Pasak politologo Lauro Bielinio, yra tam tikrų požymių, kad partijos išsityrė savo elektoratą ir žino, kokie rinkėjai jiems palankesni pagal socialinius, intelektualinius ir geografinius kriterijus. Tačiau partijos, politologo teigimu, ne visada atsižvelgia į tai arba nepasirenka tinkamos savo veiksmų strategijos. Partijų štabų veiksmai daugiau pagrįsti reakcija į tai dienai susiklosčiusią padėtį.
Politologė Kristina Vaičiūnaitė sako, kad daugumos partijų veiksmai, kurių jos imasi šių rinkimų kampanijos metu, jau yra planuoti. “Tai nebėra stichiškos kampanijos. Ar tai buvo R.Pakso kampanijos pamoka, galima tik spėlioti. Gal tiesiog atėjo suvokimas, kad reikia specialistų, kurie rengtų viešąsias akcijas ir visą rinkimų kampaniją. Partijos tyrimus pasidarė, bet kiek jos pataikė kampanijos veiksmais būtent į savo elektoratą, bus galima pasakyti tik po rinkimų”, - teigia K.Vaičiūnaitė.
Politologė Ainė Ramonaitė mano, kad dabar Lietuvoje formuojasi tokia padėtis, kai potencialus vienos ar kitos partijos elektoratas yra visa Lietuva. Ribos tarp atskirų partijų rinkėjų ir anksčiau nebuvo labai ryškios, o dabar jos dar labiau nunykusios.
Po nepriklausomybės kairės ir dešinės partijos turėjo gana aiškų elektoratą, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ėmė byrėti. Anot L.Bielinio, tai pačių partijų problema – jos nesugebėjo išsaugoti savo ideologinio, vertybinio išskirtinumo. Aiškiai išskirti ir akcentuoti vertybes, tokias kaip šeima, patriotizmas, bando tik konservatoriai. L.Bielinio manymu, jie šiemet surinks daugiau balsų nei per ankstesnius rinkimus. A.Ramonaitė taip pat išskiria Tėvynės sąjungą kaip dedančią daugiausia pastangų išlaikyti arba susigrąžinti savo buvusį elektoratą.
“Kairės-dešinės skalė Lietuvoje susiformavo ekskomunizmo-antikomunizmo takoskyros pagrindu. Kai tuo tarpu Vakaruose ji formavosi darbo-kapitalo takoskyros pagrindu ir atspindi partijų konfliktą dėl ekonominės politikos”, - teigia A.Ramonaitė. Anot politologės, būtų galima manyti, kad mūsuose kairės – dešinės identifikacija jau yra praradusi aktualumą. Tačiau Vengrijos pavyzdys, kur kairės – dešinės skalė susiformavo taip pat ekskomunizmo-antikomunizmo pagrindu, rodo, jog ją įmanoma atgaivinti ir kad tai gali turėti įtakos rinkimams.
Lietuvoje, A.Ramonaitės manymu, atgaivinti istoriškai susiklosčiusią lietuvišką kairės-dešinės priešpriešą vengiama, o stengiamasi primesti vakarietišką jos variantą, kuris pas mus nelabai prigyja. Taip politikai supainioja ir save, ir rinkėjus.
Vis dėlto atskirų partijų elektoratas kiek skiriasi. Už konservatorius ir liberalcentristus balsuoja jaunesni, aukštesnes arba vidutines pajamas turintys rinkėjai. Tiesa, pasak politologų, A.Zuoko istorija Liberalų ir centro sąjungai pakišo koją ir dabar dalis jų potencialių rinkėjų gali rinktis konservatorius kaip stabilesnius ir skaidresnius. Konservatoriai taip pat turi dalį vyresnio amžiaus rinkėjų, tvirtai juos palaikančių dar nuo Sąjūdžio laikų. Anot Ramonaitės, Tėvynės sąjungai pavyko patraukti savo pusėn krikščionių demokratų rinkėjus, nes pastarieji dabar iš esmės yra pašalinti iš politinės arenos.
Kairiųjų partijų rinkėjai yra mažesnes pajamas gaunantys, žemesnio išsilavinimo, vyresni žmonės. Darbo partijos, A.Brazausko ir A.Paulausko koalicijos, R.Pakso koalicijos ir K.Prunksienės – visuomenės lyderių koalicijos elektoratas persidengia, nors ir nėra visiškai vienalytis.
“Partijoms nėra prasmės kovoti dėl tvirtai nusistovėjusio elektorato”, - sako L.Bielinis. Politologo teigimu, svarbiau į savo pusę patraukti tuos rinkėjus, kurie nėra prisirišę prie konkrečios partijos. Dėl jų šiuo metu aktyviausiai grumiasi keturios kairiosios partijos.
Šiai nuomonei pritaria ir A.Katkevičius. Jo teigimu, neapsisprendę rinkėjai - tie, kurie nėra intensyvūs informacijos vartotojai, laikraštį skaito per mėnesį, dažniausiai informaciją gauna iš televizijos, tačiau ja nelabai tiki. Juos veikia gandai, mitai, emocijos. Šie rinkėjai, pasak A.Katkevičiaus, tipiška lietuvių dalis, kuri padėjo Lietuvai išlikti, visoms valdžioms šypsosi ir linkčioja, bet daro savaip. Jų per didžiuosius žiniasklaidos kanalus nepaveiksi. Anot ryšių su visuomene specialisto, išloš tos partijos, kurios su šiuo protesto elektoratu daugiausia bendrauja tiesiogiai.
K.Vaičiūnaitės teigimu, partijos orientuojasi ne į visus neapsisprendusius rinkėjus, o būtent į savo galimą elektoratą neapsisprendusiųjų tarpe. Politologė sako, kad dešinieji kovoje dėl neapsisprendusio potencialaus elektorato šios rinkimų kampanijos metu atrodo silpnai, ypač kalbant apie jų reklaminę kampaniją.
“Šiuo požiūriu labiausiai išsiskiria socialdemokratai ir Darbo partija. Socialdemokratų pasirinkta taktika - naudoti emocines priemones. Pavyzdžiu galėtų būti jų reklama su vaikais, nes vaikų kalba ir mintys labai stipriai veikia emociškai. Socdemų elektoratas yra vyresnio amžiaus, mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie greičiau pagauna tą emocinį kabliuką. Tačiau šiuo atveju būtų galima kalbėti ir apie etinius dalykus, nes ne visur leidžiama naudoti politinėje reklamoje vaikus”, - teigia politologė.
Anot K.Vaičiūnaitės, daugiausia pastangų į reklaminės kampanijos kūrimą įdėjo Darbo partija. Jų reklamos ir ypač filmas “Viktoras – meilės jėga” rodo, kad jų strategija nukreipta ne į tą elektoratą, kuris sau argumentuotai susidaro nuomonę, o į tą, kuris susidaro nuomonę pasižiūrėdamas, koks žmogus yra politikas. “Tas filmas yra klasikinis variantas, padarytas pagal politinės reklamos elementus, kurių pagalba politiką galima taip pristatyti visuomenei, kad ši jį priimtų. Tie elementai - praeitis, šeima, sportas, naminiai gyvūnai, hobi. Minėtame filme galime pamatyti visus šiuos elementus. Tačiau jaunimo ar studentijos tas filmas tikrai nepaveikė”, - mano K.Vaičiūnaitė.
Konservatoriai ir liberalcentristai, politologės manymu, neparengė tokių reklamų, kurios elektoratui, ypatingai politika nesidominčiam ir nenagrinėjančiam partijų programų, galėtų sukelti ilgesnių pamastymų. Tiesa, tokių filmų ir reklamų, kaip Darbo partijos, dešiniųjų elektoratas nepriimtų, todėl šioms politinėms jėgoms reikėtų daug padirbėti rengiant reklaminės kampanijos strategiją.
