Deklaruojamas siekis kovoti su „asmeninių ir grupinių interesų tenkinimu, kuris vyksta visų mokesčių mokėtojų sąskaita“. Teigiama, kad „ekonomikos augimas negali būti savitikslis. Negalima džiaugtis sparčiais ūkio kilimo tempais, kai nekyla darbuotojų pajamos ir negerėja žmonių gyvenimas“.
Konkrečiai Darbo partija numato: „skatinti Lietuvos ekonominį augimą ir mažinti jos ūkio atsilikimą nuo pirmaujančių Europos Sąjungos šalių“, tačiau nenurodoma, kokiomis priemonėmis tai bus padaryta; „parengti atnaujintą ilgalaikę ūkio plėtros ir regioninės politikos strategiją“, nors tokia strategija jau yra parengta, tačiau lieka neaišku, kuo nauja siūloma strategija būtų geresnė už dabar egzistuojančią; „formuoti socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, subalansuotą jos plėtrą ir užimtumą skatinančią politiką“, nors neaišku, ką konkrečiai norima daryti; „sustiprinti šalies ūkio konkurencinį potencialą, šiam tikslui efektyviai panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas“, nors taip pat nenurodoma, kokiomis priemonėmis bus pasiektas efektyvus ES lėšų įsisavinimas; „užtikrinti valstybės turto privatizavimo skaidrumą, sudaryti vienodas sąlygas visiems investuotojams“ – teigiamas siekis, tačiau baigiantis privatizavimui tampa nelabai aktualus; „skatinant investicijas, ypač „plyno lauko“ investicijas, supaprastinti ir racionalizuoti žemės įsigijimo, jos paskirties pakeitimo ir statybų įforminimo procedūras“ – teigiamai vertintinas tikslas; „ugdyti žmonių verslumą, kuris yra ekonomikos augimo pagrindas“ – prioritetas tinkamas, tačiau verslumas priklauso pirmiausia nuo verslo sąlygų; „remti ir skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, diferencijuoti mokesčius atsižvelgiant į įmonių dydį, panaikinti verslą varžančius įstatymus ir poįstatyminius aktus, teikti valstybės paramą naujai besikuriančioms įmonėms ir skatinti jų skaičiaus augimą“, nors tokios selektyvios priemonės yra neefektyvios, iškreipia motyvacijas ir skatina piktnaudžiauti teikiama parama.
Darbo partijos programoje taip pat siūloma „įteisinti verslo asocijuotų struktūrų lygiavertį dalyvavimą rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, valdant fondus, skirtus verslo plėtros skatinimui, svarstant ir sprendžiant kitus aktualius ūkio ir verslo plėtros klausimus“ – teigiamai vertintinas siekis, jei tai atliekama skaidriai ir nesudarant kažkurioms interesų grupėms išskirtinių sąlygų; „skatinti darbdavius sudaryti palankias sąlygas besimokančiam jaunimui atlikti gamybinę praktiką ir įgyti profesinius įgūdžius“, „skatinti verslo plėtrą probleminiuose regionuose ir kaimo vietovėse“ bei „mažinti regionų socialinio – ekonominio išsivystymo skirtumus“, nors šie skirtumai gali būti mažinami bendro ekonomikos augimo sąskaita; „nacionalinį biudžetą formuoti pagal programas, vadovaujantis strateginiais valstybės interesais“, nors kitose programos vietose siūlomos priemonės, pvz., neribojamas grūdų supirkimas, tiesiogiai prieštarauja šiam sveikintinam prioritetui; „didinti BVP dalies perskirstymą per nacionalinį biudžetą, šitaip stiprinant valstybės vaidmenį formuojant kryptingą ekonominę ir socialinę politiką“, nors neaišku, kodėl perskirstymo didinimas savaime galėtų prisidėti prie kryptingos ekonominės ir socialinės politikos, ypač atsižvelgiant į kitą priešingą minėtam tikslui siūlymą – „sutvarkyti mokesčių sistemą, kad ji būtų konkurentiška su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Subalansuoti mokesčių naštą, mažinti jų skaičių“; „taikyti lengvatinius PVM tarifus būtiniausiems maisto produktams ir vaistams“, nors tai mažintų mokesčių sistemos skaidrumą; „įdiegti antimonopolines priemones, užtikrinančias lygiavertes konkurencijos sąlygas“, nors jos taikomos ir dabar ir neaišku, kuo Darbo partijos siūlomos priemonės būtų geresnės; „pakeisti viešųjų pirkimų organizavimo tvarką nustatant, kad pasiūlymų pateikimas ir jų viešas paskelbimas, dalyvaujant suinteresuotiems verslo subjektams, būtų vykdomi tuo pačiu metu, visa tai fiksuojant techninėse laikmenose“; „suformuoti kompensacijų mechanizmą būsto statybos ir renovacijos darbams, vykdomiems probleminiuose regionuose ir įsigyjant būstą jaunoms šeimoms“; „priimti naujus, taip pat patobulinti veikiančius įstatymus, skatinančius rizikos kapitalo fondų kūrimąsi Lietuvoje“, nors neaišku, kaip esama teisinė aplinka tokių fondų veiklai konkrečiai būtų tobulinama.
Pateikiami siūlymai yra labai skirtingo detalumo ir aktualumo, nėra aiškūs programos vidiniai prioritetai. Dominuoja madingos temos – parama smulkiajam ir vidutiniam verslui, regioninė politika, perskirstymo didinimas. Daugelis siūlymų yra bendro pobūdžio deklaracijos, kurios mažai ką pasako. Esama siūlymų daryti tai, kas jau dabar veikia (strategijų parengimas, antimonopolinės politikos vykdymas ir pan.). Nors tokie siūlymai nėra visiškai beprasmiai, tačiau tokiu atveju turėtų būti nurodomi esami sistemos trūkumai ir teikiami konkretūs esamą padėtį gerinsiantys siūlymai. Tačiau nei kalbant apie konkurencijos politiką, nei apie ūkio strategiją Darbo partijos programa nepateikia nei savo kritinio įvertinimo, nei konkrečių esamą padėtį gerinančių siūlymų. Kai kurie siūlymai prieštarauja vieni kitiems (pvz., viena vertus, noras turėti konkurencingą mokesčių sistemą ir deklaruojamas siekis mažinti šešėlinę ekonomiką ir, kita vertus, ketinimas didinti perskirstymą per šalies biudžetą). Esama sveikintinų nuostatų, ypač kliūčių įėjimui į rinką mažinimas, verslo reguliavimo supaprastinamas, tačiau neaišku, kaip tai būtų įgyvendinama. Nemažai siūlymų sukeltų neigiamas ekonomines pasekmes, didintų neskaidrumą ekonominėje politikoje ir, priešingai deklaruojamiems tikslams, sudarytų geresnes sąlygas siauroms interesų grupėms daryti įtaką ekonominei politikai.
A.Brazausko ir A. Paulausko koalicija
Vienas iš pagrindinių programinių šūkių – ekonominė demokratija ir gerovė visiems. Socialiai orientuota rinka. Kaip pagrindiniai klausimai darbotvarkėje įvardinami gyventojų pajamų didinimas, nedarbo mažinimas. Numatomi konkretūs įsipareigojimai iki 2008 m. Teigiama, kad: „(1) vidutinis darbo užmokestis išaugs iki 1800 litų, o minimali mėnesinė alga – iki 800 litų; (2) palaipsniui didinant neapmokestinamąsias pajamas bei mažinant pajamų mokestį sumažės mokesčių našta mažai uždirbantiems darbuotojams; (3) vidutinė senatvės pensija bus ne mažesnė kaip 650 litų; (4) bus visiškai grąžinti prarasti indėliai, žemė, kompensacijos už valstybės išperkamą turtą; (5) BVP padidės trečdaliu; (6) bus sukurta iki 150 tūkst. naujų darbo vietų, registruotas nedarbas sumažės iki 5 proc.; (7) informacinis sektorius taps vienu svarbiausių ekonomikos augimo variklių“.
Koalicija taip pat įsipareigoja skatinti investicijas į energetiką, transportą, telekomunikacijas, plyno lauko investicijas, pramoninių zonų kūrimąsi, nors nepateikia konkrečių siūlomų priemonių; kaip ir daugelis kitų partijų, akcentuoja smulkaus ir vidutinio verslo svarbą ir siūlo teikti jam paramą, nors tai iškraipytų konkurenciją, taip pat akcentuoja aukštą pridėtinę vertę kuriančią veiklą. Pagrindinis ūkio politikos tikslas yra konkurencingos ekonomikos sukūrimas – svarbus ir sveikintinas tikslas. Programoje nemažai remiamasi Vyriausybės programa ir Valstybės ilgalaike plėtros strategija.
Deklaruojamas tinkamas ekonominės politikos tikslas, tačiau konkrečios priemonės nėra tiesiogiai susietos su keliamu tikslu, o kai kurios, dėl kurių būtų iškreipiama konkurencija ir kai kuriems sektoriams sudaromos išskirtinės sąlygos, kaip tik mažintų Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Sveikintinas siekis kurti verslui palankią aplinką, ypač administracinių suvaržymų mažinimas, kuris galėtų prisidėti prie konkurencingumo didėjimo. Tačiau nėra siūlomas pajamų mokesčio mažinimas, nors tai taip pat svarbu šalies įmonių konkurencingumui. Koalicijos programa iš kitų išsiskiria tuo, kad pateikia labai konkrečius prognozuojamus rodiklius, tačiau neaišku, kaip tai bus padaryta ir, svarbiausia, didelė jų dalis (BVP augimas, infliacija) tiesiogiai nepriklauso nuo vyriausybės sprendimų.
Tai veikiau yra tik orientyrai ir prognozės, kurių išsipildymas priklausys nuo rinkos tendencijų ir kitų veiksnių. Abejotina, ar padidinus išlaidas tiek, kiek siūloma, bus išlaikytas makroekonominis stabilumas ir saikinga infliacija. Be to, jei įsipareigojimams įgyvendinti turės būti žymiai didinamos biudžeto išlaidos, tai gali prieštarauti kitam oficialiam Lietuvos siekiui – laikytis konvergencijos kriterijų. Tad arba šie bus pažeisti ir nutols Lietuvos narystės eurozonoje laikas, arba teks koreguoti kai kuriuos įsipareigojimus (labiau tikėtinas antrasis scenarijus). Propaguojami dalykai, kurie nebegali būti laikomi gera praktika ES šalyse (kolektyvinių sutarčių sistema).
Tėvynės Sąjunga
Ši partija propaguoja, kaip ir galima tikėtis, konservatyviąją programą, paremtą „krikščioniškuoju socialiniu mokymu“. Akcentuojamas konkurencingas ūkis, senųjų ES narių prisivijimas, moderni žinių ekonomika, kurios, konservatorių nuomone, negalima sukurti nei liberaliais (susilaikymo nuo įsikišimo), nei socialdemokratiniais (reguliuojant ekonomiką) metodais, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas bei regioninė politika, pagrįsta aktyviu bendruomenių dalyvavimu. Tėvynės Sąjunga pateikia konkrečius įsipareigojimus dėl gana nedidelio biudžeto deficito išsaugojimo, nors kažkodėl nedeklaruoja ilgalaikio siekio subalansuoti biudžetą, taip pat dėl esamo perskirstymo lygio išlaikymo. Ekonominės politikos nuostatos yra gana negausios, labiau akcentuojamos madingos temos – žinių visuomenė, regioninė politika ir pan.
Svarbiausias programos privalumas – išsamus vertybių pristatymas, kurių žinojimas suteikia tvirtesnį pagrindą nuosekliems siūlymams ekonominės politikos ir kitose srityse. Abejotinas atspirties taškas – teiginys, kad „Lietuvoje vyrauja liberalios bei individualistinės vertybės“ ir dėl to kyla įvairios problemos, kadangi iki šiol Lietuvoje ir rinkimų metu, ir po jų dažniausiai dominavo kairiosios pakraipos retorika, kurią palaiko ir savo programose deklaruoja dauguma Lietuvos partijų. Taip pat problematiška „stiprios valstybės“ samprata, nes stipri valstybė gali būti pirmiausia ribotas funkcijas atliekanti valstybė, o ši tema Tėvynės Sąjungos programoje nėra išplėtojama. Tiesa, pateikiami gana konkretūs ir išsamūs siūlymai viešojo administravimo reformų srityje, kurie iš tiesų sukoncentruotų valstybės išteklius svarbiausiose srityse ir prisidėtų prie šalies konkurencingumo didėjimo. Tačiau kiti siūlymai dėl įvairių paskatų ir lengvatų yra nukreipti priešinga linkme.
Liberalų ir centro sąjunga
Išeities taškas skiriasi nuo kitų partijų. Akcentuojama ne tai, kaip bus didinamas BVP, bet teigiama, kad šalies ekonomikos augimas jau dabar turi tapti tikru kiekvieno Lietuvos žmogaus gerovės augimu. Pagrindiniai siūlymai ekonomikos srityje akcentuoja privačios iniciatyvos laisvę, licencijavimo ir kitų apribojimų įėjimui į rinką šalinimą, priežiūros institucijų mažinimą ir apribojimus kontrolės priemonėms, platesnį naujų teisės aktų ekonominių pasekmių vertinimą, reguliavimo mažinimą ir konkurencijos plėtimą infrastruktūros ir kitose srityse, kur ji dar yra ribojama.
Iš kitų partijų programų ši ypač skiriasi tuo, kad pateikiami Lietuvos ekonominės politikos principai ES. Pavyzdžiui, teigiama, kad „LiCS sieks, kad nuosekliai būtų laikomasi atviros ekonominės politikos, kuri sudarytų Lietuvoje palankiausias sąlygas investuoti, kurti naujas darbo vietas bei plėtoti verslą ne tik mūsų regione, bet ir visoje Europoje. Turime išnaudoti naujas galimybes, atsivėrusias Lietuvai tapus ES nare. Be to, turime siekti, kad ir Europos Sąjunga atsikratytų sąstingio, neatidėliodama įgyvendintų pribrendusias ekonomines reformas. Todėl inicijuosime, kad Lietuva Europoje pasisakytų prieš perdėtą reglamentavimą ir centralizavimą iš Briuselio.“
Kita vertus, kaip ir dauguma kitų partijų, LiCS taip pat akcentuoja regioninę plėtrą. Šioje srityje pateikiami siūlymai dėl tolygaus valstybės investicijų paskirstymo regionams, nors neaišku, kodėl to reikėtų siekti, dėl Lietuvos regionų plėtros fondo sukūrimo, miestų sąjungų skatinimo, žinių ekonomikos plėtros regionuose. Siūloma iškelti iš didmiesčių aptarnavimo paslaugų įstaigas.
Skirtingai nei kitų partijų programose, LiCS akcentuoja individo vaidmenį. Daugiausia siūlymų yra horizontalaus pobūdžio ir susiję su kliūčių įėjimui į rinką šalinimu. Tai turėtų teigiamą poveikį šalies ekonomikos ir konkurencingumo plėtrai. Sveikintinas ir siekis prisidėti prie ES reformos ir lankstesnių reguliavimo metodų taikymo. Tačiau neišvengiama populistinių arba šiuo metu madingų akcentų – žinioms imlios rinkos plėtimas regionuose, nors neaišku kaip ir kodėl teikiamas prioritetas būtent žinioms, jei tose vietovėse gali egzistuoti kiti konkurenciniai pranašumai ar poreikiai, kurie šiuo metu gyvenantiems regionuose būtų aktualesni. Abejotina nuostata dėl valstybės investicijų programos tolygaus paskirstymo regionams - investicijų kriterijai turi būti ne regioninis tolygumas, bet tikslingumas ir ekonominis poveikis. Taip pat pasisakoma už madingą nuostatą iškelti iš sostinės kai kurias viešąsias įstaigas.
Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga (VNDS)
Akcentai panašūs kaip ir A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos bei kitų (ypač kairiųjų) partijų programoje – gerovė visiems, Lietuvos ekonomikos plėtra ir konkurencingumas, regioninių skirtumų mažinimas. Taip pat deklaruojamas siekis kuo sparčiau mažinti gyventojų pajamų atotrūkį tarp Lietuvos ir ES vidurkio. Pateikiamos konkurencingumo didinimo priemonės akcentuoja santykinai nelabai reikšmingus ekonomikai klausimus, pvz., „koordinuoti Lietuvos ir ES šalių programas, siekiant išvengti dubliavimo“, „organizuoti tyrimų specializaciją ir pasikeitimą rezultatais, užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą tarp tyrimo centrų“, „skatinti bendradarbiavimą tarp gamybos ir mokslo bei švietimo, įvertinant bei panaudojant Lietuvos mokslo ir gamybos potencialą“. Vienas iš šių siūlymų akcentų – didesnė finansinė parama švietimui, mokslui ir tyrimams. Nors tarp kitų siūlymų minimas ir konkurencingos verslo aplinkos bei mokesčių sistemos kūrimas, konkrečių jo įgyvendinimo priemonių nepateikiama, o jis pats sumenksta dėl kitų, jam prieštaraujančių siūlymų, kurie kaip tik susilpnintų konkurencinį spaudimą įmonėms, gausos.
Konkurencingumas suprantamas labai siaurai – tik kaip mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimas versle. Tačiau Lietuvos įmonių konkurencingumui yra ne mažiau, o gal ir labiau aktualios tokios priemonės kaip bendras mokesčių lygis, reguliavimo priemonės ir kitos. Šiose srityse, išskyrus bendro pobūdžio siekį mažinti biurokratizmą, mokesčių naštą bei gerinti smulkių ir vidutinių įmonių veiklos sąlygas, koalicija nepateikia konkrečių siūlymų. Daug dėmesio skiriama regioninei politikai, kai kuriais atvejais (siūlant į Kauną iškelti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas) siejant tai su administracine reforma. Tačiau nemažai šiai sričiai skirtų teiginių yra sunkiai įgyvendinami arba sulėtintų bendrą šalies ekonomikos augimą, nes iškreiptų įmonių paskatas. Apskritai daug atskirus sektorius, ypač žemės ūkį, siūlančių remti priemonių, kurios lėtintų šalies ekonomikos augimą ir skatintų į siaurų interesų grupių reikalavimus nukreiptą politiką.
R. Pakso koalicija
Nors koalicijos programoje deklaruojamas „naujas požiūris į ekonomines ir socialines problemas“, tačiau dauguma siūlymų yra susiję ne su ekonomine politika, o su politinės-teisinės sistemos reformomis, kurios įneštų daug neapibrėžtumo į rinką ir netgi galėtų sukelti ekonominę krizę. Iš konkrečių siūlymų ekonomikos srityje galima paminėti siūlomą visuomenės susitarimą dėl ilgalaikės ūkio raidos, nors neaišku, kuo jis būtų geresnis už egzistuojančias strategijas ir kaip jis būtų praktiškai įgyvendinimas, sveikintinas siūlymas supaprastinti mokesčių ir licencijavimo sistemas, vertinti naujų teisės aktų pasekmes. Tuo pačiu siūloma didinti perskirstymą, labiausiai akcentuojami socialiniai, smulkaus ir vidutinio verslo ir regioninės plėtros klausimai.
Ekonominei politikai skiriama gana mažai dėmesio, nors keletas siūlymų yra tinkami ir būtų naudingi ekonomikos augimui, tačiau tai, kas siūloma kitose srityse – politinės sistemos reformų, žemės ūkio, socialinės politikos ir kitose, darytų neigiamą įtaką ekonominės aplinkos stabilumui ir verslo konkurencingumui.
Centro partija
Bendrose programos nuostatose užsimenama apie ekonominę politiką akcentuojant gana bendrus dalykus – nacionalinį ir užsienio kapitalą, konkurencingą smulkųjį ir vidutinį verslą. Dominuoja bendro pobūdžio nuostatos, kurių poveikį vertinti sunku, nes konkrečios priemonės nėra pateikiamos.
Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga
Akcentuojama aktyvi valstybės ekonominė politika. Šios programos nuostatos yra aiškiai intervencionistinės ir protekcionistinės. Siūloma remti iš biudžeto ar mokestinėmis ir kitokiomis priemonėmis skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, „gaivinti vidaus rinką“ (tarsi ji ir taip neaugtų), kurti naujas darbo vietas. Konkrečių siūlymų dėl sąlygų konkurencingumo augimui nepateikiama. Savo nuostatomis ši programa yra toliau į kairę nei dauguma tradiciškai kairiosiomis laikomų partijų programų, nors ją pateikusios partijos vadina save dešiniosiomis.
Lietuvos krikščionių demokratų partija
Kaip ir Tėvynės Sąjungos programa, ši programa iš kitų išsiskiria išsamiu deklaruojamų vertybių pristatymu. Teigiama, kad „ekonominio augimo procesas turi būti kreipiamas visos bendruomenės gerovei kelti ir grindžiamas socialine gamybos bei vartojimo orientacija.“ Tačiau iškyla neaiškumų dėl socialinės orientacijos sampratos, kadangi ji kai kuriais atvejais sunkiai dera su taip pat deklaruojamu laisvės ir atsakomybės principu. Deklaruojama socialinė rinkos ekonomika. Konkrečių siūlymų nedaug, dominuoja siūlymai dėl įvairių paramos ir perskirstymo priemonių, kurios iškraipytų konkurenciją ir turėtų neigiamą poveikį šalies ekonomikos augimui. Kaip ir daugelyje kitų programų užsimenama madingomis temomis – smulkaus ir vidutinio verslo skatinimą, biokuro skatinimą ir pan., nevertinant tokių priemonių neigiamų šalutinių pasekmių.
Lietuvių tautininkų sąjunga
Ekonominė politika nėra dėmesio centre, ūkio augimo klausimai pateikiami po daugelio kitų temų. Siūloma labiau koordinuoti įvairias strategijas ir jas tinkamai įgyvendinti, deklaruojami tokie bendri dalykai kaip privačios nuosavybės ir rinkos santykių svarba, verslumo, smulkaus ir vidutinio verslo bei viduriniosios klasės skatinimas. Siūloma išlaikyti valstybės įtaką infrastruktūros objektams (neaišku, ar tai reiškia nepritarimą privatizavimui, ar įtaką per reguliavimo priemones). Pasisakoma prieš vienos užsienio šalies kapitalo įsigalėjimą. Tarp prioritetų minimi konkurencingumas ir žinių ekonomika, ES lėšų įsisavinimas, infrastruktūros plėtra, tranzitas ir turizmas. Nors teigiama, kad valstybė turi kuo mažiau kištis į ūkinę veiklą, siūlymai kitose srityse propaguoja įvairias kišimosi formas, o paramos priemonių įgyvendinimas sunkiai įmanomas be didesnio perskirstymo. Prieštaravimai tarp skirtingų prioritetų ir siūlymų.
Lietuvos lenkų liaudies partija
Šioje vienoje iš trumpiausių programų pasisakoma už daug įvairių prioritetų, sąlygų ūkio vystimuisi sudarymą, palankias sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui, investicijoms, verslo rėmimą, aktyvią regioninę politiką. Pateiktų nuostatų neužtenka norint įvertinti programą.
Tik populiariausios partijos skiria daugiau dėmesio bendriems ekonominės politikos klausimams ir konkrečioms siūlomoms priemonėms. Daugeliui programų būdingas deklaratyvumas. Nors deklaruojamas sveikintinas siekis – gerinti sąlygas konkurencingumo augimui, daugelis priemonių nukreipta priešinga linkme ir veikiau ribotų konkurenciją, teiktų prioritetą siauriems ekonominiams interesams, turėtų neigiamų pasekmių ekonomikos plėtrai ir biudžetui. Iš populiarių sveikintinų priemonių paminėtinas kliūčių įmonių steigimui šalinimas, administracinių barjerų šalinimas. Tačiau kitos siūlomos priemonės nusveria pastarąsias savo potencialiu neigiamu poveikiu. Nuoseklumu išsiskiria tik Liberalų ir centro sąjungos programa. Dominuoja kairioji ideologija, intervencionistinės nuostatos. Beveik visos partijos mėgsta tas pačias madingas temas – regioninę politiką, atėjusią į ES, smulkaus ir vidutinio verslo rėmimą, tačiau kritiškai neįsigilina į siūlomų priemonių reikalingumą ir poveikį visos šalies ekonomikos augimui ir konkurencijai.
