Estai turi savo pirmavimo versiją
Tokią šventinę naujovę įvedė tuometinis tikrasis Rygos valdytojas – arkivyskupas. Remiantis istoriniais šaltiniais, pirmąją Kalėdų eglę Rygoje, Rotušės aikštėje, pastatė ir papuošė Juodagalvių riterių brolijos nariai, kurie po to ją ir įžiebė. Pirmoji Kalėdų eglė Europoje (ir, tikriausiai, pasaulyje) buvo papuošta popierinėmis gėlėmis. Užtat rygiečiai dabar turi kuo didžiuotis: pirmosios Kalėdų eglės buvimo vieta jau pažymėta atminimo lenta.
Taip Livonijos gyventojai aplenkė net Vokietiją, iš kur ir atsikėlė dauguma vietos vokiečių.
Ši kalėdinė naujovė neprigijo to meto Lietuvoje: juk 1561 m. tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Livonijos ordino buvo sudaryta Vilniaus sutartis, pagal kurią Livonija autonomijos teisėmis buvo prijungta prie LDK. Tačiau net ir po to Vilniuje neatsirado Kalėdų eglės! Mums reikėjo palaukti dar bent keturis šimtus metų, kol XIX a., Vilniui esant carinės Rusijos gubernijos centru, buvo imtos puošti pirmosios kalėdinės eglutės.
Tiesa, kaip visuomet, lietuvių ir latvių gyvenimą „gadina“ tie estai. Mat Estijos ekspertai mušasi į krūtinę: atvykėlių pirklių (tai galėjo būti vokiečiai arba švedai) gildijoje Taline dar 1441 m. buvo pastatyta pirmoji Kalėdų eglė. T. y. net 69 metais anksčiau nei Rygoje. Ar dėl to kils koks nesusipratimas tarp estų ir latvių, bent jau šiuo prieššventiniu laikotarpiu nepranešama.
Kaip eglė Vilniuje ieškojo vietos
Sovietmečiu, be abejo, Vilniuje kalėdinė eglė vien dėl ideologinių priežasčių negalėjo stovėti Katedros aikštėje (ir šios aikštės pavadinimo tokio nebuvo). Juk anuomet jokioje šventėje negalėjo būti nė kvapo bet kokių religijos užuominų. Todėl to meto valdžia eglei (juk jau buvo ne 1928–1932 m., kai Sovietų Sąjungoje visiškai nebuvo švenčiami Naujieji metai ir, aišku, nebuvo puošiama nė viena šventinė eglė) buvo nužiūrėjusi gana „neutralią“ vietą – sostinės senamiestyje, priešais dabartinę rotušę, revoliucionieriaus V. Mickevičiaus-Kapsuko paminklo „paunksmėje“. Čia, beje, ir dabar statoma bei puošiama eglė, tačiau pagrindinė sostinės ir visos šalies Kalėdų eglė – tai ta, kuri stovi Katedros aikštėje.
Kituose šalies miestuose, ypač provincijoje parinkti vietą Naujųjų metų (Kalėdos tarsi neegzistavo) eglei buvo gerokai lengviau: eglė paprastai būdavo statoma centrinėje aikštėje, o jos viršūnė būtinai padabinama raudona žvaigžde. Po jomis Seneliai Šalčiai (Kalėdų Seneliai buvo pogrindyje kartu su Kalėdomis) ir fotografuodavosi su tų dovanėlių nekantriai laukiančiais vaikučiais. Žodžiu, viskas buvo emociškai sterilu ir ideologiškai teisinga: tarybinė liaudis džiaugsmingai pasitinka dar vienus eilinio penkmečio metus!
Nuo 1989-ųjų pagrindinė šalies eglė pagaliau įsikūrė šalia grąžintos katedros – ir be jokių ideologinių „akcentų“. Taip po beveik pusamžį trukusio sovietmečio į Lietuvą vos ne iš pogrindžio grįžo ir Kūčios, ir Kalėdos, ir Kalėdų eglė. O vienas informacinis portalas jau penktus metus iš eilės organizuoja gražiausios eglės konkursą: skaitytojų dėmesiui pateikiamos didžiausiuose šalies miestuose papuoštos eglės, ir raginama išrinkti įspūdingiausią.
Tik gaila, kad neatgaivinama viena sovietmečio pabaigoje atsiradusi gana nebloga tradicija – rinkti gražiausias parduotuvių vitrinas. Anuomet, vyraujant absoliučiam deficitui, prekybininkai sugebėdavo pasistengti ir priversti praeivius net stabtelėti, o dabar, kai visko yra, atgaivinti šią tradiciją būtų tiesiog puiku. Beje, su parduotuvių vitrinomis puikiausiai galėtų konkuruoti ir bankų, ir įmonių ar advokatų kontorų langai.
Ir vėl gali „pritrūkti“ eglių...
Gana vangiai vykstant prekybai kalėdinėmis eglutėmis, jų pardavėjai vėl skelbia, kad žaliaskarių neva gali pritrūkti. Šiemet – dėl miškus užklojusio sniego. Girdi, labai sunku jas atkasti, be to, ir įvažiuoti į miškus užpustytais keliukais – gana rimta problema. Tačiau prisiminkime pernykščius metus, kai pirkėjai buvo gąsdinami labai mažu pasirinkimu (juk krizė!), dar anksčiau – neva jau plastikas baigia nukonkuruoti gyvą medį, tad ar verta tas eglutes vežti į miestus... Vis dėlto netiesa, kad žmonės neperka. Perka. Tačiau nori įsigyti gražių ir nebrangių žaliaskarių. O jomis prekiaujantys miškų ūkių darbuotojai ar nuosavų miškų savininkai eglutes iš plantacijų kerta iš eilės, nes pavasarį atsodinti plynai iškirstą plotą yra žymiai lengviau.
Todėl mažesnė ir neišvaizdesnė eglutė kainuoja apie 10 litų, o didesnė ir bent kiek gražesnė – kelis kartus brangiau. Kaina priklauso ne tik nuo medelio aukščio, bet ir nuo šakų tankumo, jų simetriškumo.
Kalėdinių eglučių plantacijas veisiantys verslininkai gąsdina ir dar dėl vieno dalyko: girdi, Lietuvos rinka jiems yra per maža, todėl jau visai netrukus lietuviškos eglutės iškeliaus į Angliją ir Švediją. Esą didmeninė eglučių kaina ir Lietuvos, ir užsienio rinkose yra panaši – nuo 10 iki 25 litų už medelį, o užsienio prekyvietėse eglučių kaina šokteli net iki 10 kartų. Tačiau pirkėjams dėl to nuogąstauti nereikėtų – juk visų jų neišveš.
Kalėdos sostinėje
Na, o Vilniuje jau prasidėjo tradicinis projektas „Kalėdos sostinėje“, į vieną šventinį ciklą sujungiantis svarbiausius ir gražiausius viešuosius nemokamus sostinės renginius.
Švenčių pradžią paskelbė eglės įžiebimo ir Kalėdų miestelio atidarymo šventė. Gruodžio 11 d. buvo įžiebta ir aukščiausia šalies Kalėdų eglė – Vilniaus televizijos bokštas. Tą pačią dieną Rotušės aikštėje išaugo ledo skulptūra, kurios viduje buvo įšaldytos dvi milžiniškos šokolado plytelės. Sausio 1-ąją skulptūra bus sudaužyta, o daugiau nei 50 kg šokolado išdalyta visiems susirinkusiesiems...
