Istorijos ekspertai prisimena istoriją, dėl kurios Prezidentui Algirdui Brazauskui 1995 metų pavasarį opozicija užkūrė pirtį ir net grasino apkalta. Reikalas buvo toks, kad nuvykęs į medžioklę su bičiuliu Latvijos Prezidentu Gunčiu Ulmaniu A. Brazauskas kartu su premjeru Adolfu Šleževičiumi pasirašė memorandumą. Šis neatitiko Lietuvos interesų, nes, nustatant sieną dokumente numatytais principais, šalis iš esmės būtų netekusi teisės eksploatuoti Baltijos jūroje esančių naftos telkinių. Apie Maišiagaloje (dėl to dokumentas pakrikštytas šiuo vardu) pasirašytą memorandumą nežinojo nei Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovai, nei derybų delegacijos vadovai. Maža to, dokumentas buvo ne rekomendacinis, o įpareigojantis. Be to, prabilta, kad Maišiagalos memorandumas turės įtakos Lietuvos ir Rusijos deryboms dėl jūros sienos.
Visuomenei sužinojus apie neatsakingą Lietuvos vadovų elgesį, galvos sopėjo ne tik derybų delegacijos nariams. Perskaitęs ką pasirašė prezidentas A. Brazauskas suvokė, kad kiaulę jam pakišo bičiuliai latviai. G. Ulmanį A. Brazauskas vadino artimu draugu. Kaip po daugelio metų pasakojo tos medžioklės dalyviai, parašai ant dokumento buvo sudėti neišgėrus pirmosios taurelės.
Gelbėti Lietuvos garbės į Rygą važiavo tuometinis užsienio reikalų ministras Povilas Gylys ir derybų delegacijos vadovas Rimantas Šidlauskas. Tuometinis Latvijos užsienio reikalų ministras Valdis Birkavs, sužinojęs, kad lietuviai reikalauja Maišiagalos memorandumą traktuoti kaip rekomendacinio pobūdžio, grasino tarpvalstybių santykių krize ir nepriėmė atvykusių Lietuvos diplomatijos vadovų.
Ką padarė A. Brazauskas? Ilgai nepasakosiu visų istorijos detalių, apie tai galima paskaityti Maskvoje leidyklos „Chudožestvennaja literatūra“ išleistoje mano knygoje „Na ringe litovskoj politiki“. Paminėsiu tik tai, kad Lietuvos prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo išsižadėjo Maišiagalos memorandumo. Seimui buvo pateiktas įstatymo projektą dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje šiaurinės ribos nustatymo. Dokumente buvo skelbiama, kad derybose su Latvija Lietuva nėra saistoma jokių ankstesnių pasiūlymų ar rekomendacijų, – nesvarbu, ar jie buvę žodiniai, ar raštiški.
Latvija, praradusi auksinį šansą valdyti Baltijos jūros dugne naudingąsias iškasenas, lietuvius, reikalavusius atsisakyti Maišiagalos memorandumo, kaltino užsispyrimu. Iš Mario Gailio Latvijos premjero postą ir Maišiagalos memorandumą perėmė Andris Škelė. Sustojus Lietuvos ir Latvijos deryboms, A. Škelė ketino kreiptis į tarptautinį teismą. Kai 1996 m. gruodį Lietuvos žurnalistės nuvyko pas A. Škėlę, savo žodžius apie Povilą Gylį, kuriam „tik lapinę kepurę nešiot“ Latvijos premjeras ištarė lietuviškai.
Turėjau progą sutikti buvusį Latvijos užsienio reikalų ministrą Valdį Birkavsą, kuris atvyko į mano knygos pristatymą Rygoje. Paklaustas, kodėl elgėsi ne diplomatiškai, ir vienas būdamas savo kabinete, nepriėmė su nauju pasiūlymu atvykusių P. Gylio su R. Šidlausku, atsakymo išvengė. V. Birkavs pareiškė, kad Maišiagalos memorandumą lėmė jo ir tuometinio Lietuvos premjero A. Šleževičiaus krepšinio varžybos, pasibaigusios 80:50.
Ką apie tai sakė A. Šleževičius? Patvirtino žaidęs krepšinį su V. Birkavsu, tačiau teigė, kad varžybos ir Maišiagalos memorandumas nėra susiję. Apgailestavo, kad „turime nesąžiningus kaimynus, kurie norėjo mumis pasinaudoti“.
Maišiagalos istorija rodo, jog kol yra gyvų liudininkų, tiesą galima išsiaiškinti, tačiau vėliau, likus tik porai, pastarieji turi puikias sąlygas pateikti savąją interpretaciją. Taigi istorijoje lieka ne tie, kurie ją kūrė, o tie, kurie moka gerai ir atkakliai piršti savo nuomonę.
Ši istorija pamokanti dėl to, kad politikoje „pakišti“ gali net žmonės, kuriuos laikai savo draugais. Būtent tokiu A. Brazauskas laikė G. Ulmanį. Kita vertus, tai liudija, kad tarpvalstybinėse derybose itin reikia jausti atsakomybę. Galvoju, ką tokioje vietoje, kai medžioklei paruošti ir skalikai, ir varovai, būtų daręs Vytautas Landsbergis? Tiesą sakant, įsivaizduoti jį medžioklėje taip pat sudėtinga kaip ir A. Brazauską – baleto repeticijoje. Esu tikra, kad niekuo nepasitikintis Lietuvos didžiavyris būtų sėdęs prie stalo ir įnikęs į memorandumą. Medžioklės būrelis, kuriame buvo du premjerai – Lietuvos A. Šleževičius ir Latvijos – M. Gailis, būtų priversti trypčioti tarpdury arba vėl sėsti prie vaišėmis nukrauto stalo.
Ši istorija demonstruoja A. Brazausko charakterį, jo pasitikėjimą žmonėmis, kuriuo pasinaudojo piktavaliai. Tai, kad jis, žinodamas, jog buvo „pakištas“ artimo draugo G. Ulmanio, tylėjo ir apie tai viešai nekalbėjo iki pat mirties, demonstruoja pavydėtiną jo laikyseną, nebūdingą daugumai Lietuvos politikų. Kitas jo vietoje būtų surengęs spaudos konferenciją ir gelbėdamas savo kailį, išdėstęs kolegai neparankią tiesą.
Prabėgus šešiolikai metų sunkoka išsiaiškinti tikrąsias Maišiagalos įvykių aplinkybes. Teko girdėti, kad Latvijoje slaptumo grifas ant Maišiagalos memorandumo pratęstas dar porai dešimtmečių. Gal tikrai naudos iš to galėjo turėti politikai, iki šiol veikiantys politikos scenose? Nuo senų laikų politiką koreguoja pirmieji asmenys. Ne visi jie turi geriausių ketinimų.
Žinant, jog valdžią turintys politikai kartais užsimano pagražinti istoriją ir nutylėti kai kuriuos, sau nepalankius faktus, kyla klausimas, kodėl nefiksuojame savo valstybės istorijos? Lietuvos istorijoje turime falsifikavimo pavyzdžių. XV a. Lietuvos nedraugai tvirtino, esą didysis kunigaikštis Gediminas kilęs iš Rusijos kunigaikščio tarno. Į tai atsakydami lietuviai pradėjo rašyti metraščius, kuriuose įrodinėjo, kad esame kilę iš romėnų. Nors buvo žinoma, kad tai netiesa, raštininkai taip buvo įsitraukę į rašymą, kad tuo net įtikėjo. Nors amžiai keičiasi, tokių raštininkų netrūksta ir dabar.
Jeigu norime aiškumo ir nuoseklumo, ar ne geriau kiekvienam rašyti savo atsiminimus? Ne kelis kartus tą patį, sau naudingą tekstą. Objektyvumo tikėtis nerealu, tačiau jeigu apie tą patį įvykį nuoširdžiai, be nutylėjimų parašys bent keli tos pačios istorijos liudininkai, istorikams galbūt bus lengviau atsekti tikrąją tiesą.
