Praėjusios kadencijos Seime pirmoji sudaryta koalicinė dauguma gyvavo tik pusmetį, nors buvo sudarinėjama dar gerokai prieš rinkimus (vadinamosios "naujosios politikos" blokas) ir remiama tuometinio šalies Prezidento. Kodėl ji iširo? Kodėl antroji koalicinė dauguma sutarė geriau ir valdė šalį visą jai tekusį laikotarpį? Tai tik patys bendriausi iš galimų klausimų, iškylančių mėginant svarstyti dabartinės Seimo koalicinės daugumos ateitį.
Tačiau praėjusios kadencijos Seimo darbą verta prisiminti ne tik dėl to, kad tai koalicinės veiklos patirtis, bet ir dėl to, kad, pirma, tiek tada, tiek dabar žaidžia tie patys politiniai žaidėjai (bent jau stambiausieji), antra, yra žaidžiamas panašus politinis žaidimas.
Kuo skiriasi pergale dvelkiantis Darbo partijos žygis per Lietuvą šiemet nuo tokio pat Naujosios sąjungos žygio 1999-2000 metais? Tai partijos, sukurtos pagal tą pačią technologiją: vienas ir labai populiarus lyderis (tik Artūro Paulausko įvaizdis buvo sukurtas per 1997 m. Prezidento rinkimus, o Viktoras Uspaskichas jį kūrė dalyvaudamas įvairiose, net ir gana idiotiškose televizijų laidose), žinomų visuomenei žmonių viliojimas į savo gretas, saldūs pažadai tiems, kurie jais tiki ir t. t. Apie dar vieną bendrumą galima tik spėti - tai tikriausiai tie patys finansavimo šaltiniai.
Pasiekti triuškinančią pergalę Naujajai sąjungai tada sutrukdė du dalykai. Pirmiausia - netikėtas Rolando Pakso populiarumas, kuriuo pasinaudodami liberalai tapo parlamentine partija. Antra - 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose LDDP užėmė šeštą vietą (8,6 proc. balsų), o LSDP - septintą (7,3 proc. balsų), todėl baimė tapti neparlamentinėmis partijomis privertė jas kurti rinkimų koaliciją, pasikviečiant lyderiu Algirdą Brazauską. Sunkiau atsakyti, kas šiemet sutrukdė Darbo partijai laimėti daugiau mandatų Seime. Greičiausiai - per didelė sėkmė Europos Parlamento rinkimuose, privertusi dalį rinkėjų atsikvošėti.
Daugeliui besidominčiųjų politika, manau, yra akivaizdu, kad jei ne koalicija su socialdemokratais, Naujoji sąjunga dabar būtų nepatekusi į Seimą. Jos lyderis gana ryškiai pralaimėjo vienmandatėje apygardoje. Ar tai reiškia, kad panašus likimas laukia ir Darbo partijos?
Bandant atsakyti, reikia parodyti dar vieną panašumą tarp šių politinių darinių. Naudodamos tą pačią rinkimų technologiją - vilioti į savo gretas visuomenės garsenybes, šios partijos atvedė į didžiąją politiką žmones, kuriems politika vargu ar kada nors taps jų tikrąja profesija. Greičiausiai vienkartinės pergalės vardan šios partijos ignoravo ir ignoruoja jau gana seną tiesą, kad demokratinėse visuomenėse politika yra tapusi profesija, kuri, kaip ir kiekviena kita, reikalauja tam tikro pasirengimo, tam tikrų asmeninių savybių, etikos, galų gale - noro išlikti šios profesijos atstovu. Todėl sunku suvokti, kaip žmonės, einantys ketvirtą ar penktą dešimtį metų ir pasiekę tam tikrų aukštumų savo profesijoje, gali viską mesti tik tam, kad ketverius metus padirbėtų Seimo nariais.
Dar keisčiau atrodo, kai tai daro verslininkai, ir sunku patikėti, kad, norėdami padirbėti įstatymų leidėjais, jie paliks savąjį verslą, kurį kūrė savomis rankomis, aukodami laiką ir sveikatą. Greičiau priešingai - jie veržiasi į didžiąją politiką siekdami padėti savo verslui. Pripažindamas ypatingą verslo grupių poveikį politikos formavimui, noriu pabrėžti, kad yra skirtumas tarp atvejų, kai verslas daro įtaką politikos formuotojams, ir atvejų, kai verslininkai patys eina į politiką. Visuomenei geriau, kai ši įtaka daroma per profesionalius politikus, kurie ją derina su kitų grupių interesais, ir stengiasi tai daryti galvodami apie išlikimą politikoje.
Praėjusios kadencijos Seimo koalicinėje daugumoje dominavo atstovai partijų, kurios veikia didžiojoje politikoje nuo pat valstybės atkūrimo, o naujokų iš Naujosios sąjungos buvo maždaug dvigubai mažiau. Dabartinėje koalicinėje daugumoje naujokų iš Darbo partijos jau yra pusė, o politikos senbuviai nėra vieninga komanda, nes atstovauja kelioms partijoms. Kas ims dominuoti? Ar atsiras Darbo partijos frakcijoje žmonių, norėsiančių tapti profesionaliais politikais?
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.
