Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk", o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!", turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!", tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk!" O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą.
Taip pat buvo pasakyta: „Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą." O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.
Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas". O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: „Taip", jei taip, „Ne", jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo". (Mt 5, 17-37)
Jėzus kalba ne apie Mozės Įstatymo panaikinimą, bet apie jo išpildymą, o tas išpildymas reikalauja ne mažiau, bet daugiau teisumo: „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę.“
Šiuo sakiniu iškeliama aikštėn, kas atsitinka, kai visiškai rimtai traktuojame iš pradžių, regis, tokius paprastus Dekalogo sakinius, iš kurių čia plėtojami trys: „Nežudyk. Nesvetimauk. Nelaužyk priesaikos.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiuo atveju pasijusti teisiam gana nesunku. Juk nieko nesu užmušęs, nesu svetimavęs, manęs neslegia melaginga priesaika.
Tačiau Jėzui apšvietus šių reikalavimų gelmę, paaiškėja, kaip žmogus tampa ten minimų veiksmų bendrininku rūstaudamas, nekęsdamas, neatleisdamas, pavydėdamas ir geisdamas. Tampa akivaizdu, kaip giliai tariamai teisus žmogus įsivėlęs į tai, kas sudaro pasaulio neteisumą.
Rimtai skaitančiam Jėzaus žodžius nutinka tas pat, kas ir žmogui, nuo tam tikros apologetikos pereinančiam prie tikrovės. Gražus juodas ir baltas vaizdas, kuriuo remiantis mėgstama skirstyti žmones, virsta visuotinės prieblandos pilkuma. Paaiškėja, kad tarp žmonių juodo ar balto nėra, ir kad, nepaisant visų atspalvių, tikrai apimančių plačią skalę, visi kažkaip dunkso prieblandoje.
Panaudojant kitokį įvaizdį, galima pasakyti, kad jei moraliniai žmonių skirtumai makroskopinėje srityje regimi gerai, tai savotiška mikrofizikinė arba mikromoralinė perspektyva atskleidžia sudėtingesnį vaizdą, kuriame skirtumai tampa abejotini; šiaip ar taip, apie teisumo perviršį čia nėra ko kalbėti.
Tad nė vienas žmogus, jei prieš akis turima tik gera žmonių valia, negalėtų įeiti į Dangaus Karalystę, t. y. į tikro, visiško teisumo sritį. Kaip dažnai sakoma: šiek tiek geros valios, ir pasaulyje viskas būtų gražu bei gera. Tai tiesa, šiek tiek geros valios visuotiniam grožiui ir gėriui tikrai pakaktų, tačiau žmonijos tragedija ta, kad kaip tik tam truputėliui geros valios ji ir neturi jėgų.
Tik save apdovanoti leidžiantis žmogus gali rasti moralinių jėgų viršyti Įstatymą ir taip tapti dovana kitam. Vadinasi, būti teisiam reiškia tik pačiam būti dovanojančiam, panašiam į elgetą, kuris, dėkingas už tai, ką gavęs, pats savo ruožtu dosniai tai dalija. Kas teisus vien apskaičiuodamas, manydamas galįs pats savo išgalėmis tapti nepriekaištingas ir statydinti save, tas skaudžiai klysta.
Žmogus negeba nuteisinti savęs savo paties elgsena, bet Dievo akyse gali tikrai tapti teisus tik todėl, kad teisumą jam dovanoja pats Dievas, suvienydamas jį su Kristumi, savo Sūnumi. O tokią vienybę žmogus įgyja per tikėjimą (Gal 2, 15-21; Rom 3, 23-24. 28).
Tuo remiantis nenorima nuvertinti žmogaus ir pasakyti, kad visa perniek, ir visos pastangos būti teisiam bei geram Dievo akyse bergždžios. Anaiptol, juk priimti Dievo teisumo dovaną nereiškia nieko neveikti ar likti abejingam, bet – žvelgti į Kristų, pavesti save Kristui, įžengti į jo meilę.
Kristuje gautas išganymas sergėtinas ir liudytinas „su baime ir drebėjimu, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio“, – pasakys šv. Paulius Filipų krikščionims (Fil 2, 12-14. 16).
Tas tikėjimas yra ne kokia nors mintis, kokia nors nuomonė ar įsivaizdavimas. Tas tikėjimas yra bendrystė su Kristumi, dovanojama mums Viešpaties ir todėl tampanti gyvenimu su juo, panašumu į jį. Arba, kitaip tariant: jei tikėjimas yra teisingas ir tikras, jis tampa meile, gailestingąja meile ir ja reiškiasi (Gal 5, 22-24). Tikėjimas be meilės, be šio vaisiaus, nebūtų tikras tikėjimas; tada jis būtų negyvas tikėjimas (1 Kor 13, 2).
Tad visas Įstatymas įgyvendinamas ir viršijamas bendryste su Kristumi per tikėjimą, kuriantį meilę Dievui ir artimui. Tik vienybė su Kristumi tampa mūsų mikromoralinio gyvenimo perkeitimu. O perkeisti jo meilės galime tikrai tapti teisūs Dievo akyse.
