačiau vis dar įtari. Kaip ir Baltijos šalys", - aiškina Thomas Gomart`as, kuris vadovauja Rusijos programai Prancūzijos tarptautinių santykių institute.
Jo teiginį iliustruoja faktas, jog būtent Lenkijos ministras pirmininkas Marekas Belka po įkaitų dramos atomazgos Beslane pareiškė esąs "šokiruotas ir pasipiktinęs" būdu, kaip buvo išlaisvinti įkaitai. Taip Lenkija stojo Nyderlandų pusėn - palaikė jų užsienio reikalų ministrą Bernardą Botą, pareikalavusį iš Rusijos valdžios "pasiaiškinimo" dėl specialiųjų tarnybų operacijos Beslane.
Apie šią takoskyrą buvo galima kalbėti dar ES plėtros išvakarėse. Jau tuo metu išryškėjo dvi opios problemos: dauguma ES senbuvių buvo įsitikinusios, kad Rusijos stabilumas yra būtina sąlyga taikai kontinente. Neformaliuose pokalbiuose buvo teigiama, kad jau geriau Vladimiro Putino vykdomos reformos ir tvirtos rankos režimas nei chaotiškas Boriso Jelcino valdymas. V.Putinas palankumo susilaukė ir todėl, kad prisijungė prie "taikiųjų stovyklos", tai yra, prie nepritariančiųjų intervencijai į Iraką. Tuo būdu jis užsitikrino J.Chiraco ir Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio (Gerhardo Šrėderio) palaikymą.
"Europos idėja yra nedaryti nieko tokio, kas galėtų destabilizuoti Rusiją. B.Jelcinas buvo laikomas demokratizacijos procesų garantu. Kalbant apie V. Putiną, čia akcentuojama realybė: Rusija yra Europos dalis, tad vienokiais ar kitokiais būdais ją būtina suvaldyti. Tik, žinoma, nepriimant į ES, nes tuo atveju ES išnyktų. Šios pozicijos silpnoji vieta - absoliutus kritikos Rusijos atžvilgiu (tiek dėl spaudos varžymo, tiek dėl autoritarizmo savybių ryškėjimo, tiek dėl politikos Čečėnijoje) nebuvimas", - Prancūzijos dienraščiui "Liberation" sakė Tarptautinių studijų ir tyrimo centro ekspertė Anne de Tinguy.
TSPMI dėstytojas daktaras Klaudijus Maniokas sutinka, kad požiūrių į Rusiją skirtumai ES iš tikrųjų egzistuoja.
"Šalis galima grupuoti ne tik pagal geografinį išsidėstymą, bet ir pagal jų dydį. Labai svarbi šiuo atveju ir atlantizmo - kontinentalizmo takoskyra: Prancūzija bei Vokietija, tradiciškai ieškančios atsvaros JAV hegemonijai, ją mato Rusijoje. Tad ši Rusijos savybė tampa daug svarbesnė nei jos interesų žabojimas. Tuo tarpu posovietinės šalys jaučia Rusijos ambicijų grėsmę", - teigė K. Maniokas.
Politologo nuomone, natūralu, kad prieštaravimų pačioje ES buvo ir bus. Tik svarbu, kad jie netaptų įsisenėjusiomis problemomis.
"Svarbu, kad prieštaravimai neperaugtų į krizę. Tikriausiai laikui bėgant turėtų išryškėti kelios valstybių grupės, tam tikras jų branduolys, apie kurias telktųsi kitos. Požiūris į Rusiją galėtų tapti tuo telkiančiu veiksniu. Visgi svarbu dar kartą pažymėti, kad čia bus svarbios geopolitinės ambicijos, kurios tarp šalių nebūtinai yra panašios", - pabrėžė K.Maniokas.
Panašiai mano TSPMI direktorius profesorius Raimundas Lopata: "Prancūzija arba Vokietija, žiūrėdamos į Rusiją, dažnai nemato, kad tarp jų ir Rusijos yra kitų valstybių, o mes dažnai žiūrime į Rusiją, galvodami, kad esame savotiška pasaulio bamba, ir kad tam tikros mūsų santykių su Rusija problemos yra pasaulinio masto - tokios kaip, pavyzdžiui, Kaliningrado klausimas", - sakė R.Lopata.
Kalbinti politologai sutinka, kad Rusijos stabilumas yra svarbus ES, tačiau tai nėra žūtbūtinis siekis.
"Stabilumas siejamas su prognozavimu, kai valstybė tampa labiau nuspėjama. Bet bent jau artimiausioje ateityje vargu ar Rusija bus stabili. Vis dėlto stabilumo interesas dažniau siejamas ne tik su tuo, kokį Rusija pasirinks santykį su likusiu pasauliu. Jai yra daromas spaudimas, į kurį ji reaguoja įvairiais būdais. Vienais atvejais Rusija formaliai sutinka su ES sprendimais ir taip tarsi įklampina ES - taip atsitiko, pavyzdžiui, su Vakarų ir Rytų interesų persidengimu Vidurinėje Azijoje. Kitais atvejais matomas aktyvus Rusijos priešinimasis. Pavadinkim tai ne kova, bet interesų skirtumais. Tad tokioje interesų sklaidoje ir reiškiasi Vakarų požiūris į santykius su Rusija", - teigė R. Lopata.
K.Manioko nuomone, stabilumas šiuo metu tikrai svarbiausias priotitetas, tačiau jis gali greitai pasikeisti.
"Ryškėjant V.Putino autokratijos bruožams, kyla klausimas, ar tikrai stabilumas tampa pagrindine vertybe. Pripažįstama, jog V.Putinas atnešė nemažai teigiamų reformų savo šaliai, kurios tikrai buvo būtinos. Tad vyko pokyčiai į gerą, bet dabartinė situacija keičiasi. Žinoma, manyti, kad Europa šoks ginti demokratijos Rusijoje, mažai tikėtina", - teigia politologas.
Kalbėdami apie ES ir Rusijos santykių perspektyvas, politologai pabrėžia, kad svarbūs yra atskirų valstybių interesai, kurie galiausiai ir turėtų nulemti tolimesnę santykių raidą.
Tuo tarpu K.Maniokas perspėja, kad toks skirtingas ES valstybių požiūris Lietuvai bei kitoms bloko naujokėms gali turėti ir neigiamų padarinių.
"Gali susiklostyti paradoksali situacija. Naujosios narės, tokios kaip Lietuva, stojo į ES, galvodamos ir apie apsaugą nuo Rusijos galios. Tačiau įmanoma, kad susiklostys situacija "nuo vilko ant meškos". Spaudimas Lietuvai, kad ir dėl Kaliningrado, galėtų padidėti", - sako K.Maniokas.
