aA
Kafarnaume, šabo dieną nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21–28)
Demonas
© Shutterstock nuotr.

Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka po mokinių pašaukimo, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje. Žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp apsėdimo ir ligos. Tad būtų neišmintinga manyti, jog Jėzus vadovavosi tuometiniam mąstymui būdingu klaidingu tikėjimu demonų egzistavimu.

Jėzaus laikysena tuometinio judaizmo atžvilgiu buvo gana lanksti. Jis drąsiai atmetė arba pranoko kai kurias mokymo vietas, ne kartą ir labai svarbias. Pavyzdžiui: hebrajų monoteizmą atskleidė ne kaip vienumą, o kaip bendrystę; pabrėžė žmogaus viršenybę prieš įstatymą; peržengė izraelietiškojo išskirtinumo suabsoliutinimą.

Tokios laisvės kontekste galime aiškiai tarti: jei kiekvieną kartą Jėzus nebūtų įsitikinęs demonologijos (gr. „mokymas apie demonus“) tikrumu ir svarba, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį.

Kokia yra piktųjų dvasių kilmė? Šėtonas ir kiti demonai, apie kuriuos kalbama Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje, Dievo buvo sukurti kaip gerieji angelai, tačiau pavirto blogaisiais savo laisvu ir neatšaukiamu pasirinkimu atmetę Dievą bei jo Karalystę ir šitaip davę pradžią pragarui.

Šv. Jonas Damaskietis († 749) sako: „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“ Žinoma ne todėl, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo, bet būtent dėl jų pačių neatšaukiamo apsisprendimo.

Tai buvo geros ir nuostabios būtybės, išėjusios iš Kūrėjo rankų, bet laisvos, todėl galinčios atmesti Dievo meilę. Blogis kilo iš jų blogo pasirinkimo, kuris, po to, apsunkino ir mūsų pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – pasirinkimą.

Žmogaus nuodėmė be angelų nuodėmės nėra pakankama blogio pasaulyje pradžios priežastis. Jeigu žmogus būtų blogio priežastis, jis galėtų tą blogį nugalėti, bet vien tik savo jėgomis jis to padaryti negali. Kodėl? Nes blogio kilmė yra anapus žmogaus. Blogio šaltinis yra būtent šiuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, kurie yra aukštesnio būties lygmens negu žmonės.

Kokia buvo jų nuodėmė? Dėl kokios kaltės iš gerų tapo piktais, pradėdami nuo savęs griauti tobulą Dievo tvarką kūrinijoje? Katalikų Bažnyčia nurodo puikybės ir maišto prieš Dievą nuodėmę. Ji remiasi dviem pranašų tekstais: Izaijo knyga 14, 10–14 ir Ezekielio knyga 28, 11–19, kur sakoma, kad, pakerėtas savo grožio ir dvasinio didingumo, Liuciferis įsivaizdavo, jog pats gali stoti į dangaus ir žemės Viešpaties vietą bei nebebūti paklusnus jam.

Jis nepriėmė savo kaip riboto kūrinio padėties ir pasipriešino Dievo visagalybei. Ir su savimi, kaip žinome, jis nusitempė daugybę sekėjų. Jie visi tapo demonais, blogio būtybėmis. Puikybė veda į savo tapatybės praradimą ir pasipriešinimą Dievui. Iš čia kyla netvarka, kuri sąlygoja visas kitas blogybes – fizines bei moralines – pasaulyje.

Šėtonas nepriima savo vietos kūrinijoje, visatos kosminėje hierarchijoje. Jis nepriima savo būties tiesos, o sykiu nepriima ir kitų. Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas ir pakeitė savo prigimtį – pasirinko būti tuo, kuo nėra. Todėl, kaip Dievo sukurta būtybė, jis yra geras ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau būdamas ribotas kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei ir visažinystei.

Kaip įveikiamas velnias? Yra trys ribos, kurių niekaip negali peržengti šėtonas ir jo demonai. Pirmoji riba – Dievo galybė. Demonai negali eiti toliau, negu Dievas yra numatęs ir kartais jiems leidžiantis. Antroji – žmogaus laisvas apsisprendimas. Šv. Augustinas († 430) sako, kad šėtonas yra pririštas prie trumpos grandinės, tačiau žmogus savo laisvu apisprendimu ją gali pailginti.

Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus, Viešpaties padedamas, visada gali atremti šėtono atakas. Kai žmogus išmoksta būti budrus ir nuolat atmesti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, tada jis artinasi prie Dievo, ir sykiu darosi vis silpnesnis velnio veikimas (Jok 4, 7–8).

Trečioji riba – Jėzaus Kristaus pergalė. Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas – mirtis ir prisikėlimas – svarbiausias pergalės prieš šėtoną įvykis. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono pralaimėjimo ženklas.

Blogis – fizinis ir moralinis – gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvename kartu su Išganytoju. Pagaliau net pati didžiausia padaryta nuodėmė, jei tik po to gailimės ir prašome Dievo atleidimo, persikeičia į apsivalymą, nuolankumą ir atsidavimą Dievui. Blogiausia nėra nuodėmė, bet pasilikimas nuodėmėje.

Šios dienos Evangelijoje pastebime, kad, dar prieš pradedant Jėzui tą dieną kalbėti Kafarnaumo sinagogoje, piktoji dvasia pajuto esanti demaskuota ir buvo priversta pasirodyti. Ji ėmė šaukti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Krikščionis, gyvenantis vienybėje su Kristumi (pašvenčiamojoje malonėje), yra Šventosios Dvasios šventykla, turinti dalį Kristaus šventumo. Būtent šis šventumas kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, atlieka tylų ir veiksmingą egzorcizmą.