1.Vyrų krizė, krizinė televizija
Straipsnyje apie šešto dešimtmečio Amerikos televiziją, Lynn Spigel parėžia, kad tuo metu buvo deramasi dėl ribos tarp to, kad viduje (namų pasaulis) ir to, kas išorėje (ekonomika). Televizija taip pat buvo įtraukta į “prieštaringą judėjimą tarp privataus ir viešo pasaulių, ir ji dažnai buvo laikoma šio prieštaravimo retorine figūra”(1). Televizija buvo tarsi antiseptinis langas į pasaulį, bet kartu nestabili trapi pertvara, įsileidžianti įvairias socialines ligas. Šis dviprasmiškumas turėjo lytinių konotacijų, kadangi televizija „tapo esminiu vyriškumo krizės tropu pokario kultūroje“(2).
Nors apie feminizacijos baimę Amerikoje ir pasaulyje buvo diskutuojama nuo 19-o amžiaus, anuomet itin susirūpinta fantazija apie televiziją, nutrinančią takoskyrą tarp privačios ir viešos sferų ir pasidariusią galingu įrankiu namų šeimininkių rankose, kurios neva naudojusios technologiją siekdamos griauti seksistines viešumo ir privatumo hierarchijas. Buvo net teigiama, kad vartodamos televiziją moterys kontroliuojančios savo vyrų seksualines aistras(3).
Ši įdomi Spigel analizė leidžia ir mums užduoti šiek tiek retorinį klausimą: Ar iš tikrų vyrus, nuolat patiriančius feminizavimo baimę, valdo televizija ir moterys? Ar televizija atspindi vyrų ir vyriškumo krizę? Gal iš tiesų yra taip, kaip teigiama itin prasto amerikiečių filmo „Barbė“ (Barbed Wire-spygliuota viela) su Pamela Anderson anonse: „Vyrai, klausykit! Pasaulį valdo moterys!... Pamela Anderson – kieta Barbė!” (2004.11.02 vakaro anonsas, TV3).
Kietos barbės akivaizdoje Lietuvos vyrai tikrai gali prarasti vyrišką agresyvumą ir pasitikėjimą. Vis labiau ima trūkti pasitikėjimo valdant priešingą lytį, ir netgi santykiai tarp vyrų darosi vis sudėtingesni ir sunkiau prognozuojami. Vyrai krizėje. Ar tai reikštų, kad pokyčiai, vykstantis visuomenėje, sukelia diskomfortą ir susirūpinimą tiems, kurie atsilieka nuo šio pokyčio? Ir tai, kad televizija atspindi ši diskomfortą ir rūpestį? Tiesą sakant, manyti, kad vyriškumas Lietuvoje išliko nepakitęs, tarkim, pusšimtį metų ir dabar išgyvena nepageidaujamą kaitą, butų tikrai naivu.(4) Vyriškas subjektyvumas jau ilgą laiką patiria fragmentacijos ir fluidiškumo spaudimą. Tania Modleski teigia, kad „vyrų galia yra nuolat konsoliduojama per krizių ir atomazgų ciklus“.(5)
Kaip ne vienam, prisilietusiam prie lyčių problematikos, žinoma, kiekvienoje visuomenėje egzistuoja norminis arba hegemoninis vyriškumas (dominuojanti vyriškumo forma) ir subordinuotos vyriškumo formos. Kiekviena vyriškumo forma turi savo istoriją su savo diskursyvinę struktūra. Vyrai visada apibrėžia santykyje su moterimis ir jiems svetimomis vyriškumo formomis, todėl kai kalbame apie vyrus ir vyriškumą, būtina kalbėti ir apie moteriškumą bei moteriškumo formų istoriją Analizuojant politinę televizijos ekonomiją, reikia kreipti dėmesį į tai, kaip televizijos žanrai ir televizijos vaizdiniai bei charakteriai yra sulytinami. Kita vertus, televizija yra intertekstinis pasaulis, suteikiantis galimybę ne tik reflektuoti vyriškumo ir moteriškumo sampratas, bet ir juos problemizuoti. Tad šiame darbe bus mėginama pažvelgti į keletą „vyriškų“ televizinių žanrų, siekiant suvokti, ką jie reiškia vyrų subjektyvumui. Kokias vyriškumo trajektorijas vyriška televizija brėžia? Kas kelia nerimą ir vyrams, ir televizijai?
2. Vyriška televizija, vyriški žanrai
Savo knygoje „Televizijos kultūra“ John Fiske kalba apie “sulytintą“ (gendered) televiziją. Pasak jo, pramogų industrija gamina televiziją specifinėms auditorijoms. Pirmiausia, šių programų dizainas ir konstravimas orientuojasi į žanrus, kurie tradiciškai suvokiami kaip vyriški ir moteriški, pasirinkimą. Fiskes nuomone, muilo opera yra moteriška televizijos forma, o veiksmo ir nuotykių serialas (tarkime įvairūs policinkų šou) yra vyriška forma. „Moteriškos“ telvizijos formos telkiasi ties emocijomis ir asmeniniais santykiais, o „vyriškos“ ties veiksmu ir fiziniu konfliktu. Moteriškoje televizijoje pabrėžiamas santykių kūrimas, o vyriškoje varžymasis dėl galios.
Televizijos žiūrėjimas yra lytinė veikla. Tai reiškia, kad mūsų kultūra sąlygoja moteris ir vyrus žiūrėti televiziją skirtingais būdais, skirtingu laiku ir rinktis skirtingas programas. Skirtinguose televizijos žanruose skirtingai artikuliuojami vyriški ir moteriški malonumai. Tačiau tai dar ne viskas. Televizijoje netgi auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis veikia programų bruožus, kostiumus, apšvietimą, sceninę/inscenizavimo aplinką. Fiske teigia, kad net vyriškumas pateikimas skirtingai moterims ir vyrams skirtinguose žanruose:
Moterų požiūris į vyriškumą, regimas muilo operose, ryškiai skiriasi nuo vyriškumo, gaminamo vyrų auditorijai. „Geras“ vyras muilo operose, rodomose dienos metu, yra rūpestingas, užjaučiantis ir iškalbus. Jis yra linkęs ištarti tokius žodžius kaip „Man nesvarbu materialinė gerovė ir profesinė sėkmė, man labiausiai rūpi mūsų santykiai“. Jis gali kalbėti apie jausmus ir žmones ir retai išreikš savo vyriškumą tisioginiu veiksmu. Žinoma, jis vis dar ryžtingas, jis vis dar turi vyrišką galią, bet tai galiai yra suteikta „moteriška“ intonacija... Tokios macho charakteristikos kaip susitelkimas ties tikslų pasiekimu, užsispyrimas ir stipriojo moralė, kurie identifikuoja herojų vyriškoje televizijoje, [muilo operose] paprastai priklauso „blogiukams“. (6)
Kokios Lietuvos televizijos laidos galėtų būti priskirtos prie vyriškos televizijos? Pervertę „TV anteną“ ar bet kokį kitą televizijos programų leidinį, galime pradėti vardinti: „Mentai V“ (BTV), „Autopilotas. Laida apie automobilius“ (TV3), “Komisaras Reksas” (LRT), “Ekipažas. TV žurnalas“ (TV1), “Bušido lyga. Kovinio sporto laida“ (TV3), „Mirtinas ginklas IV“ (LNK), „Slaptas agentas (Tango TV), „Ksena“ (Tango TV), „Amerikietiškos imtynės“ (BTV), „Pasaulio futbolas. Futbolo apžvalga“ (Tango TV), „Sopranai: mafijos kronika“ (LNK), „Skydas“ (LNK), „Pasaulio ralio čempionatas. Ispanija“ (BTV), „Nešas Bridžas“ (TV1), „Erotikos kolekcija. Laukinis karštis“ (LNK) ir kt.
Kaip matyti, tarp vyriškų laidų dominuoja arba sporto laidos, arba veiksmo serialai, arba švelni pornografija (kaip „Ksenoje“ ir „Erotikos kolkecijoje“). Kai kurias laidas itin sunku klasifikuoti ir lytinti, kadangi nedažni žiūrovų tyrinėjimai rodo, kad Lietuvoje ir kriminalinės publicistikos laidos, ir humoro laidos pagal žiūrimumą tarp lyčių išsidėsto daugmaž vienodai. Tai galbūt leistų teigti, kad pastarosieji du laidų žanrai pateikia daugialypį lyčių vaizdą ir orientuojasi į moterų bei vyrų auditoriją. Tačiau laidos, mūsų priskirtos prie vyriškų žanrų, ne tik kad nepateikia tokio vaizdo. Priešingai. Jos tik patvirtina hegemoninio vyriškumo ir moteriškumo diskursus ir subordinuoja bei paraština tuos diskursus, kurie į juos netelpa.
3. Sportas, kova, hegemonija
Sportas mūsų kultūroje suvokiamas kaip viena iš svarbiausių vyriškos iniciacijos vietų, kaip socialiai konstruojama vyriškumo sfera, tvirtinanti hegemoninio vyriškumo idealą. Sportas – kartu ir vienas iš paskutinių tradicinio vyriškumo bastionų vadinamoje „feminizuotoje“ ir „feministėjančioje“ visuomenėje. Lietuvos televizijos rodomose sporto laidas matome fiziškai agresyvų vyriškumą, atsiskleidžiantį futbolo, krepšinio aikštelėje ar bušido ringe.
Tai visiškai skirtingas vyriškumas nei tas, kuris pateikiamas muilo operų žiūrovėms. Čia dominuoja hegemoninio vyriškumo smurtas: demonstruojami kūnas ir raumenys, atakuojama, ginamasi, išbandomos ekstremalios situacijos. Heroiškas atletiškas vyriškumas telkiasi ties išlavintu vyro kūnu. Netgi kovinių veiksmo filmų anonsai rezonuoja šį vyriškumo diskursą. Štai filmo mirtinas ginklas anonse (amerikiečių masinės kultūros lietuviškas įgarsinimas) sakoma:„Veiksmo kodas yra konfu“ (2004 11.02 vakaro anonsas, TV3). Arba anonsuojant vokiečių serialą „Kobra 11”, teigiama: “Šie vyrai dirba visą parą. Mūsų saugumas – jų rankose!” (2004 11.02 vakaro anonsas, TV3).
Sporto laidos leidžia kalbėti apie analogiją tarp sporto ir profesinių vyrų pasiekimų. Sporto laidose matyti, kad vyrų gyvenimai, kaip ir sportas, yra nuolatinė kova, savęs ir kitų disciplinavimas, nuolatinis varžymasis dėl statuso ir pasiekimų. Vadinasi, sportuojančių vyrų vaizdiniai ir apskritai sporto laidos ne tik patvirtina hegemoninio vyriškumo paradigmą, bet ir įtikina vyrus, kad jie turi nuolat kovoti už save. Sporto laidose akivaizdi maskulinistinė besivaržančio laimėtojo ar pralaimėtojo ideologija. Kita vertus, sporto vaizdiniai ir metaforos vizualizuoja vertybes ir elgesio bruožus, kuriuos darbo rinka itin vertina: varžymąsi ir kovą kaip patriarchijos dėsnį.
Sporte dažniausiai pabrėžiamas „galingas“ vyriškumas, mechaninis fizinis kuriamo kūno aparatas (pvz.“ amerikietiško futbolo vaizdinys, reklamuojantis fotoaparatus Nikon. Po sportininkais užrašas „Valia – pergalės esmė“. Kiek žemiau „Nikon – vaizdo esmė“, žurnalas FHM, 2004 rugsėjis). Čia iškeliamas sportininkas superherojus, pateisinama jo fizinė ir verbalinė agresija. Sporto laidose sportas, galia, statusas, ištvermė pirmiausia asocijuojami su vyriškumu.
Sportas kaip kultūrinė institucija reprodukuoja „natūralių‘ lyties skirtumų ir lytinio dominavimo ideologiją. Sporte koncentruojamasi ties kūnu, kuris maskulinizuoja ir feminizuoja su juo susijusias praktikas. Todėl šalia hegemoninio vyriškumo vaizdinių sporte vis labiau įsigali ir raumeningos, bet kartu seksualizuotos moters sportininkės vaizdinys. Taip, sportas priklauso ir moterims. Tačiau moterų sportininkių vaizdiniai daug dažnai negu ne pabrėžia tik seksualumą ir jausmingumą, trapumą ir abejonę. Dažnokai moterys sporte ir sporto moterys parodomos kaip sekso objektai arba vyrų padėjėjos.
Moterys sportininkės tiesiog alsuoja subordinacija, asmeniniu trapumu ir „pamaiviškumu“. Dar įdomesnė šiuo požiūriu grupės „Mango“ reklaminė nuotrauka, nuolat spausdinama „Vakaro žiniose“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Joje vaizduojamos trys dainininkės su nusmukusiomis apatinėmis kelnaitėmis, droviai žvelgiančios žemyn. Ar tai nėra moters sporte misija – atsiduoti pornografizuojančiam vyro žvilgsniui ir nuolankiai nusirengti? Dabar žvilgtelėkime i švelnios pornografijos Lietuvos televizijoje pavyzdį „Gintarinę ledi“, kuri buvo rodyta 2004 metų žiemą-pavasarį ir kuri tarsi atsako į mūsų užduotą klausimą.
4. Pornosferos: Homosocialinė misija „Gintarinėje ledi“
Kaip ką tik prasidėjus moterų imtynių laidai „Gintarinė ledi“ rašė „Vakaro žinios“, „Rytoj TV3 į „Gintarinės ledi“ medaus ringą žengia „Medaus fėjos“ – dailiausios merginos, pelniusios ilgakojų manekenių vardą. „Medaus fėjos“ – grakščios ir dailios ‚meduolės‘, teisėjų akis džiuginančios ne tik kovos veiksmais, bet ir išvaizda“. Įdomūs ir kovojančių moterų vardai: Vilnijos Angelas, Rudoji Salamandra, Aikštingoji Anakonda, Kupiškio Ekstremalė, Plieninė Magnolija ir kt. Įdomi paties imtynių šou koncepcija: moterys buvo vertinamos ne tik pagal sugebėjimą, bet ir pagal grožį. O gal sugebėjimą šokti meduje? Kaip prisipažino viena iš imtynių dalyvių, „tai – ne bušido, tik „meduolių“ šokis meduje“.(7)
Kai savo pažįstamam niujorkiečiui, viešinčiam Lietuvoje, papasakojau apie „Gintarinę ledi“, jis negalėjo atsigauti nuo susižavėjimo ir būtinai norėjo kur nors gauti laidos įrašų. Jam atrodė, kad tokia laida yra pačių svarbiausių vyro (ir heteroseksualaus, ir homoseksualaus) fantazijų išsipildymas: matyti dvi pusnuoges moteris, erotiškai besivartančias meduje, jausmingai apsikabinančias ir besitrinančias viena į kitą. Įaudrinta pornografinė vyrų vaizduotė kuria ir „Gintarinę ledi“, ir „Kseną“.
Būtina pastebėti, kad „Gintarinės ledi“ pavadinimas pats savaime gana ironiškas ir turi keistų sociokultūrinių konotacijų. Juk pagrindinė mūsų gintarinė ledi – politikė Kazimiera Prunskienė. Tačiau šalia jos atsirado ir kita gintarinė ledi, laimėjusi pagrindinį prizą automobilį „Citroen C3” už šokį meduje.
„Gintarinės ledi“ šou liudija ir apie mainstreamo kultūros seksualizavimą bei pornografizavimą, ir apie ironišką požiūrį į besivaržančią ir kovojančią moterį (juk jos kovoja meduje!). Pornografinis stilius ir keista moters kūno lokalizacija lipnioje masėje rutinizuoja seksualizuotą pop kultūros vaizdyną ir kartu vis labiau nutrina ribas tarp mainstreamo kultūros ir pornografijos.
Laidoje „Gintarinė ledi“ moterų kūnai pabrėžia moterų aktyvumą (kovojančios moterys!), ir jų prieinamumą ne tik vyrų objektifikuojančiam žvilgsniui, bet ir jų homosocialinei aistrai. Šioje seksualizuotoje kultūroje sportiškas pornografinis moters kūnas patvirtina homosocialinį vyrų santykį. Ar dabarties kultūroje vyrams homosocialinio ryšio tvirtumas gali būti reprodukuojamas tik šitokiu būdu?
Kaip teigia sporto tyrinėtojai, vyrų sportas yra homosocialinė sfera, kurioje vyrų dominavimas moterims yra natūralizuojamas. Ir moterys, ir dalis vyrų yra išstumti iš aktyvių sporto praktikų ir marginalizuojami (pvz.: sportininkių nuotraukose). Sporte vyrai švenčia jėgą ir kartu intymumą; čia vyriškas ryšys turi ir erotinės įtampos. Tačiau žvelgiant į „Gintarinę ledi“, matyti, kad ironija ir satyra nuspalvintas šios laidos tonas demonstruoja gana gilų vyrų susirūpinimą savo lytine tapatybe. Tik nuolatinis moters transformavimas į pasikeitimo objektą tarp vyrų sustiprina tikėjimą savo jėga ir įsigalinimu. Naujų homosocialinių vyriškų ritualų kūrimas pornografinėje „Gintarinėje ledi“ ne tik reprezentuoja konvencionalizuotą patriarchalinę galią, bet ir patvirtina vienakryptę heteronormatyvinės kultūros aistrą.
Moteriškos lyties dalyvavimas homosocialiniame ryšyje atskleidžia ir vyriško pasaulio trapumą, ir dar kartą pabrėžia akivaizdžią vyriškumo ir moteriškumo priešpriešą: priešpriešą tarp tvirto, kovojančio, sprendžiančio vyriškumo ir pasimetusio, besimurkdančio meduje, negrabaus moteriškumo.
5. Buvimas „cool“ (šaltakrauju, ramiu, atokiu). Veiksmo televizija
Savo studijoje apie „cool“ idėją kaip esminę šiuolaikinių postmodernių identiteto ir asmeninių santykių kūrimo faktorių, Dick Pountain and David Robins identifikuoja keturis pagrindinius šios idėjos komponentus: abejingumą, narcisizmą, ironiją ir hedonizmą. Pasak šių tyrinėtojų, „‘cool‘ išreiškia laisvąją rinką asmeniniuose santykiuose ir seksualume“.(8) Mūsų manymu, šie „cool“ bruožai akivaizdžiausi dar viename vyriškame televizijos žanre – veiksmo ir nuotykių serialuose (nuo „Sopranų“ iki „Komisaro Rekso“, „Kobros 11” ir „Mentų V“).
Juos rezonuoja ir vyriškų higienos, ypač skutimosi, reikmenų reklamos. Tai „cool“ vyriškumo, palaikančio distanciją, ironiškai žvelgiančio į moterį bei kitą vyrą ir entuziastiškai pasineriančio į jam pasitaikančius malonumus, pasaulis. Kalbant apie tokį pasaulį, svarbu pastebėti, kad autonomiškas, santūrus ir šaltakraujis vyras neprivalo valdyti savo seksualumo, kuris suvokiamas kaip savotiška gamtos ir gaivališkumo vieta jo gyvenime.(9) Šiuo požiūriu serialas „Sopranai“ ir pagrindinio herojaus elgesys gerai iliustruoja pastarąją idėją.
Pastaroji šaltakraujiško nuotolio, sąmoningo narcisizmo ir seksualinio hedonizmo idėja labai ryški populiarioje kultūroje: ją rasime ir vyriškuose televizijos žanruose, ir vyriškoje reklamoje, ir vyrų žurnaluose. Galbūt tai postmodernaus vyriškumo norma, suminkštinanti tradicinį vyriškumą, bet kartu prie jo prisitaikanti.
6.Išvados: kietas, bet susirūpinęs. Vyriškų baimių ironija
Kaip matėme, trijuose aptartuose vyriškuose televizijos žanruose vyrai siejami su „ekstremaliu sportu“, kūniškais išbandymais ir kartu su malonumu, kurį suteikia homosocialiniame vyrų ryšyje dalyvaujančios moterys-„meduoliai“: vadinasi, vyrišką malonumą kelia ne tik kūniška ištvermė ir jėga, bet ir heteroseksualus hedonizmas, nuspalvintas ironijos ir pašaipos. Moterys vyriškuose žanruose – tai objektai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros, disciplinos: jos nuolat sekamos ir normalizuojamos pornografizuojančio vyro žvilgsnio.
Sporto laidos, veiksmo serialai ir netgi „Gintarinė ledi“ konstruoja save apgaudinėjantį ir sau pačiam spąstus spendžiantį vyriškumą. Už šitų žanrų nugaros regimas susirūpinimas savo lytiniu identitetu ir lyčių tvarka: dominuojančio ir nugalinčio vyro mitas prisideda prie vyrų nepasitikėjimo savimi, rūpesčio savo vyriškumu ir vyriškimo kaip stereotipo nuvainikavimo. Tarp daugybės vyriškų baimių, egzistuojančių kultūroje – ir savo socialinio statuso praradimas, ir senėjimas, ir lytinė impotencija („Žydroji tabletė – jūsų meilės žaidimų garantija“).
O kas garantuos, kad tu vyras? Visi trys mano aptarti vyriški žanrai demonstruoja, kad siekiant tokių garantijų, vyrams būtina įveiksminti tai, ką tyrinėtojai Sabo ir Panepinto yra pavadinę „dominavimo ryšiu“ (dominance bonding)(10) , tai yra, nuolat save atgaminančią fantaziją, kuri sutvirtina ir patvirtina vyriško identiteto svorį ir „kietumą“.
1. Lynn Spigel, Make Room for TV: Television and the Family Ideal in Postwar America (Chicago: U of Chicago P, 1992), p. 213.
2. Ibid., p. 229.
3. Ibid., p. 229-231.
4. David Buchbinder, Masculinities and Identities (Melbourne: Melbourne University Press, 1994), p. 104.
5. Tania Modleski, Feminism without Women: Culture and Criticism in a „Postfeminist“ Age (New York: Routledge, 1991), p. 7.
6. John Fiske, Television Culture (New York: Methuen, 1987), p. 186.
7. Edita Maželytė, “Medaus ringe – ilgakojės manekenės”, Vakaro žinios (Priedas “Naujas stilius”), 2003 gruodžio 19 d., p. 10.
8. Dick Pountain, David Robins, Cool Rules: Anatomy of an Attitude (London; Reaktion Books, 2000), p. 14.
9. Estella Tincknett, Deborah Chambers, Joost van Loon, Nichola Hudson, “Begging for It: ‘New Femininities,’ Social Agency and Moral Discourse in Contemporary Teenage and Men’s Magazines,” Feminist Media Studies, vol. 3, no 1 (2003): 56.
10. D. F. Sabo, J. Panepinto, „Football Ritual and the Social Reproduction of Masculinity,“ in M. A. Messner, D. F. Sabo, ed., Sport, Men, and the Gender Order—Critical Feminist Perspectives (Leeds: Human Kinetics, 1990), p. 115-26.
