Iki Baltijos valstybių narystės NATO ir Europos Sąjungoje (ES), Rusijos propagandinė kampanija Vilniaus, Rygos ir Talino atžvilgiu turėjo konkretų tikslą - parodyti Vakarams, kokias beviltiškas ar net žlungančias valstybes jie noriai priima į savo gretas. Latviai ir estai esą grubiai pažeidinėja rusakalbių teises ir neturi aiškių, kaimynų pripažįstamų sienų (Rusija iki šiol nėra ratifikavusi sienų sutarčių su Latvija ir Estija), o lietuviai piktybiškai atsisako suteikti Rusijai nekontroliuojamo tranzito teises į Kaliningradą.
Tiek Rusijos kaltinimai Rygai ir Talinui dėl tautinių mažumų teisių suvaržymo, tiek Kaliningrado tranzito klausimas buvo gana rimti. Rusijos diplomatai šiais klausimais atkakliai dirbo ES narių sostinėse ir Briuselyje. Tačiau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kurioje Rusijos vaidmuo yra itin svarus, nerado rimtų žmogaus teisių pažeidimų ir dar praėjusiame dešimtmetyje nutraukė savo misiją Latvijoje ir Estijoje. ES ir toliau nepasiduoda Rusijos spaudimui traktuoti tranzitą į Kaliningradą kaip Rusijos "vidaus tranzitą".
Naujoji kampanija išsiskiria grubia, tiesmuka retorika ir absurdiškais kaltinimais, kurie neturės jokio poveikio Baltijos valstybių įvaizdžiui NATO ir ES akyse ar juo labiau jų saugumo situacijai. Rusijos šešėlinis vaidmuo atstatydinto prezidento Rolando Pakso istorijoje buvo kur kas rafinuotesnis ir dėl tos pačios priežasties - daug pavojingesnis. Vis dėlto ši Rusijos propagandinė kampanija nėra atsitiktinė ir nekoordinuota šios kaimyninės valstybės žiniasklaidos priemonių saviveikla - tokią saviveiklą V. Putinas jau seniai yra pažabojęs. Propagandinis puolimas prieš NATO ir ES nares Rusijos santykių su Vakarais galbūt nesugriaus, bet tikrai nepagerins, todėl jis negalėtų vykti be Kremliaus žinios.
Kodėl Rusija surengė šią informacinę ataką? Pirma, jai nesiseka kreipti Baltijos valstybių raidos sau palankia linkme, ir Kremlius ima prarasti kantrybę. Baltijos valstybių budrumą Rusijos užkulisinės veiklos atžvilgiu iliustruoja tiek R. Pakso nušalinimas, tiek kone kasmet pasikartojantys šnipinėjimu užsiimančių Rusijos diplomatų išsiuntimai iš trijų sostinių. Antra, Baltijos šalių padangėje patruliuojantys NATO naikintuvai yra nors ir simbolinis, bet gana įtikinamas Vakarų pareiškimas Rusijai, jog šios šalys nebelaikomos teisėta Rusijos įtakos zona. Tai galėtų paaiškinti Rusijos reakcijos desperatiškumą. Trečia, Baltijos valstybių juodinimas yra skirtas vidaus vartojimui. Vladimirui Putinui reikia atpirkimo ožio, kuriam būtų galima suversti kaltę už ilgą nesėkmių virtinę: viena po kitos sekė Kursko istorija, Nord-Osto tragedija, Achmedo Kadyrovo susprogdinimas ir galiausiai - Beslanas.
Net Borisas Jelcinas blogiausiais savo valdymo metais nebuvo patyręs tiek nesėkmių. Rusams, kuriuos pasiekia tik gerai atrinkta informacija, nesunku patikėti, jog "Pribaltika", piktybiškai sugriovusi Sovietų Sąjungos rojų, šiandien aktyviai remia čečėnų terorizmą. Net šiek tiek keista, kad Beslano griuvėsiuose Rusijos specnazas nerado lietuvių ar latvių kilmės kovotojų.
Dar vienas Rusijos tikslas yra pačių Baltijos šalių provokavimas. Propaganda neatsitiktinai smogė į jautriausias baltų vietas - Ribentropo-Molotovo paktą ir okupaciją, matyt, tikintis nepamatuotos Vilniaus, Rygos ir Talino reakcijos. Tačiau šaltakraujiška Lietuvos užsienio reikalų ministro Antano Valionio reakcija buvo adekvati. Juo labiau, kad visi pareiškimai Lietuvos atžvilgiu nuskambėjo ne iš pirmųjų Rusijos asmenų. Visiškai kitaip Vilnius turėtų reaguoti, jeigu V. Putinas viešai ir oficialiai pareikštų, jog Baltijos šalys remia terorizmą. Dabartiniu atveju nėra prasmės eskaluoti konflikto dėl absurdiškų kaltinimų, kuriais netiki nei Vakarų sąjungininkai, nei, matyt, pati Rusija.
Aišku viena - Rusija vis dar nenori ar negali atsikratyti savo liguisto potraukio kontroliuoti Baltijos valstybes. Kokių dar neišnaudotų svertų ji turi? Grasinimas karine jėga ar jos panaudojimas šiandienėmis sąlygomis yra visiškai neįsivaizduojamas. Baltijos šalys jau turi NATO kolektyvinės gynybos garantijas, kurių patikimumo nesiryžo išbandyti net Sovietų Sąjunga savo geriausiais laikais. Rusija pati turi per daug karinio pobūdžio problemų pietuose, pirmiausia Kaukaze, kad ryžtųsi eskaluoti karinį konfliktą su daug galingesniu priešininku, neturėdama galimybių ką nors laimėti. Šis status quo greitai nesikeis, nebent Rusijoje įvyktų itin gilus sukrėtimas, pavyzdžiui, karinis perversmas. Kita vertus, Rusija ir toliau aktyviai sieks plėsti savo ekonominę ir politinę įtaką Baltijos valstybėse, tikėdamasi turėti savotišką "penktąją koloną" NATO ir ES. Tačiau vieša Rusijos propagandos kampanija tik žlugdo šiuos siekius, kuriems įgyvendinti reikėtų daug tylaus, užkulisinio darbo Baltijos šalių sostinėse.
Rusija turi dar vieną rimtą kozirį - V. Putino brolystę su Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos lyderiais, kurie daugiausia lemia visos ES politiką. Jacques Chiracas atvirai rėmė Rusiją, kai buvo sprendžiamas Kaliningrado tranzito klausimas. Gerhardas Schroederis pastarojo savo vizito Rusijoje metu įsivaikino rusaitę. Didžioji Britanija, iš pradžių pažadėjusi savo naikintuvus NATO oro policijos misijai Baltijos šalyse, staiga rado "techninių kliūčių" ir tik didelio NATO spaudimo dėka vis dėlto dislokuos savo lėktuvus Šiauliuose.
Kokios yra naujo Rusijos propagandinio puolimo pasekmės Lietuvai? Kol kas ši kampanija jokios apčiuopiamos naudos Kremliui nedavė: aštrios Lietuvos reakcijos išprovokuoti nepavyko, diplomatiniai santykiai dar labiau atšalo, o Vilnius dar akyliau stebės Rusijos veiksmus. Šiame kontekste ryškėja ir galimos tolesnės Lietuvos strategijos Rusijos atžvilgiu kontūrai.
Pirmiausia, Lietuva turėtų ir toliau laikytis stoiškos pozicijos, nepanikuoti ir karštligiškai nereaguoti į Rusijos išpuolius. Sporto terminais kalbant, Lietuva neturi pasiduoti Rusijos primetamam žaidimo stiliui ir tempui. Antirusiškas Baltijos valstybių įvaizdis Vakarų šalių akyse nepaspartino jų integracijos į NATO ir ES. Tik ėmusios deklaruoti savo siekius bendradarbiauti su Rusija Baltijos šalys išsklaidė Vakarų baimę, kad konfliktiškai nusiteikusių baltų priėmimas į NATO ir ES gali išprovokuoti Rusiją. Antra, Lietuvai reikia toliau dirbti tylų kontržvalgybinį darbą siekiant užkirsti kelią naujiems tiesioginiams ir netiesioginiams Rusijos bandymams daryti įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikai. Trečia, Vilniui būtina toliau aktyviai dirbti Vakarų sostinėse, ypač Vašingtone ir Briuselyje, stengiantis išsklaidyti jų tikrą ar apsimestinį naivumą Rusijos atžvilgiu.
Vakarai, atrodo, vis dar tiki demokratine Rusijos ateitimi, nors tokios ateities galimybė tampa vis labiau miglota ir vis labiau tolsta. Ketvirta, santykiuose su Rusija svarbu numatyti keletą žingsnių į priekį. Rusija turi gilias ilgalaikio geostrateginio mąstymo tradicijas, todėl tikrąją šiandienio jos propagandinio puolimo prieš Baltijos šalis reikšmę suprasime ir padarinius pajusime galbūt tik po kelerių metų. Vilniui būtina įdėmiai stebėti, analizuoti ir prognozuoti procesus Rusijoje, plėtoti "baltąją žvalgybą". Šiuo atžvilgiu daug galėtų nuveikti Lietuvoje neseniai įsteigtas Strateginių studijų centras.
Būtų klaida Rusijos bijoti, bet neįvertinti jos galimybių taip pat pavojinga. Kad ir koks būtų Lietuvos atsakas į Rusijos provokacijas, neturėtume pamiršti, jog Didysis Brolis mus toliau įdėmiai stebi ir tikisi mūsų klaidų. Ar kada nors Lietuva galės nebekreipti dėmesio į "Rusijos faktorių"? Nebent jei neprognozuojamoje kaimyninėje valstybėje įvyktų koks nors gilus precedento neturintis sukrėtimas - pavyzdžiui, atsirastų demokratija.
Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.
