Žinoma, daugelis mažųjų partijų lyderių, pvz., Julius Veselka, jau suskubo tiek valdančiąją Seimo daugumą, tiek visas su ja “suokalbį” sudariusias partijas apkaltinti sovietine nostalgija bei siekiais riboti politinės saviraiškos laisvę. Senas lietuviškas principas “trys lietuviai – penkios partijos”, pasirodo, yra dar gajus. Akivaizdu, kad tam pačiam J.Veselkai, kokiam nors nežinomam Gyvenimo logikos partijos ar Bočių sąjungos lyderiui yra kur kas maloniau būti vaduku siaurame savo pasekėju rate, nei derinimosi būdu ieškoti realių ir civilizuotų politinio poveikio priemonių.
Iš tiesų, viskas šioje situacijoje logiška. LSDP imasi konkrečių priemonių, tam, kad bent kiek apriboti Lietuvos partinėje sistemoje siaučiantį “balaganą” ir palengvinti rinkėjų pasirinkimą. Kokybiniu atžvilgiu tokiai iniciatyvai galima tik pritarti. Ir ne iš politinio, o būtent iš politologinio taško. Natūralu, kad ir savo partijėlių galintys netekti politiniai marginalai priešinasi, kaltindami valdančiąsias jėgas demokratijos smaugimu, tačiau visiškai nekreipdami dėmesio į savo “darbo” kokybę.
Tačiau laikas, kuomet pasirodo tokia iniciatyva, yra itin komplikuotas, žinant, jog Lietuvoje šiuo metu vyksta precedento neturintys politiniai procesai. Kalbant paprastai, siekdami būtent dabar sugriežtinti reikalavimus politinėms partijoms, socialdemokratai įduoda dar vieną, nors ir menką, tačiau realų kozirį Prezidento Rolando Pakso šalininkams. Juk tiek J.Veselka, tiek ir kiti realūs pretendentai atsidurti jei ne politiniame, tai bent partiniame užribyje, turi aiškias ir net teisiniais argumentais nepaneigiamas nuostatas tiek apkaltos, tiek visko, kas su ja susiję atžvilgiu. O dabar, paraleliai “sąmokslo pinklių” narpliojimui, jie dar galės garsiai kalbėti, kad “sąmokslinikai” kėsinasi ne tik į demokratiškai išrinktą Prezidentą, bet į pačią demokratiją.
Neilga demokratinės Lietuvos istorija rodo, jog vietinius rinkėjus itin lengva mobilizuoti, kuomet pasitelkiama gąsdinimo taktika. Savo laiku (1992m.) LDDP gąsdino žmones tuo, jog valdžioje likę Vytautas Landsbergis su Gediminu Vagnoriumi galutinai sugriaus žemės ūkį. Pasekmės – tais pačiais metais Lietuvoje, pirmojoje iš postsovietinių valstybių į valdžią grįžo neokomunistinė partija. 1996m. konservatoriai (TS) visus baugino Rusija, prie ko pridėjus saldžius rublinių indėlių grąžinimo pažadus gavosi 1996m. pergalė Seimo rinkimuose. 2000m. minėtos partijos oponentai jau galėjo visus gąsdinti visišku Lietuvos ūkio išparceliavimu neaiškios kilmės investuotojams, ko pasėkoje valdžios gijas į savo rankas paėmė Artūras Paulauskas bei R.Paksas.
Šiandien vieni yra bauginami tuo pačiu Paksu ir ta pačia Rusija, kuri neva stovi už jo nugaros. Kiti – sąmokslu, o dabar jau ir demokratijos smaugimu.
Todėl nepaisant realios ir kokybiškai teigiamos partijų skaičiaus mažėjimo reikšmės, paskui šią iniciatyvą, kaip ir paskui daugelį reiškinių Lietuvos politikoje, kažkodėl velkasi nesavalaikiškumo šešėlis. Pažiūrėkime, juk ir į NATO bei Europos Sąjungą (ES) įstosime arba su apkalta, arba su itin šviežiais jos prisiminimais, jau nekalbant apie sukiršintą visuomenę. O pačios apkaltos metu, pasirodo, kai kas dar suranda laiko pilstyti ir papildomo žibalo į dabartinių politinių peripetijų ugnį.
