aA
Mokslininkai tvirtina, kad dėl daugumos pasaulio konfliktų, pradedant chuliganizmu per futbolo rungtynes ir baigiant religiniais disputais ir net pasauliniais karais, kaltas vyrų stimulas poruotis, praneša „The Telegraph“.
Vikingai
Vikingai
© AFP/Scanpix

Vyriškas „kario instinktas“ reiškia, kad vyrai yra užprogramuoti agresijai bet kurio pašalinio žmogaus atžvilgiu, teigiama mokslininkų studijoje.

Kalbant evoliucijos kalba, smurto prieš svetimus instinktas padėjo ankstyviesiems vyrams sustiprinti savo statusą ir užsitikrinti geresnę prieigą prie moterų, tačiau kalbant šiuolaikiškai, tai reiškia ne ką kita, kaip didelio masto karus.

Priešingai negu vyrai, moterys pasižymi „rūpestingu ir draugišku“ požiūriu, kuris reiškia, kad jos linkusios konfliktus spręsti taikiai, kad apsaugotų savo vaikus, sako mokslininkai.

Tyrime, kuris skelbiamas moksliniam žurnale „Philosophical Transactions of the Royal Society B“, apžvelgiami evoliucijos įrodymai, pagrindžiantys vadinamąją vyro kario hipotezę.
Pasak jos, per visą istoriją kiekvienoje kultūroje vyrai labiau negu moterys buvo linkę griebtis smurto, kai susidurdavo su žmonėmis, kuriuos jie laikydavo pašaliniais.

Vyrų „gentinis“ požiūris, kurio galutinis tikslas yra padidinti savo reprodukcines galimybes, yra panašus į teritorinį šimpanzių elgesį. 

Mokslininkai taip pat išstudijavo įrodymus, liudijančius, kad vyrams būdingas stipresnis grupinės tapatybės jausmas negu moterims, ir kad jie užmezga artimesnius ryšius su savo grupės nariais, jeigu vyksta konkurencija su priešininkais.

Nors vyrų priešiškos reakcijos greičiausiai išsivystė tam, kad jie galėtų atremti prašalaičių grėsmę, šiais laikais jos gali būti nefunkcionalios, o dažnai gali sukelti net priešingą rezultatą, tvirtina ekspertai.

Laikui bėgant, tokios reakcijos virto plataus masto karais tarp valstybių ir imperijų, taip pat muštynėmis bei susirėmimais tarp priešiškų futbolo sirgalių grupuočių ir miesto gaujų.

Tyrimui vadovavęs profesorius Markas van Vugtas sakė: „Kaip išspręsti konfliktus, kurie šiuolaikinėje visuomenėje tebėra pernelyg dažna problema, neaišku. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad mums sunku pakeisti savo mąstyseną, kuri formavosi tūkstančius metų“.

"Mokslinės literatūros studijos parodė, kad žmogaus protas suformuotas taip, jog yra linkęs įamžinti konfliktą su svetimais žmonėmis“.

Pasak M. van Vugto, tyrimas parodė, kad konfliktai su kitomis vyrų grupėmis mūsų protėviams suteikdavo galimybę pagerinti savo statusą ir užsitikrinti daugiau moterų bei didesnę teritorijos kontrolę.

„Panašiai elgiasi ir šimpanzės. Pavyzdžiui, patinai nuolat stebi savo teritorijos ribas. Jeigu iš kitos grupės atklysta patelė, ji gali būti įtikinta pereiti į jų grupę. Jeigu atsitiktinai atklysta patinas, jis veikiausiai bus sumuštas, o galbūt net nužudytas“, - aiškino jis.

2008 metais Kalifornijos mokslininkų atliktas tyrimas patvirtino, kad vyriškos agresijos ir narsos evoliucija susijusi su konkurencija dėl moterų ir teritorijos.

Anot šio tyrimo, mūsų genai gali turėti reikšmingos įtakos tokiems bruožams kaip karingumas. Tai reiškia, kad bėgant laikui agresyviausia grupė išliko natūralios atrankos būdu.

Senovės medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės dažnai susiremdavo su kaimyninėmis grupėmis ir pergalės atveju užkariaudavo jų žemes, vertybes ir moteris.

Tai reiškia, kad atlygis už karingumą būdavo reprodukcinė sėkmė ir šios savybės nauda genetiškai persiduodavo ateities kartoms. Tuo tarpu tos grupės, kurioms pritrūkdavo agresyvumo, likdavo nuošalėje.

Galima aptikti kelis istorinius pavyzdžius, rodančius konflikto ir stimulo poruotis sąryšį. Istoriniuose tyrimuose teigiama, kad mongolų karo vadas Čingischanas savo seksualinio apetito dėka šiandien turi 16 mln. tiesioginių palikuonių.

Vikingai taip pat paliko stiprius genetinius pėdsakus tokiose teritorijose kaip vakarinės Škotijos salos (Išoriniai Hebridai) ir Islandija, nes vietos moterys būdavo imamos kaip atlygis už sėkmingus reidus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.