Mane sujaudino ir paveikė šio žmogaus akys – jose mačiau viltį ir entuziazmą. Tuomet prisiminiau, kaip prieš 22 metus kovojome už laisvę savo šalyje – Lenkijoje.
Šis susitikimas Tripolyje sustiprino mano gilų įsitikinimą, kad visi esame vienodi, nesvarbu iš kur kilę – iš Libijos, Lenkijos ar kito pasaulio kampelio. Visame pasaulyje žmonės trokšta demokratijos, nori turėti galimybę daryti įtaką savo šalies likimui ir užtikrinti stabilią savo vaikų ateitį.
Europos Sąjungoje laisvę laikome natūralia teise, duotybe. Tuo tarpu kiti žmonės, dažnai gyvenantys netoliese, žino, ką reiškia, kai ji atimama.
Kelionės į Libiją metu nuolat galvojau apie Ahmedo al-Sanusi, ilgiausiai kalinto šalies sąžinės kalinio, kančias. Jis praleido daugiau negu trisdešimt metų Libijos kalėjimuose – tai buvo didelė bandymo nuversti M. al Kaddafi režimą kaina.
Kupinas pagarbos galvojau apie tai, ką šis drąsus žmogus patyrė dėl savo įsitikinimų. Taip pat didžiavausi tuo, kad Europos Parlamentas, pripažinęs jo asmeninę auką, ką tik suteikė jam 2011 m. Sacharovo premiją už minties laisvę. Šia premija jis dalijasi su keturiais kitais Arabų pavasario aktyvistais. Nuo 1988 m. Europos Parlamentas kasmet teikia šią premiją, pavadintą žinomo rusų disidento Andrejaus Sacharovo vardu, asmenims arba organizacijoms, aktyviai kovojančioms už žmogaus teises ar demokratiją.
Prieš trisdešimt metų Lenkijoje mes, pasislėpę šaltuose ir tamsiuose rūsiuose, slapta spausdinome pogrindžio laikraščius. Asmeniškai labai rizikuodami juos platinome bendrapiliečiams tikėdamiesi oresnio gyvenimo. Taip pat pavyko sukurti informacijos tinklus, kurie mus susiejo su disidentais komunistinėje Čekoslovakijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Vengrijoje.
Šiandien mūsų slapta veikla galbūt jums primena scenas iš trilerių apie slaptuosius agentus. Tačiau daugeliui žmonių mūsų praeitis nėra išgalvota istorija. Jiems tai – šių dienų tikrovė.
Tarp šių metų Sacharovo premijos laureatų – drąsūs žmonės, pvz., Asmaa Mahfouz iš Egipto ir Razan Zeitouneh iš Sirijos. Šios moterys, pasinaudodamos tinklaraščiais, kanalu „Youtube“, tinklalapiais „Facebook“ ir „Twitter“, padėjo organizuoti protestus dėl žmogaus teisių. Jų žinutės paskatino Egipto piliečius sukilti Kairo Tahriro aikštėje reikalaujant savo teisių. Sirės R. Zeitouneh pranešimai internete apie šalyje vykdomus žiaurumus tapo svarbiu tarptautinės žiniasklaidos informacijos šaltiniu.
Tai pamoka, kurią būtina išmokti. Nuo pat šios revoliucijos pradžios moterys kovoja greta vyrų. Po daugelio diskriminacijos metų jos parodė tokią pačią drąsą ir išdidumą, o kartu įskėlė savo šalyse revoliucijos kibirkštis, kurios vėliau tapo laisvės liepsnomis.
Arabų pavasaris atskleidė esminius pokyčius kovoje už laisvę. Pogrindžio spaudą pakeitė internetas ir socialinė žiniasklaida. Gyvename įsimintinais naujų interneto revoliucijų laikais, kai žmonės, pasinaudodami naujomis technologijomis, užmezga ryšius ir kuria tinklus, siekdami bendrų tikslų ir dalydamiesi patirtimi.
Turėtume atkreipti dėmesį į šiuos įvykius ir tinkamai iš jų pasimokyti. Ir buvusiose komunistinėse Europos šalyse, ir Arabų pavasario šalyse visi mes siekiame tų pačių laisvių. Vienintelis skirtumas – kokiu būdu.
Lapkričio 23 d. Briuselyje Europos Parlamentas rengia aukšto lygio žmogaus teisių konferenciją, kurioje dalyvaus Sacharovo premijos laureatai, tarptautiniu mastu žinomi visuomenės veikėjai, žmogaus teisių aktyvistai ir gynėjai, nevyriausybinių organizacijų bei Europos Parlamento nariai. Ji suteiks puikią progą aptarti žmogaus teisių svarbą šalyse, kuriose vyksta permainos, ypač atsižvelgiant į Arabų pavasarį, taip pat labai svarbų naujųjų technologijų vaidmenį kovoje dėl žmogaus teisių.
Žmogaus teisių klausimai užima labai svarbią vietą Europos Parlameno darbotvarkėje. Norime, kad žmonės, kovojantys už šias teises visame pasaulyje, Briuselį matytų ne tik kaip Europos Sąjungos, bet ir kaip žmogaus teisių sostinę. Vienintelė tiesiogiai renkama ES institucija – Europos Parlamentas – siekia užtikrinti, kad žmogaus teisės ir laisvės būtų ginamos ir skatinamos Europos Sąjungoje bei už jos ribų.
Štai kodėl norėtume ne tik surengti vieną konferenciją, bet ir sustiprinti Sacharovo premijos laureatų tinklą, kuris leistų žmogaus teisių gynėjams dalintis patirtimi. Iš savo šalies patirties žinau, kaip sunku nuo pradžių kurti demokratinę tvarką, todėl itin svarbu užmegzti ir palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie padėtų ir patartų. Solidarumas yra būtinas.
Tripolyje sutiktam vyrui norėčiau pasakyti: Europos Sąjunga yra pasiruošusi padėti jums ir visiems pasaulio žmonėms, kovojantiems už laisvę. Žmogaus teisės ir jų apsauga – esminis mūsų rūpestis ir pareiga. Bet jūs taip pat turite įsipareigoti puoselėti laisvą Libiją, į pagalbą pasitelkdami šalies pilietinę visuomenę, nevyriausybines organizacijas, intelektualus, moterų organizacijas ir laisvą žiniasklaidą.
Patikinu jus, drauge, kad mes, Europos Parlamentas, niekada nenuolaidžiausime tuomet, kai kils grėsmė žmogaus teisėms. Mes jus palaikome. Dabar ir visada.
