A.Sysas. Progresiniai mokesčiai yra ne pavydo, o solidarumo mokestis, ir mokestis už civilizaciją

Kaip ir buvo tikėtasi, reakcija buvo audringa: pasipylė visokiausi prietarai ir gąsdinimai. Daugiausia piktinosi stambiojo verslo apologetai ir vadinamieji „pralobę varguoliai“, apsvaiginti devynioliktojo amžiaus liberalizmo pasakaitėmis. Save laikantys sėkmingiausiais ir daugiausiai uždirbančiais jaudinosi, kad jie bus apvogti valstybės, o jų sunkiai uždirbti pinigai bus išdalinti vargšams.

Kodėl toks įstatymo projektas buvo pateiktas? Galėčiau patikinti, kad tai yra nuoseklaus darbo vaisius, – aš keturiolika metų teikiau progresinių mokesčių pasiūlymus Seime. Todėl šiandieninės pataisos yra ne blefas, ne populizmas ir ne „pijaras“. Taip pat turiu priminti, kad Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas jau daugybę metų ragina Lietuvą įvesti progresinius mokesčius.

Norėčiau pabrėžti, kad siūlomi progresiniai mokesčiai būtų taikomi ne tik darbinėms, bet, su mažomis išimtimis, visoms gyventojų pajamoms. Daugelis taip pat įsivaizduoja, kad didesniais mokesčiais būtų apmokestinamos visos žmogaus pajamos, bet iš tikrųjų - tik tos, kurios viršija tam tikrą ribą. Jei žmogus uždirba keturių tūkstančių šimto litų algą, pagal Socialdemokratų projektą, už keturis tūkstančius jis ar ji mokės 15 proc. mokesčių tarifą, o tik už tą vieną šimtą litų – 33 proc.

Mus kritikuoja, kad trijų mokesčių pakopų nepakanka. Tačiau geriau yra ne kritikuoti, o teikti pasiūlymus, ir tada bus galima parengti daugeliui priimtiną variantą. Į įstatymo projektą galima įtraukti ir mokesčių nuolaidas už vaikus, ir šeimos ūkio bendros situacijos įvertinimą ar numatyti lengvatas pirmajam būstui įsigyti.

Mes esame atviri pasiūlymams, bet laikomės pozicijos, kad reikia žengti pirmą žingsnį. Mokesčių sistema - ne Gedimino kalnas ar Valdovų rūmai, - ją galima nuolatos tobulinti.

Dar ir dėl to dabar mūsų siūlomi progresiniai mokesčiai yra išbandymas valdantiems dešiniesiems. Jie yra žadėję, kad, jei į įstatymo projektą įtrauksime ne tik darbines pajamas, ką mes ir padarėme, jie už jį balsuos. Belieka tik apgailestauti, kad, sprendžiant iš pasisakymų, premjeras Andrius Kubilius neskaitė mūsų projekto. Apskritai panašu, kad nemažai kritikų skaitė tik ekspertų nuomones.

Dar vienas iš didžiausių prietarų, vyraujančių Lietuvoje, yra tas, kad progresiniai mokesčiai neišspręstų nei biudžeto, nei „Sodros“ problemų. Tačiau progresinių mokesčių paskirtis visada pirmiausia yra padėti išgyventi vargingiausiajam visuomenės sluoksniui.

Taip pat nesutinku, kai tvirtinama, kad dabar progresinius mokesčius Lietuvoje įvesti yra ne laikas. Pirma, jau dvidešimt metų girdžiu šį teiginį; antra, daugelis valstybių progresinius mokesčius įsivedė būtent ekonominės krizės metu. Jungtinėse Amerikos Valstijose jie buvo įvesti 1933 metais, per pačią Didžiąją ekonominę depresiją.

Daug socialdemokratų kritikų teigia, kad progresiniai mokesčiai dar labiau padidins emigraciją. Tačiau socialinė atskirtis ir emigracija Lietuvoje be paliovos didėja būtent dėl mažų pajamų ir plokščiojo mokesčio, kuriuo dabar taip bandoma didžiuotis.

Taigi, žiūrim, ką turim mūsų šalyje šiandien, po daugybės metų plokščiojo mokesčio. Remiantis pajamų nelygybės indeksu, rodantį skirtumą tarp 20 proc. turtingiausiųjų ir 20 proc. neturtingiausiųjų, didesnė socialinė atskirtis Europos Sąjungoje vyrauja tik Latvijoje ir Rumunijoje. O perkamosios galios standartas mažesnis nei Lietuvoje yra tik Bulgarijoje ir Rumunijoje

Šaltinis: „Eurostat“, 2009.

* 2011.
** Socialinės nelygybės indeksas, rodantis skirtumą tarp 20% turtingiausiųjų ir 20% neturtingiausiųjų.

Baiminamasi, kad progresinių mokesčių įvedimas pablogins šalies investicinį klimatą.
Tačiau pagal 2010 m. Pasaulio ekonomikos forumo, kasmet rengiamo Davose, Šveicarijoje, konkurencingumo ataskaitą, su plokščiuoju mokesčiu Lietuva tarp 139 valstybių užima 115 vietą pagal valstybinio reguliavimo sudėtingumą, 124 - pagal valstybės biudžeto balansą, 110 - pagal protų nutekėjimą ir 126 - pagal mokesčių sudėtingumą ir poveikį.

Pagaliau juk progresinius mokesčius mokės ne verslas, o gyventojai. Reforma greičiau sukels atvirkštinę reakciją, nes valstybė taps patrauklesnė, besirūpindama skurdžiausiai gyvenančiais savo piliečiais. Be to, tai būtų galingas stimulas pakeisti mūsų mentalitetą ir padaryti mus sąžiningesniais, atsakingesniais ir solidaresniais.

Dėl to man yra labai keista, kad, kai kalbame apie progresinius mokesčius, lietuviai pirštu rodo į neturtingesnes valstybes su plokščiuoju mokesčiu, o ne į turtingesnes, kuriose vyrauja progresiniai mokesčiai. Pavyzdžiu nuolatos yra pateikiama Estija, kur tebegalioja plokščiasis mokestis, nors socialine lygybe ji pasigirti negali, bet nesilygiuojama į socialdemokratijos etalonu pokomunistinėse šalyse laikomą Slovėniją, kuri socialine lygybe ir ekonomine gerove vejasi turtingesnes ES nares.

Juk iš Lietuvos emigruojama į D.Britaniją, Airiją, Skandinaviją ir kitas šalis su progresiniais mokesčiais, o ne į Rumuniją ar Bulgariją su plokščiuoju mokesčiu.

O juokingiausia yra girdėti tokius paistalus, kad progresiniai mokesčiai yra anachronizmas ir socializmo šmėkla. Jei tai yra anachronizmas, tuomet Kazachstanas ar Rumunija mums turėtų būti sektinu pavyzdžiu. Jei tai - socializmo šmėkla, tuomet Jungtinės Amerikos Valstijos yra socialistinė šalis.

Vis dėlto, turbūt dažniausiai naudojamas argumentas prieš progresinius mokesčius yra, kaip aš vadinu, viduriniosios klasės „užkeikimas“. Anot socialdemokratų pasiūlymo kritikų, progresinių įvedimas Lietuvoje būtų vinis į viduriniosios klasės karstą.

Tačiau progresiniai mokesčiai per biudžeto perskirstymą kaipsyk padėtų plėsti jos ratą. Jei kažkas sumokės šiek tiek daugiau mokesčių, jis ar ji neiškris iš viduriniosios klasės, o tiesiog kiti galės į ją integruotis.

Dar vienas itin paplitęs „užkalbėjimas“ yra absurdiškas teiginys, kad progresiniai mokesčiai mažins kūrybingumą ir produktyvumą bei neskatins žmonių dirbti ir uždirbti daugiau. Tačiau juk valstybėse su progresiniais mokesčiais, kurie, beje, dažniausiai yra kur kas aukštesni nei plokštieji mokesčiai Lietuvoje, žmonės ir toliau kuria, ir jų darbo našumas yra ženkliai didesnis nei Lietuvoje.

Ir progresiniai mokesčiai, kaip įsikandę tvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) „šaunuoliai“, tikrai nėra pavydo, o solidarumo mokestis. Aš suprantu LLRI, – jie kalba tai, ką kalba tie, kurie „užsako muziką“, ir tai yra Instituto būdas išlaikyti savo finansavimą. Tačiau norėčiau dar kartą pabrėžti, kad progresinių mokesčių paskirtis yra pagelbėti skurdžiausiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms.

Progresiniai mokesčiai padėtų sumažinti socialinę nelygybę ir užtikrintų daugiau socialinio teisingumo. Galiausiai, tai yra mokestis už civilizaciją. Jei norime gyventi civilizuotoje šalyje, dėl kurios nebūtų gėda, kad joje žioji milžiniška praraja tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų, tuomet mums reikia progresinių mokesčių. Jei dabar matome, kad mūsų visuomenėje yra nemažai skurstančiųjų, kurie valgo tik kruopas ir neįgali nusipirkti batų žiemai, apie kokį mūsų civilizuotumą tada galime kalbėti?