aA
Ministras Dainius Kreivys turės atsistatydinti. Prezidentė atkakliai reikalauja jo galvos. Pasak jos atstovo spaudai, prezidentė mano, kad Kreivys “yra politiškai susikompromitavęs ir politiškai kompromituoja visą Vyriausybę, taip pat - premjerą Andrių Kubilių.”
Andrius Kubilius, Irena Degutienė ir Dalia Grybauskaitė
Andrius Kubilius, Irena Degutienė ir Dalia Grybauskaitė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Sunku įsivaizduoti griežtesnį pasmerkimą. Opozicija kaip visada palaiko prezidentę, kai ji kritikuoja Vyriausybę. Koalicijos partneriai nusigręžė nuo konservatorių, teigdami, kad reikia gerbti prezidentės valią. Gal jie apskaičiavo, kad, atstatydinus Kreivį, jų ministrai bus saugūs. Juk pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Ir Kubiliaus bendrapartietė Seimo pirmininkė Irena Degutienė paragino Kreivį atsistatydinti.

Kurį laiką Vyriausybė laikėsi kietai, aiškino, kad nėra pagrindo atleisti Kreivį, juolab kad išpuolius prieš ministrą, ko gero, organizavo verslo grupės, pasipiktinusios, jog ministras nepasidavė jų spaudimui. Dabar nebesvarstoma, ar Kreivys atsistatydins, svarstoma - kada.

Prezidentės reiškiamas nepasitenkinimas ministru neturi teisinės galios, teisiniu požiūriu tai tik savos nuomonės pareiškimas. Vyriausybė ir Seimas gali ramiai jos nepaisyti. Taip atsitiko 1999 m., kai konservatorių valdomas Seimas nepaisė griežto prezidento Valdo Adamkaus reikalavimo atstatydinti premjerą Gediminą Vagnorių. Tas pat Seimas kelis kartus atmetė Adamkaus kandidatą į Valstybės kontrolierius Kęstutį Lapinską, nors teikimas yra konstitucinė prezidento teisė.

1999 m. konservatoriai ir jų partneriai krikdemai turėjo geležinę daugumą Seime, tad galėjo mesti iššūkius prezidentui. Dabar konservatoriai turi mažiau negu trečdalį balsų. Kubilius turės nusileisti, nes koalicijos partneriai, net partijos nariai balsuotų už Kreivio atstatydinimą.

Neabejoju, kad Kreivys lėks lauk. Bet prezidentės ir premjero konfrontacija yra nereikalinga ir nenaudinga abiem, net pergalingai prezidentei. Tiesa, ji parodė savo tvirtą valią ir gebėjimą ją paversti tikrove, o tai tenkina vis didėjantį skaičių Lietuvos rinkėjų, pasiilgusių tvirtos rankos. Ryžtas kovoti už skaidrumą ir prieš korupciją irgi sulauks teigiamo atgarsio visuomenėje, nors Kreivio šalininkai teigia, kad ji kažkodėl nekritikuoja gerokai daugiau susitepusių ministrų.

Prezidentės reitingai pakils, bet tai brangiai kainuos. Bus suduotas stiprus smūgis premjerui ir Vyriausybei.

Nors prezidentė nė kartą kritikavo jų veiklą, ji iš esmės palaiko svarbiausius Vyriausybės tikslus, pvz., finansų ir energetikos politiką. Gal prezidentė mano, jog pašalinus Kubilių, dabartinė koalicija suformuos paklusnesnę, jai palankesnę vyriausybę?

Gal prezidentė mano, jog pašalinus Kubilių, dabartinė koalicija suformuos paklusnesnę, jai palankesnę vyriausybę? Bet tokia vyriausybė tik temptų gumą iki Seimo rinkimų ir negebėtų energingai prastumti energetikos ir kitų svarbių reformų.
K.Girnius

Bet tokia vyriausybė tik temptų gumą iki Seimo rinkimų ir negebėtų energingai prastumti energetikos ir kitų svarbių reformų. O jei opozicija perimtų valdžią ir socdemai griežtų pirmuoju smuiku, tai galima atsisveikinti su energetikos reformomis bei kova su oligarchais ir monopolistais. Juk socdemai paklojo neskaidrios ir korumpuotos valstybės pamatus. Būtų ironiška, jei D.Kreivio pašalinimas už privačių ir viešųjų interesų supainiojimą atvertų kelia neskaidrumo ir interesų painiojimo virtuozui Viktorui Uspaskichui sugrįžti valdžion.

Kubilius negali laimėti šios konfrontacijos. Jo nepalaiko nei viešoji nuomonė, nei sąjungininkai. Suprantamas jo noras pabrėžti Vyriausybės savarankiškumą ir parodyti prezidentei, kad jis ne šoks pagal jos dūdą tais atvejais, kai jos reikalavimai yra klaidingi ir nepagrįsti. Bet paprastai reikia vengti kovų, kurių negali laimėti. Antra vertus, gal Kubilius jau pavargo būti mušamas.

Jei konfrontacija baigtųsi Kubiliaus pasitraukimu, pralaimėtų valstybė. Nepaisant įvairiausių jo ir Vyriausybės trūkumų, klaidų, negebėjimo deramai bendrauti su tauta ir griežčiau reaguoti į savo partiečių aferas, nemažai kas pasiekta ir dar daugiau užsibrėžta. Pagaliau pajudėta energetikos nepriklausomybės linkme, nepasiduota oligarchų spaudimui, įsisąmoninta, kad ūkio ateitis priklauso nuo Šiaurės šalimis būdingos inovatyvios ekonomikos kūrimo, o ne nuo senų gamyklų atgaivinimo. Pajudėta bet neįgyvendinta. O pakitus valdžiai, pažangos kuolai būtų greit ištraukti.

Kubilius supranta šių pasiekimų trapumą, tikiu, kad ir Grybauskaitė tai nujaučia. Tai kaip prieita prie išvengtinos konfrontacijos? Prasidėjo įvairūs veiksniai, bet paminėsiu tik kelis – bendradarbiavimo stoka, polinkis pasikliauti sąmokslų teorijomis, užsispyrimas.

Įsidėmėtina, kad konfrontacija dėl Kreivio vyksta viešoje erdvėje. Prezidentė ką nors pasako, premjero patarėjas kerta atgal, prabilo prezidentės atstovas spaudai, atsako premjeras, ir užburtas ratas sukasi tolyn. Kiek žinau, prezidentė ir premjeras nė karto nesusitiko aptarti Kreivio problemą, nors abu gyvena Turniškėse kelių šimtų metrų atstumu. Tarp keturių akių dar galima šį tą išsiaiškinti, diskusijas perkėlus viešumon, griebiamasi ultimatumų.

Premjeras galėjo žengti pirmą žingsnį, nes prezidentė vis dėlto yra valstybės galva. Pabrėžtina, kad lyg šiol nėra nusistovėjusi premjerų ir prezidentų bendravimo tvarka, pvz., kad kas savaitę nustatytu laiku susitiktų apsvarstyti svarbias Lietuvos problemas.

Ne paslaptis, kad premjero aplinka daug dėmesio skiria tam, jog prezidentė viešai pareiškė nepasitikėjimą Kreiviu dešimt dienų prieš savivaldybių rinkimus. Esą tai rodo, kad buvo siekiama pakenkti premjerui ir jo partijai arba kad prezidentė nesupranta politinių savo veiksmų pasekmių.
K.Girnius

Ne paslaptis, kad premjero aplinka daug dėmesio skiria tam, jog prezidentė viešai pareiškė nepasitikėjimą Kreiviu dešimt dienų prieš savivaldybių rinkimus. Esą tai rodo, kad buvo siekiama pakenkti premjerui ir jo partijai arba kad prezidentė nesupranta politinių savo veiksmų pasekmių.

Arba kad Kreivys buvo sąmoningai kritikuojamas, nors žinoma, kad Kubilius laiko jį nepakeičiamu. Iš tiesų prezidentė turėjo pagalvoti, ar tikslinga buvo Kreivio klausimą eskaluoti prieš savivaldybių rinkimus. Kubiliaus aplinka nutarė, kad į šį ir kitus priešiškus žingsnius reikia kietai reaguoti, nedaryti nuolaidų. Nenusileido ir prezidentė, abi pusės pasidavė apgulties mentalitetui, tad turime viešą, bet neįkvepiantį spektaklį. Nebūtų buvę taip sunku pasiekti abi puses tenkinantį kompromisą.

Konfrontacija kenksminga Kubiliui ir Grybauskaitei, bet ne visiems. Opozicija iš džiaugsmo trina rankas, ne mažiau džiaugauja verslininkų klanai, kurie tikisi, kad ateis labiau sukalbami žmones. Bet klysta tie, kurie mano, jog socdemai ir kitos opozicinės partijos skubės perimti šalies valdymą. Kodėl socdemai siektų vadovauti margai ir nedrausmingai koalicijai, kurios neveiksmingumas tik smukdyti jų reitingus, užuot ramiai laukę 2012 m. rinkimų, per kurios, kaip visada, bus balsuojama prieš valdančiuosius? Ir prezidentė išmoks, kad tai partija, kuri turi savo planų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.