„Jį išspyrė iš BBC – karjeros nepadarė – grįžta nieko nepasiekęs – uodegą pabrukęs – po pusmečio skuos atgal – pamatys, kas ta Lietuva – nebent jau turi šiltą nomenklatūrinę vietelę pasiruošęs“. Tikra saldybė jūsų klausyti. Varykit ant manęs daugiau, lūzeriukai, alpstantys vien pagalvoję apie valdišką darbą ir kelis tūkstančius svarų ar dolerių per mėnesį, ir papasakokit man, kaip man dabar yra blogai ir bus dar blogiau.
Dabar pakalbėsiu apie kitką. Tikrai laukiu gyvenimo Vilniuje, kaip paauglys laukia pasimatymo su savo išsvajota meile; visai šeimai jau yra ir buto raktai Senamiestyje, ir automobilis, dukroms – mokykla, ir net atostogas jau pirmąsias susiplanavau, kai sėsim į automobilį ir važiuosim kelioms dienoms į Nidą jau nebe iš laikinai lankomo Vilniaus, o iš namų.
Manęs dažnai klausia, ko man, gyvenant Vilniuje, trūks iš Anglijos, kuri man tapo antraisiais namais, kuri mano dukroms yra Tėvynė ir jų šalis, kur daug ką pažįstu ir suprantu kiek geriau, nei Lietuvoje.
Natūralus klausimas. Aišku, kad daug ko trūks. Kai 1995 metų išskridau iš Vilniaus, šio bei to man pradėjo stigti – nors ne to, ko tikėjausi aš pats ir mano pažįstami. Man niekada nebuvo didelio ilgesio lietuviškai duonai ar lašiniams (nors, jei kas atveždavo, su dėkingumu priimdavau). Manęs nejaudino lietuviškas alus, o lietuvišką spaudą pirmaisiais darbo metais gausiai skaitydavau darbe; taip pat ir Lietuvos radijas zvimbė ausyse su naiviomis ano meto laidomis „Kas geresnio, premjere?“, todėl nostalgija negraužė ir nekankino.
Labiausiai ilgėjausi sniego, o dar labiau apimdavo nykuma nuo žmonių, neturinčių jokių ambicijų.
Man, kauniečiui, suprantančiam didelio BMW trauką ir erdvaus namo vertę, nerimtai atrodė mekenantys ir mikčiojantys žmonėkai, giriantys savo dviejų durų pridvėsusias mašinytes („O ką? Taupi, manevringa, nuveža iš punkto „A“ į punktą „B“, ko daugiau reikia?“), gyvenantys mažuose nameliuose, kur viengubi stiklai išleidžia visą šilumą, ir tyliai dūsaujantys dėl nevykusios medicinos ir prastų valstybinių mokyklų ir nieko nedarantys, kad kas nors jų gyvenime pasikeistų.
Prie šito nepripratau, todėl mūsų gyvenime niekuomet nebuvo 40 valandų darbo savaičių ir arbatos pertraukėlių, buvo draskymasis vakarais ir savaitgaliais ir pinigo kalimas, užtat dukroms buvo privati mokykla, o lauke prie namo – tamsiai mėlynas BMW odinėmis sėdynėmis, kad pavydėtų visi socialistinio raugo BBC bendradarbiai, kai atvažiuoja įžūlus lietuvis Užkalnis, garsiai grojantis pro atvirus automobilio langus „Dinamikos“ melodijas. O taip.
Taigi, ko pasiilgsiu Lietuvoje? Jau esu kalbėjęs, kad pirmiausia – spaudos (kelių šimtų puslapių sekmadieninių laikraščių, storų kaip čiužinys). Taip, beveik viskas yra internete, bet aš pripratau prie angliškos popierinės spaudos.
Man trūks privatumo: nors, kaip viešas asmuo, neturėčiau tuos skųstis, bet angliškas nesikišimas į kitų gyvenimą Lietuvoje neprigis niekada. To nepakeisiu, turėsiu įprasti su tuo gyventi, o pažįstami turės priprasti prie mano suraukto snukio (geriausiu atveju – blogesniu aš jiems ką nors atsakysiu), kai man pradės aiškinti, kur man apsimoka ir neapsimoka nuomotis ar pirkti butą ar taisyti automobilį.
Beveik visokio maisto yra ir Vilniuje, nors galbūt ne taip patogiai po ranka iš „Waitrose“ parduotuvės, kaip dabar, bet žinau, kad nebus nei tokios kaip Anglijoje šviežios jūrų žuvies ir austrių, nei tokio puikumo tuno, kurį galima valgyti žalią gabaliukais, nei tokios kokybės avokadų. Net tam tikros lietuviškos krabų lazdelės, kurias pardavinėja Londone ir kurias giria japonų sušių šefai, Lietuvos rinkai nesiūlomos: per gera kokybė ir per didelė kaina.
Vynų Lietuvoje yra, bet pasirinkimas mažesnis, ir jie brangesni (pereinamajam laikotarpiui padės apie dešimt atsivežamų iš Anglijos jo dėžių – buvo baisiai gerų pasiūlymų, negalėjau susilaikyti, nors ir nelabai protinga sunkvežimiais vyną tampyti).
Na ką, pasiskaitėte apie mano snobišką skonį ir pasipūtėliškus pomėgius? Jau pasipiktinote? Jei taip, pirmyn į komentarus, o aš dar papasakosiu, kad, žinoma, man trūks pamišusios indiško maisto gausos bengalų laikomuose restoranuose, nors į juos baisiai dažnai nevaikščiojau, pasiilgsiu angliškų aludžių, nors pačių geriausių, tikrų senovinių raižyto stiklo langais ir girgždančiais tamsaus medžio baldais (o ne fabrikinių girdyklų, sumeistrautų „kaip senovėje – anglišku stiliumi“) pačioje Anglijoje lieka vis mažiau, ir – kurgi ne – pasiilgsiu pork scratchings, didžiųjų angliškų kiaulienos spirgų prie alaus, ant kurių pakelio įspėjimas, kad tos sudžiūvusios ir labai sūrios kiaulių skūros gabaliukams sukramtyti reikia „gerų, sveikų dantų“.
Daugiau man mažai ko trūks. Lėktuvas „Concorde“, kildavęs kas vakarą virš mūsų namų į Niujorką, riaumojęs ir žavėjęs visus, kas tik į jį atsisukdavo, jau keleri metai nebeskraido. Kažkada man patikęs Hytrou oro uostas dabar kuo toliau, tuo labiau yra beviltiškas, nudrožtas, netvarkingas ir prigrūstas tokių žmonių eilių, kokių lietuviai nesapnavo ir prekybos centre Kūčių dieną. Aš ir iš Londono daug kur skraidydavau per Frankfurtą ar Ciurichą (nes taip labiau patikdavo), tai man kelionė iš Vilniaus su persėdimu kur nors Kopenhagoje ar Helsinkyje irgi nebus vargas.
Ar man bus smagiau gyventi Lietuvoje nei Anglijoje? Be abejo. Nes pribrendau ir sulaukiau tokio laiko, kai gimtojoje šalyje tikrai didesnės galimybės (aš žinau, jūs labai norite žinoti kokios, bet palaukite ir pamatysite). Ar gailėsiuosi, kad 17 gyvenimo metų pragyvenau lietingoje šalyje su mažais namukais? Jokiu būdu. Kaip jau sakiau – jei būčiau jaunas, vėl bandyčiau kur nors važiuoti. O dabar mano gyvenime kitas naujas projektas, Vilnius.
Bus įdomu po metų atsigręžti, perskaityti šį straipsnį ir pažiūrėti, kas išsipildė, o kas ne.
