Švietimo sistema aptariama skyriuje „kultūrinė demokratija“. Toks skyriaus pavadinimas de facto skamba kaip totalitarinės valstybės, nes suponuoja, jog kultūra nėra laisvai besivystanti ir priklausanti nuo savarankiškų žmonių sprendimų, o centralizuotas reiškinys.
Programoje nėra pateikta švietimo sistemos vizija, tačiau pateikta daug konkrečių siekių:
- pasiekti, kad ne mažiau kaip 85 procentai gyventojų turėtų bent vidurinį išsilavinimą;
- išspręsti nelankančiųjų mokyklos vaikų problemą. Aprūpinti vaikus visomis šiuolaikiškam mokymui reikalingomis priemonėmis;
- didinti mokymosi motyvaciją;
- taikyti naujus ugdymo metodus, tobulinti mokymosi programas ir egzaminų sistemą, o mokymo profiliavimą pakeisti individualizavimu;
- sumažinti mokymosi krūvius;
- sudaryti sąlygas daugiau kaip pusei jaunų žmonių siekti aukštojo išsilavinimo (tikslas de facto jau pasiektas);
- sudaryti sąlygas daugiau kaip pusei ikimokyklinio amžiaus vaikų laikyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas;
- pakeisti stipendijų sistemą taip, kad ji motyvuotų studentus rinktis specialybes, skatinančias ekonominę pažangą, o profesinį mokymą labiau orientuoti į darbo jėgos poreikius;
- daugumos gyventojų kompiuterinis raštingumas;
- kad kiekvienas galėtų mokytis visą gyvenimą, nuolat kvalifikaciją kels ne mažiau kaip 10 procentų suaugusiųjų. Numatoma, kad įmonių sąnaudos jaunimo kvalifikacijai kelti būtų dauginamos iš 1,5 (atkreiptinas dėmesys, kad dabar šios sąnaudos apskritai sunkiai gali būti pripažįstamos);
- renovuoti bent trečdalį mokyklų, o dviem trečdaliams suteikti greitaeigio interneto prieigą;
- ne mažiau kaip penktadaliu padidinti finansavimą vienam moksleiviui ar studentui, ne mažiau kaip trečdaliu padidinti mokslininkų, mokytojų, dėstytojų atlyginimą;
- didinti paramą studentams.
Iš šių siekių galima daryti keletą išvadų. Visų pirma, juos rengiant akivaizdžiai naudojamasi dideliu žinių potencialu (kurio neturi kitos partijos), kylančio iš biurokratinių valstybės institucijų, todėl siekiai dažnai yra tokie, kurie jau dabartinėje politikoje yra užsibrėžti ir vykdomi. Antra, siekiai nėra susiję su jokiomis švietimo sistemoje reikalingomis sisteminėmis permainomis, o tik su pažadais, nukreiptais į ekstensyvią plėtrą: naujos sritys, daugiau resursų, daugiau mokinių. Trečia, programoje nekalbama apie vertybinę švietimo sistemos orientaciją, tačiau atsiskleidžia centralizuotas požiūris į švietimą, švietimo nelinkstama traktuoti kaip paslaugos asmeniui.
Nors pateiktas priemones įgyvendinti iš principo yra įmanoma, tačiau programoje net nesiekiama, kad priemonės būtų tikslingos. Vienareikšmiai galima teigti, jog programa nenumato esminių pokyčių švietimo sistemoje, taigi negalima tikėtis ir esminio pagerėjimo.
Tėvynės Sąjunga
Akcentuojamas vertybinis tikslas – ruošti žmogų ne tik profesijai, bet ir visaverčiam gyvenimui, priartinti mokyklą prie visuomenės, kad mokykla taptų ne tik žinių perteikimo, bet ir asmenybės ugdymo ir bendruomenės iniciatyvų institucija. Šios vertybinės nuostatos nuosekliai atsispindi konkrečiuose uždaviniuose. Tarp uždavinių numatoma skatinti mokyklų konkurenciją, siekiant stiprinti bažnyčios vaidmenį numatoma bažnytines švietimo įstaigas finansuoti tais pačiais principais kaip ir valstybės ar savivaldybių.
Tarp konkrečių priemonių minima nemažai vertybinių ir programos turinio dalykų:
- privalomos šeimos vertybių, pilietiškumo, bendruomeniškumo, tautiškumo pamokas;
- didesnis dėmesys bei infrastruktūra itin gabiems vaikams;
- didesnis dėmesys lietuvių ir anglų kalboms;
- integruoti mokyklas ir mokytojus į bendruomenes.
Svarbus dėmesys konkurencinei aplinkai:
- diferencijuoti mokytojų atlyginimą (nors iš programos neaišku, kokiais pagrindais);
- įvesti „standartinį“ „mokinio krepšelio“ principą.
Taip pat numatoma padidinti mokytojų atlyginimą du kartus.
Mokyklų konkurencijos skatinimas, vertybinis švietimo aspektas ir mokyklos integravimas į bendruomenę yra pagrindiniai skiriamieji programos bruožai. Ypač sveikintinas konkurencijos akcentavimas, kuris remiasi tinkamu dabartinių švietimo sistemos problemų šaknų identifikavimu. Deja, pateikiama ir su tikslingumu, efektyvumu bei taupumu nieko bendro neturinti populistinė nuostata dvigubai pakelti atlyginimus.
Liberalų ir centro sąjunga
Programoje laikomasi akivaizdžiai labiau individualistinės nuostatos ir pripažįstama, kad išsilavinimas reikalingas asmeniui, o tik po to seka nauda visuomenei. Išryškinamas esminis švietimo trūkumas – centralizacija, administraciniai metodai, biurokratizavimas, valstybinių universitetų dominavimas.
Pateikiami pagrindiniai konkretūs siūlymai:
- išplėsti ir pilnai įgyvendinti krepšelio principą;
- mažinti centralizaciją ir biurokratizmą švietime;
- tęsti mokyklų renovaciją, kompiuterizavimą, aprūpinti internetu;
- suteikti teisę įmonėms į sąnaudas įtraukti asmenų švietimui skirtas lėšas.
Švietimo ir profesinio rengimo sistemų pritaikymas prie mokymosi visą gyvenimą, rinkos poreikių laikomas vienu iš pagrindinių elementų kuriant žinių visuomenę ir gerovę.
Šioje programoje bene vienintelėje pavyko išvengti su tikslingumu, efektyvumu prasilenkiančių populistinių nuostatų, o pateikiami įsipareigojimai nukreipti ne į tuščių pažadų dalijimą, bet į sisteminių problemų sprendimą.
Darbo partija
Panašiai kaip ir A. Brazausko ir A. Paulausko, Darbo partija nepateikia vertybinių orientyrų ar reformos vizijos. Pateikiami siekiai atspindi jau daromus ir „visiems priimtinus“ sprendimus. Išskirtinis bruožas – numatomas studijų užsienyje finansavimas ir akcentuojama neuniversitetinių aukštųjų mokyklų plėtra regionuose.
Numatomi siekiai:
- modernizuoti, kompiuterizuoti mokyklas;
- užtikrinti mokymosi prieinamumą visiems, visuotinį mokyklos lankymą ir vidurinį išsilavinimą;
- įvesti studijų užsienyje išlaidų kompensavimą, skirti lėšų kiekvienai mokyklai siųsti po vieną mokinį studijoms užsienyje;
- didinti atlyginimus;
- skatinti neuniversitetinio mokslo plėtrą regionuose;
- skatinti darbdavius sudaryti sąlygas atlikti gamybinę praktiką.
Nuostatos pateiktos pažadų dalijimo stiliumi, tačiau patys pažadai nėra tiksliai užfiksuoti ir juos vėliau bus galima įvairiai traktuoti.
R. Pakso koalicija
Akcentuojamas mokymasis visą gyvenimą, vidurinio išsilavinimo visuotinumas, aukštojo mokslo prieinamumas. Pateikiamas pažadas 2007 m. pasiekti mokslininkų, mokytojų, doktorantų, dėstytojų atlyginimų ES vidurkį. Ši nuostata rodo sisteminių ydų švietimo sistemoje nepastebėjimą, yra populistinė ir net nesiejama su efektyvumu ar tikslingumu.
Numatoma siekti, kad „mokslas ir studijos labiau atitiktų ne tik individo, bet ir šalies, jos ūkio, kultūros, Valstybės ateities poreikius“. Nors ši nuostata gali būti įvairiai traktuojama, tačiau ji rodo, jog individas netraktuojamas kaip švietimo paslaugos gavėjas, į pirmą planą iškeliamas centrinis planavimas ir kolektyviniai interesai.
Lietuvos krikščionių demokratų partija
Pabrėžiamas krikščioniškų vertybių ir doros ugdymo vaidmuo.
Konkretūs teiginiai:
- švietimo prieinamumas, didinti paramą socialiai remtiniems studentams, viduriniojo išsilavinimo privalomumas;
- po modernią švietimo įstaigą kiekvienoje seniūnijoje;
- daugiau investicijų infrastruktūrai;
- aukštosioms mokykloms – „pagrįsti užsakymai“ dėl studentų rengimo;
- profesinio mokymo orientavimas į darbo rinkos poreikius.
Programos teiginiai nėra vientisi (išskyrus aiškias nuostatas dėl krikščioniškų vertybių diegimo). Nuosekliai ir visiškai įgyvendinta nuostata, jog kiekvienoje seniūnijoje būtų bent po vieną modernią švietimo įstaigą, de fakto reiškia dirbtinį dabartinės sistemos palaikymą ir gali tapti rimta kliūtimi optimizuoti mokyklų tinklą.
Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga (VNDS)
- Siekiamybė – kad mokslas ir studijos taptų realiai prioritetine sritimi;
- Socialinių garantijų mokytojams ir dėstytojams didinimas, „krepšelio“ didinimas, pagerinti mokyklų aprūpinimą, žymus paramos mokslui ir studijoms padidinimas. Ieškoma būdų padidinti finansavimą doktorantūrai ir jauniems dėstytojams;
- Pasisakoma prieš studentų skaičiaus mažinimą ir studijų įmokų didinimą;
- Mokyklas ir mokymo centrus, turinčius interneto ryšį, siekiama paversti daugiafunkciniais mokymo centrais;
- Vienareikšmiškai pasisakoma už kaimo mokyklų tinklo saugojimą;
- Siekiama gerinti aukštojo mokslo studijų kokybę ir orientavimą į „valstybės ir visuomenės“ poreikius.
Nuostatos vienareikšmiškai populistinės, akivaizdus aktyvus nusistatymas prieš sistemines reformas, siekiama užkonservuoti ir sustiprinti dabartinę sistemą. Kadangi pažadai nekonkretizuoti skaičiais, jų realumo vertinti nepavyksta, tačiau nuostatų tikslingumo nėra (orientacija į priemones, kurios yra neaišku kokiam tikslui pasiekti).
Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga
Deklaruojamas tik banalus, o kartu populistinis, mokyklų renovacijos spartinimas ir algų kėlimo programos atnaujinimas.
Lietuvos tautininkų sąjunga
Akcentuojamas tautinis-patriotinis lavinimas ir etninė kultūra, humanitarinis lavinimas. Aukštajame moksle siekiama rengti intelektualus, „gebančius valdyti valstybę ir stiprinti jos galias“. Tai rodo kryptingas nuostatas dėl mokymo turinio. Kita vertus, šių nuostatų tikslingumas abejotinas. Pasisakoma už mokymosi visą gyvenimą plėtrą. Nesant konkrečių detalesnių pasiūlymų nei efektyvumas, nei realumas nevertintinas.
o Bendras įvertinimas:
- Švietimo srityje išsiskiria partijų ideologinis-vertybinis savitumas. Gana skirtingai suprantamas švietimo vaidmuo.
- Visos partijos kalba apie mokyklų renovavimą, informacines technologijas.
- Visos partijos kalba apie švietimo prieinamumą.
- Liberalų ir centro sąjunga ir Tėvynės Sąjunga akcentuoja rinkos santykius ir konkurenciją, kitos partijos – geresnį valdymą ir didesnių lėšų skyrimą (nekalbama apie tai, kaip jas geriau panaudoti), o ypač atlyginimų didinimą (Tėvynės Sąjunga taip pat), aukštojo mokslo orientavimą pagal valstybės interesus. Reformų galima tikėtis iš Liberalų ir centro sąjungos ir Tėvynės Sąjungos, kitos partijos sisteminių problemų neakcentuoja ir sisteminių siūlymų neteikia.
- Liberalų ir centro sąjunga išsiskiria sisteminiu požiūriu ir pažadų santūrumu/realumu.
- Tėvynės Sąjungos akcentas – mokyklų integravimas į bendruomenes.
- Labiausiai konservatyvi – VNDS (pasisakoma už visko išlaikymą ir prieš sistemines ar finansines reformas).
