„Kai aš galvoju, kodėl lietuviai yra tokie nusivylę, tokioje saviniekos situacijoje, tai, man regis, šitai yra susiję su geopolitiniu lūžiu, kuris įvyko ir prie kurio mes nesugebėjome prisitaikyti. Sovietų Sąjungoje mes buvome geriausia jos dalis ir visi tą puikiai žinojo: Pribaltika, kas yra Pribaltika – beveik Vakarai. Taip buvo ir filmuose – visur. Ir tai teikė žmonėms pasididžiavimą“, - diskusijoje teigė mokslininkė.
„O kas dabar pasidarė? Mes esame blogiausia Europos Sąjungos, Vakarų civilizacijos dalis, kažkoks užkampėlis, kažkur Rytuose, prie Rusijos. Ir tas provincijos pojūtis labai slegia“, - tęsė A. Ramonaitė.
Jos teigimu, Lietuva tam tikra prasme turi rasti savo vietą Europoje ir geriausiai tam tiktų šalies orientacija į Šiaurės Europos regioną, kurio valstybių visuomenės laikomos sėkmingais pavyzdžiais, nes jose klesti tarpusavio pasitikėjimas. Kadangi Lietuva, anot mokslininkės, pagal visuomenės narių tarpusavio pasitikėjimą tarp Europos Sąjungos valstybių yra viduriuke, tai turime galimybių krypti ir į vieną, ir kitą pusę.
Mąstymas kartais įkalina
Kalbėdama apie strategiją „Lietuva 2030”, kurios bendraautorė yra, A. Ramonaitė pabrėžė, kad joje didžiausias dėmesys skiriamas visuomenės kaitai. Pasak jos, viena vertus, pakeisti požiūrio tašką yra labai gerai, bet, kita vertus, visuomenės kaita yra pats sudėtingiausias ir sunkiausiai paaiškinamas dalykas, nes tiek pavieniai individai, tiek visuomenės dažnai būna įkalinti savo mąstymo struktūrose – sakoma, kad esame tokie, kokie esame, tokia mūsų kultūra, toks mentalitetas.
„Savotiškai esame įklimpę į savo mentaliteto pinkles arba kalėjimą“, - svarstė A. Ramonaitė.
Pasak mokslininkės, pastaruoju laikotarpiu sociologų dėmesys nuo individo nukrypo į visuomenes, mat bandoma suprasti, kodėl vienos visuomenės yra sėkmingos, o kitos – ne.
Kaip pavyzdį politologė pateikė amerikiečių sociologo Roberto D. Putnamo knygą „Kad demokratija veiktų“, kurioje nagrinėjama, kodėl Italijos šiaurinė dalis yra pažangesnė nei pietinė, nors į pastarąjį regioną investuojama daugiau lėšų.
A. Ramonaitė teigia, kad bent kiek racionalus žmogus paprastai prisitaiko prie esamos būklės, nes nenori pralaimėti. Tarkime, sąžiningą ir įstatymų besilaikantį šiaurės italą perkėlus gyventi į pietus, tikėtina, jog ilgainiui jis ims elgtis kaip pietiečiai, nes kai visuomenėje masiškai apgaudinėjama bei papirkinėjama, to nedaryti yra paprasčiausiai neracionalu.
Lygiai taip pat tikėtina, jog perkėlus kyšius duoti įpratusį italą į regioną, kuriame visi elgiasi sąžiningai, ilgainiui jis irgi ims taikytis prie aplinkinių, nes kitaip praras reputaciją.
„Jeigu, tarkime, šiaurietį perkeltume į pietus, jis elgtųsi lygiai taip pat, kaip visi ten elgiasi. Jeigu matai aplink save, kad visi aplink tave vagia, apgaudinėja, išsisukinėja, duoda kyšius, tai jei tu taip nesielgsi, liksi kvailio vietoje. Jeigu esi bent kiek racionalus žmogus, tai tiesiog prisitaikai. Iš kitos pusės, jei esi aplinkoje, kur visi elgiasi normaliai, niekas neduoda kyšių, niekas neapgaudinėja, tai, tiesą sakant, tu gali bandyti apgauti ir būti gudresnis už visus, galbūt net pasiseks. Bet racionalus žmogus greičiausiai taip nesielgs, nes jį gali sučiupti ir bus tik blogiau“, - pasakojo A. Ramonaitė.
Žmonės linkę prisitaikyti
Pasak jos, kai kurie sociologai jau atvirai kalba, kad žmonės dažniausiai nėra nei ypatingi altruistai, nei kokie nors savanaudžiai ar išsisukinėtojai – jie dažniausiai taikosi prie aplinkos.
„Bet ką tai reiškia? Tai reiškia tik tą, kad jeigu visuomenė įstringa į kažkokią blogąją pusiausvyrą., tada nebėra kur dėtis. Jeigu mes galvojame, kad Lietuvoje visi duoda kyšius, Lietuvoje viskas korumpuota, Lietuvoje valdžia vagia ir viskas yra blogai, tai tada mes patys taip ir elgiamės, mes tą elgesio šabloną toliau perkeliame ir išpildome savo mąstymą bei įgyvendiname jį realybėje“, - sakė mokslininkė.
Jos teigimu, paradoksas tas, kad žmonės dažnai nežino ir negali žinoti tikrosios padėties visuomenėje. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyventojai nežino, ar tikrai visi duoda pakišas, tačiau remdamiesi savo draugų ar pažįstamų patirtimi, stereotipais bei žiniasklaidos pranešimais mano, kad tai ypač paplitęs reiškinys.
„Neseniai žiūrėjau statistiką apie ekonomikos būklę. Jeigu žmonių klausi, ar jūs patenkinti savo šeimos finansine padėtimi, apie 50 proc. žmonių yra patenkinti savo šeimos finansine situacija. Jeigu klausi, ar jūs manote, kad Lietuvoje šalies finansinė situacija, yra gera, tai tik apie 6 proc. žmonių galvoja, kad ji gera. Vadinasi, mano situacija yra gera, o šalies – bloga. Jeigu klausi, ar tu duodi kyšius, tai atsako: ne, aš neduodu. Jeigu klausi, ar kiti duoda, atsako: taip, visi kiti duoda. Ar tu moki mokesčius – taip, moku, ar kiti moka – ne, nemoka“, - pasakojo mokslininkė.
Jos teigimu, kadangi žmonės yra linkę prisitaikyti, tai elgiasi taip, kaip, jų manymu, elgiasi visa visuomenė. Jeigu visuotinai paplitusi nuomonė, kad Lietuvoje sukčiaujama, tai paskiram asmeniui atrodys neracionalu nesukčiauti.
„Mes esame tokie, kokie manome, kad esame. Bet tas manymas neatsiranda iš dangaus, jis yra savotiškai sukonstruotas socialiai. Kas jį sukonstruoja, atskira dilema, bet klausimas toks: ar mes galime tą sukonstravimą perkonstruoti?“ - klausė mokslininkė.
Pasak A. Ramonaitės, visuomet galima rasti argumentų, kodėl Lietuvos visuomenė galėtų būti vadinama baudžiauninkų visuomene ir kodėl galėtų didžiuotis laisvę mylinčios tautos vardu. Galima manyti, kad Lietuva yra atsilikusi žemės ūkio valstybė, kita vertus, galime vadintis ir postmodernia valstybe, kurioje žemės ūkis yra ekologiškesnis nei Vakaruose.
„Nei vienas, nei kitas paveikslas nėra objektyviai teisingas, svarbu, kur sudedi akcentus. Bet tų akcentų negalima dėlioti iš oro. Jeigu pradėtume šnekėti, kaip Andrius Kubilius, kuris daro klaidą, nes bando sukurti tuščią vaizdinį, tai taip niekas nevyksta. Jis bando sukurti vaizdinį, kad mes geri geri geri, mes laimėsime, mes būsime puikūs. Tačiau negalima imti ir tuščiai imtis įtaigos. Turi būti kažkoks pamatas“, - teigė politologė.
