Vaikams, augantiems šeimose, kuriose aukštas konfliktų lygis, dažnai išsivysto elgesio sutrikimai, antisocialus elgesys, problemos su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis, depresija ir problemos mokykloje. Ankstesni tyrimai taip pat patvirtino, kad tai yra tiesa, nepaisant to, ar tėvai vėliau išsiskiria, ar ne.
Tyrimų metu taip pat buvo atrasta, kad konfliktai patys savaime nebūtinai kelia žalą – svarbu tai, ar tėvai konfliktuoja dažnai, ar konfliktų metu atvirai demonstruoja vienas kitam priešiškumą. Būtent tokie konfliktai vaikus skaudina labiausiai. Žala vaikams būna ypač didelė, kai tėvai nesugeba išspręsti savo problemų, ar konfliktus netgi mėgina spęsti naudodamiesi fizine jėga.
Vedybiniai konfliktai vaikus veikia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Pavyzdžiui, vaikai, kurie mato tėvų ginčus ir susvetimėjimą, išmoksta tik priešiškų konflikto sprendimo būdų ir jiems nesuteikiama galimybė įgauti socialių įgūdžių, jie neišmoksta kontroliuoti savo agresijos – būtent šie bruožai yra reikalingiausi santykiuose su kitais žmonėmis. Be to, stresas, kurį patiria vaikai, pastoviai matydami tėvų konfliktus, turi psichologinį poveikį, kuris gali sužlugdyti vaikų gebėjimą nugalėti neigiamas emocijas.
Šalia tokio tiesioginio poveikio, šeimyniniai nesutarimai taip pat gali paveikti ir tėvų – vaikų santykius. Motinos gali pradėti nejučiomis atstumti vaikus, rodyti jiems mažiau palankumo ir naudoti griežtesnes bei šiurkštesnes auklėjimo formas. Tėvai tokiose situacijose yra linkę atsitraukti nuo šeimos reikalų, su vaikais praleisti mažiau laiko dar iki išsiskyrimo arba skyrybų.
Daugumoje atvejų vaikų problemos po skyrybų gali būti susiję su finansiniais pokyčiais ir su didelių konfliktų skaičiumi po skyrybų. Išsiskyrę tėvai į savo vaikus yra linkę kreipti mažiau dėmesio ir mažiau užsiimti jų auklėjimu, o vaikai pradeda labiau pasitikėti savo draugais ir kitais bendraamžiais. Be padidėjusios piktnaudžiavimo alkoholiu, cigaretėmis bei narkotikais tikimybės, skyrybas patyrę vaikai taip pat yra labiau linkę sirgtiir jiems tris kartus dažniau prireikia psichologinės pagalbos ar netgi gydymo.
Labai tikėtina, kad šios problemos aplenks tuos vaikus, kurių tėvai po skyrybų stengiasi sutarti. Geresni rezultatai taip pat yra tose šeimose, kur tėvas, negyvenantis su vaiku, aktyviai užsiima vaiko auklėjimu.
Kai tėvas, auginantis vaiką, jam suteikia reikalingą emocinę paramą, tinkamai prižiūri vaiko veiklą, tinkamai jį auklėja ir išlaiko tinkamą pagarbą, tas vaikas daug lengviau prisitaiko prie pasikeitusios šeimos padėties nei tie vaikai, kurie patiria mažiau tėviško auklėjimo.
Tyrimai taip pat rodo, kad dauguma vaikų, praėjus tam tikram laikui po skyrybų, pakankamai gerai susitvarko su iškilusiomis problemomis. Taigi, ilgalaikis skyrybų rezultatas daugumai vaikų yra ne sutrikimai, o atsparumas ir stiprybė.”
Esmė yra ta, kad kai tėvai mėgina išspręsti savo nesutarimus ir vengia į juos įtraukti savo vaikus, skyrybų poveikis greičiausiai bus neigiamas. Tačiau, jei konfliktų neįmanoma išspręsti, skyrybos gali būti geresnė alternatyva.
Specialios programos gali padėti sumažinti neigiamą konfliktų ir skyrybų poveikį. Šios programos gali padėti sumažinti tėvų konfliktus ir padėti tėvams suprasti vaikų poreikius, o taip pat padėti abiems tėvams susitaikyti su vykstančiais pokyčiais.
Psichologinė tėvų sveikata ir tėvų – vaikų santykių kokybė išlieka svarbiausiu faktoriumi susidariusioje situacijoje.
