aA
Balsavimas Seime dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės vetuotų Miškų įstatymo pataisų išryškino svarbią takoskyrą valstybinės savimonės atžvilgiu. Takoskyrą tarp tų, kuriems Lietuvos žemė yra Tėvynė ir tų, kuriems Lietuvos žemė yra resursas.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Prezidentė aiškiai nusakė problemos esmę: viešojo ir privataus interesų susikirtimas. Kitaip tariant, susikirtimas tarp to, kas įgalino 1990-ųjų Kovo 11 –ąją, ir to, dėl ko tapo įmanoma 1940-ųjų birželio 15-oji.

Ką turi bendra mišką niokojančio ir gražiausias Lietuvos paežeres užtvėrusio privataus intereso pirmumas su 1940-aisiais? Esama tiesioginio ryšio, apie kurį byloja tarpukario Lietuvos istorija.
Idant šitai būtų geriau suvokiama, rekomenduoju pasiskaityti Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl Lietuva nesipriešino 1940-aisiais“. Jame cituojamas žuvusio partizano dienoraštis.

Dienoraščio autorius – Justinas Lelešius-Grafas klausia: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?“.

Lietuvis, nelegaliai atsitvėręs nuo Lietuvos ir išmokęs savo rotveileri pulti kitą lietuvį, kuris atėjo į mišką, prie upės ar ežero pasigrožėti Tėvynės gamta, yra veikiau rotveileris nei lietuvis. Toks ir jo rotveileriškas patriotizmas: būda, kaulas ir paženklinta asmeninė valda.
Vladimiras Laučius

Jo atsakymas – socialinė atskirtis: smetoniškojo elito pasipūtimas, mėgavimasis savo padėtimi ir gerovė, atotrūkis nuo sunkiau gyvenusiųjų, kurių dalis savo ruožtu nebejautė lojalumo valstybei.

Tas pat ir šiandien: vieni keikia valdžią, valstybę ir iš jos bėga, o kiti ja tiesiog naudojasi kaip pasipelnymo, asmeninės gerovės kūrimosi šaltiniu. Pastariesiems valstybė, visuomenė, kultūra, žemė yra resursas, o ne Tėvynė.

Tai vertelgos mentalitetas. Sovietmečiu jis vogė iš valstybės, tįsėsi gėrybes iš kolūkių ir gamyklų apsukriai naudodamasis valstybinės nuosavybės principu. 

Šiandien jis verčiasi ir grobsto kitaip – piktnaudžiaudamas privačios nuosavybės principu: nelegaliai pasistato namus, pusvelčiui superka ir apsitveria paežeres ir paupius, „atstato“ neegzistavusių sodybų pamatus, naikina šalies miškus.

Kai gyvenama ir mąstoma nagais į save, nėra skirtumo, kieno ir kokia valdžia: svarbu tik suktis ir neįkliūti. Naivūs tie, kurie mano, kad privati nuosavybė ir noras ginti turimą turtą yra kažin koks savaiminis patriotizmo šaltinis. Gal kažkada ir buvo – ir tai nebūtinai, o kartais ir atvirkščiai.

Kodėl Atėnų demokratija nepasitikėjo savais oligarchais? Todėl, kad gindami savo interesą ir siekdami valdžios jie buvo linkę dėtis su atėniečių priešais.

Tačiau istoriniai ekskursai šiuo atžvilgiu net nebūtini: ir taip akivaizdu, kad į viešąjį interesą spjaunantis daugiasklypių atsitvėrėlių savininkiškumas su patriotizmu nieko bendra neturi.

Lietuvis, nelegaliai atsitvėręs nuo Lietuvos ir išmokęs savo rotveileri pulti kitą lietuvį, kuris atėjo į mišką, prie upės ar ežero pasigrožėti Tėvynės gamta, yra veikiau rotveileris nei lietuvis. Toks ir jo rotveileriškas patriotizmas: būda, kaulas ir paženklinta asmeninė valda.

Nenuostabu, kad tokio intereso gynėjai Seime užsipuolė visuomenės interesą ginantį prezidentės veto.

Nenuostabu, kad prezidentės vetuotą įstatymą pakartotinai mėgino prastumti liberalių frakcijų parlamentarai.

Tai vertelgos mentalitetas. Sovietmečiu jis vogė iš valstybės, tįsėsi gėrybes iš kolūkių ir gamyklų apsukriai naudodamasis valstybinės nuosavybės principu. Šiandien jis verčiasi ir grobsto kitaip – piktnaudžiaudamas privačios nuosavybės principu: nelegaliai pasistato namus, pusvelčiui superka ir apsitveria paežeres ir paupius, „atstato“ neegzistavusių sodybų pamatus, naikina šalies miškus.
Vladimiras Laučius

Tačiau šiek tiek stebina tai, kad tarp 45 rotveilerių intereso atstovų pasitaikė nemažai konservatorių: antai Vincė Vaidevutė Margevičienė, Petras Luomanas, Mantas Adomėnas, kitos valdančiųjų moralės ir intelekto pažibos. Kur jų respublikoniškoji (viešojo reikalo) dorybė?

Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Edmundas Pupinis, gindamas rotveilerių interesą, išraitė pavaizdžią mintį: "Ar blogai, kad IV kategorijos miškuose, galbūt ir III, pradės vykti koks nors veiksmas?"

Koks veiksmas? Tas, kurio padariniai – grobuoniški kirtimai brandesniuose miškuose ir naikinami nykstančių paukščių lizdai kartu su jaunikliais? Dar daugiau nuo Lietuvos užtvertų gražiausių Lietuvos vietų?

Matyt, kur kaimo reikalų komitetas, ten ir kaimo reikalų mentalitetas. Iki valstybinio mąstymo – dar augti ir augti. Tipiškas buožės pasaulėlis ir pasaulėvaizdis provincijos politiko smegeninėje.

Ne be reikalo Tomas Venclova sakė, kad Lietuvoje gaji buožės mąstysena ir gyvensena: egoizmas, prisitaikėliškumas ir įsikniaubimas į nuosavus šimtą margų.

Ir juk šių dienų buožė, nelegaliai apsistatęs ir apsitvėręs, jaučiasi visokeriopai saugus: nėra tų rusų, kurie gali, kaip prieš 70 metų, okupuoti ir „išbuožinti“. Jis turi ką prarasti, bet žino, kad rusai neateis ir neatims – net jei ateis, neatims, nes nebėra sovietų valdžios. Jo priešas dabar ne rusas, o Lietuvos visuomenės interesas.

Tačiau Lietuvos valdžia jam iki šiol netrukdė sukčiaujant suktis, nes neturėjo stuburo darbais, o ne žodžiais ginti įstatymus, likviduoti nelegalias statybas ir konfiskuoti neteisėtai įsigytą turtą.
Šią bestuburiškumo tradiciją mėgina nutraukti valstybės vadovė, Seimo pirmininkė ir valstybinio mąstymo neišsižadėję parlamentarai. Duok Dieve, kad jiems pavyktų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.