Svarbiausias programos reikalavimas – jokio tiesioginio mokymo
Reikėtų pažymėti, kad Švedijoje mums įprastos darželio sąvokos nėra. Tai tiesiog ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kuriose nėra ir lietuviškiems darželiams įprastų užsiėmimų. Vienas svarbiausių reikalavimų jų programoms – jokio tiesioginio mokymo.
Stokholmo centre įsikūręs valstybinis darželis (vadinsime šią įstaigą mums įprastu pavadinimu) „Täppan“, kaip ir daugelis kitų tokių įstaigų, patalpas turi gyvenamojo namo pirmame aukšte. Čia prižiūrimi 77 vaikai nuo 1 iki 5 metų, suskirstyti į keturias grupes. Pirmasis įspūdis iš gatvės nieko gera nežada, tačiau vos tik peržengiame darželio slenkstį, situacija pasikeičia. Patalpos nė iš tolo neprimena tradicinės, sterilios darželio erdvės. Čia yra daugybė nedidelių kambarių, pritaikytų vis kitokiai veiklai, interjeras tiesiog perpildytas įvairiausių detalių – spalvingų užuolaidų, pagalvėlių, kilimėlių, netgi varteliai vietoj durų padaryti. Ant sienų tai šen, tai ten kabo vaikų šeimos nuotraukos, kad jie nesijaustų atskirti nuo artimųjų.
„ Norėdama čia patekti, šeima prašymą turi parašyti, kai vaikui sukanka šeši mėnesiai. Prieš vaikui pradedant lankyti darželį, mes aplankome šeimą, kad geriau ją pažintume. Tris pirmas dienas vaikas darželyje gali būti su tėvais – prireikus, ir ilgiau. Jei darželis nepatinka, per pirmus tris mėnesius šeima gali jį pakeisti. Švedijoje egzistuoja sistema, pagal kurią 50 proc. ikimokyklinio ugdymo įstaigų yra valstybinės, 50 proc. - privačios, tačiau į visas jas mokestis tas pats – maksimaliai tėvams tenka mokėti 1200 Švedijos kronas, tačiau jeigu žmonių pajamos nedidelės – jis gerokai mažėja“, - pasakojo Y. Häll.
Jauniausiųjų, 1-2 metų amžiaus vaikų grupėje paprastai būna 14 vaikų. Su jais dirba trys pedagogai. Jiems skirtoje patalpoje kiekvienas darželinukas turi po savo lėlę, imituojančią kūdikio formas. Būtent šios lėlės yra pagrindinė veiklos ašis. Vaikai jas migdo specialiose lovelėse, eina su jomis į parduotuvę, į gimnastikos salę ar dar kur nors. Taip kūdikiai, vadovaujami pedagogių, jau pradeda susipažinti su suaugusiųjų pasauliu bei, darydami tai, kas jiems įdomu, ugdo kalbinius įgūdžius. Lėlių pagalba vaikai mokosi netgi pažinti savaitės dienas – tam padeda speciali dėžutė su septyniomis išsitraukiančiomis skirtingomis lėlėmis.
Bendraudamos su mažaisiais, pedagogės užsirašinėja garsus, kuriuos jie taria. Vėliau šie garsų junginiai pakabinami sienoje, kad juos galėtų matytų ir tėvai. Kai kuriuos garsų junginius pedagogės bando susieti su reikšminiais žodžiais. Taip sekama, kaip tobulėja kalbėjimo įgūdžiai, bei bandoma suprasti, kas vaikui šiuo metu yra svarbiausia.
„Svarbiausia jų veikla – žaisti. Mūsų darželiuose nėra parengiamosios grupės mokyklai – tokios grupės yra prie pačių mokyklų. Tačiau iš tiesų vaikai visą laiką mokosi. Kalbu ne apie dalykinius įgūdžius. Kita vertus, žaisdami jie mokosi ir jų, pavyzdžiui, matematikos. Tam tikslui mes naudojame įvairius žaislus. Pavyzdžiui, skaičiuojame, kiek pelytė turi kojyčių, akyčių, ausyčių ir pan. Tėvai kartais prašo mūsų, kad daugiau mokytume jų vaikus, tačiau tokiais atvejais mes kviečiame juos puodeliui kavos ir dar kartą gerai išaiškiname, ką mes darome ir ko siekiame“, - ugdymo viziją dėstė įstaigos atstovė.
Kasmet vaikai keliauja vis į kitą patalpą
Šiame darželyje vaikų grupė kasmet perkeliama į kitą patalpą, kad pakeistų aplinką ir tobulėtų toliau. Pavyzdžiui, 3-4 metų vaikai turi kambarį, kuriame susėda ant pagalvėlių, padėtų ant grindų, ir kalbasi apie tai, kas jiems įdomu. Su šio amžiaus vaikais dirba keturios pedagogės. Be kita ko, jos užrašinėja vaikų mintis ir vėlgi kabina jas ant sienos tėvams. Vaikai, kiek sugeba, ne tik kalba apie savo kasdienybę, bet ir kuria įvairias istorijas. Šio proceso metu vaikai tampa ir autoriais, ir veikėjais. Istorijos užrašomos ranka – kad vaikai, savo tėvus paprastai matantys rašančius tik kompiuteriu, susipažintų ir su tokiu rašymo būdu.
„Mums svarbiausia, kad vaikai dalyvautų, todėl stebime, kas juos sudomino, ir tuomet plečiame tą veiklą. Pas mus nėra labai daug tradicinių žaislų. Mūsų manymu, jie nėra svarbiausi, kadangi daug žaislų visi vaikai turi namuose. Čia visi esantys žaislai naudojami tam tikram tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, turime laivą, kuriuo „plaukiame žvejoti“. Per šį procesą vaikai labai aktyviai bendrauja, nes „žvejojame“ labai įvairius dalykus. Laivai vaikams labai svarbūs – Stokholme yra laivų muziejus, kuriame apsilanko visi vaikai. Taip pat turime namą, kuriame apsigyventi kviečiame vaikus. Vaikas gali rinktis, kokius žmones ir daiktus jis pasiims į tą namą. Taip vyksta socializacijos procesas. Žodžiu, per žaislus sukuriame visą suaugusiųjų gyvenimo modelį“, - aiškino Y. Häll.
Beje, šio amžiaus vaikai jau išmoksta pažinti skaičius – vėlgi žaisdami su skaičių kortelėmis. „Grupėje turime vaiką, kurio mama kinė. Mes jos paprašėme šalia įprastų skaičių užrašyti kiniškus atitikmenis, kad vaikas galėtų palyginti ir atpažinti“, - pasakojo pašnekovė.
Valgymo grafikas taip pat gana lankstus – specialiame valgomajame valgoma nedidelėmis grupelėmis. Vaikai čia neturi savo vietos – kiekvieną kartą prie dviejų stalų gali sėti kur panorėję. 25 proc. maisto – ekologiškas. Yra specialus meniu alergiškiems vaikams, vegetarams, vaikams iš šeimos, besilaikančios tam tikros religijos priesakų maisto atžvilgiu. Darželio kieme yra auginamos nuosavos bulvės, taigi sezono metu jos visada būna šviežios. „Taip pat mūsų kieme auga nuostabios saulėgrąžos – jos pasiekia net 2-3 metus“, - gyrėsi moteris.
Dar viena darželio taisyklė – kasdien bet kokiu oru eiti į lauką, nebent tėvai prašytų vaiko nevesti. Tačiau vienu metu eina ne visi vaikai – grupės keičiasi. Taigi didesnę dienos dalį patalpose būna mažiau vaikų, todėl čia nėra darželiams įprasto triukšmo. „Už dešimtiems minučių kelio nuo mūsų – miškas, tad dažnai laiką leidžiame ten. Tai didelis palengvinimas tėvams, kurie neturi laiko išsiruošti į gamtą. Kita vertus, vaikams neretai leidžiame pasirinkti, kur jie norėtų būti – darželio žaidimų aikštelėje ar miške. Jie paprastai linkę rinktis aikštelę“, - pasakojo Y. Häll.
Siekiama, kad mergaitės ir berniukai žaistų kartu
4,5-5,5 metų amžiaus vaikai jau turi patalpą, kurioje įrengta senovinė mokykla. „Kartą lankėmės muziejuje, kur pamatėme senovės laikų mokyklą. Mums labai patiko, tad nusprendėme ją imituoti ir pas save. Žinoma, šie suolai nė iš tolo neprimena modernios mokyklos, bet vaikai mėgsta juose žaisti. Mes čia nesimokome – vaikai tik žaidžia mokyklą. Čia pat turime parduotuvę imituojantį kioskelį. Vaikai čia pratinami pirkti, pasirinkti daiktus, susigaudyti jų kainose, taigi įgauna ūkio ekonomijos žinių“, - pasako pedagogė.
Paklausta, kaip susitvarko su vaikais, kai šie pradeda muštis ar kitokiais būdais rodo agresiją, ji pabrėžė, kad Vaikų nemušimo įstatymas galioja ir čia. Tai reiškia, kad vaikui negalima net pliaukštelėti.
„Žinoma, jei vaikas elgiasi agresyviai, mes privalome panaudoti prievartą ir jį atitraukti. Tuomet mes kalbamės su juo, kad jis suprastų, ką darė ne taip. Po to aptariame šią situaciją visoje grupėje. Tai labai veiksminga auklėjimo priemonė. Vaikai iš tiesų labai dažnai komunikuoja per agresiją, bet mes negalime prarasti kantrybės, rėkti ant jų. Juk savo pavyzdžiu turime rodyti, kad galimas ir kitoks bendravimas. Kaip kitaip jie jo išmoks? Mes savo pavyzdžiu turime parodyti, kas yra teisinga, ir kas ne. Beje, dažnai padeda, kai grupėje tiesiog garsiai ištariame vaiko vardą. Grupėje išgirsti savo vardą yra stipru. Taip pat turime ženklą „stop“ - iškeltą prie krūtinės delnu į išorę ranką. Jie visi jau pažįsta šį ženklą“, - aiškino specialistė.
Anot pašnekovės, darželyje vaikai, kiekvienas pagal savo amžių, supažindinami ir su lyties tapatybe. Iš pradžių tai daroma per lėles, vėliau per kitus žaislus ir daiktus. „Nors iš berniukų ir mergaičių visuomenėje tikimasi šiek tiek skirtingų dalykų, mes siekiame diegti ir lyčių lygybės principus. Nors mes turime šiek tiek tradicinių žaislų – skirtų mergaitėms arba berniukams, stengiamės juos sudėlioti taip, kad jie nebūtų išskirti. Mūsų tikslas, kad berniukai ir mergaitės žaistų kartu. Taip pat ir „parduotuvėje“ tradiciškai vyriškai ir moteriškai veiklai priskiriamus daiktus sumaišome. Mano manymu, yra gerai, kad vaikai mato tokią maišytą aplinką“, - įsitikinusi Y. Häll.
Tiesa, kolektyvas šiose įstaigose – išimtinai moteriškas. Pasirodo, šioje srityje Švedija turi tų pačių problemų, kaip ir mes. Pašnekovė apgailestavo, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogo profesija nėra prestižinė, atlyginimas yra žemesnis nei mokytojo, nors mokytis reikia tiek pat metų. „Rasti gerą darbuotoją kartais būna problema. Pas mus laukiami ir vyrai. Prieš 10 metų buvo nuskambėjusios liūdnos pedofilijos istorijos, tačiau dabar tėvai tokių baimių nebeturi. Bet vyrai neina čia dirbti“, - pasakojo Y. Häll.
Nuotraukų albume – darželio „Täppan“ vaizdai.
